Alfa.lt
„Prašome, gerbiamieji deputatai, užimti savo vietas. Laikas pradėti darbą“, – 1990 m. kovo 11-osios dienos Aukščiausiosios Tarybos posėdį pradėjo Respublikos rinkimų komisijos pirmininkas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas Juozas Bulavas. Prasidėjo nepriklausomos valstybės atkūrimo darbas.
Jaunas parlamentas: amžiaus vidurkis – 46 metai
Šiame posėdyje, kuris buvo antrasis (pirmasis vyko išvakarėse) dalyvavo 130 deputatų (rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą įvyko visose tuometinėse 133 rinkiminėse apygardose). Beje, tuose rinkimuose dalyvavo net 71,72 proc. rinkėjų, įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Deputatas Aloyzas Sakalas informavo, kad išrinktų deputatų sudėtis esanti tokia: 70 nepartinių, 63 deputatai yra įvairių partijų nariai, tarp jų – 40 Lietuvos Komunistų partijos narių, 9 – Lietuvos socialdemokratų partijos nariai, 5 – TSKP nariai, 4 – Lietuvos žaliųjų partijos, 3 – Lietuvos demokratų partijos ir du Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai.
Į parlamentą buvo išrinkti 28 inžinieriai, 17 teisininkų, 13 ekonomistų, 10 pedagogų, 9 filologai, 7 agronomai, gydytojų, fizikų ir žurnalistų – po 6, 4 istorikai, kiti deputatai – įvairių kitų specialybių. 126 deputatai buvo baigę aukštąjį mokslą, vienas – su nebaigtu aukštuoju ir 6 tik su viduriniu išsilavinimu. 42 deputatai turėjo mokslo laipsnius, 26 – mokslo vardus.
Deputatais išrinkti įvairaus amžiaus žmonės – nuo 21-erių iki 30-ties metų amžiaus buvo 6 asmenys, nuo 31-erių iki 40-ties metų – 44, nuo 41-erių iki 50-ties metų – 34, nuo 51-erių iki 60-ties metų – 40, daugiau kaip 60-ties metų amžiaus – 9 deputatai. Vidutinis deputatų amžius – 46-eri metai. Tarp deputatų – 12 moterų.
Šiems parlamentarams, tuo metu vadintiems deputatais, teko ir pirmasis rimtas naujojo parlamento darbas – išsirinkti pirmininką.
Landsbergio „proto rezervas“
Vidmantė Jasukaitytė „į šį garbingą ir atsakingą postą“ pasiūlė Romualdą Ozolą. „Tas faktas, kad jis yra filosofas, ne tik netrukdytų dirbti šį darbą, o padėtų labai demokratiškai žiūrėti į visus Lietuvos žmones ir visas partijas. Jo žmogiškomis savybėmis nė kiek neabejoju, o ypač mane žavi jo gilus demokratijos jutimas“, – teigė V. Jasukaitytė.
Čia pat R. Ozolas į šį postą pasiūlė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį. „Suprasdamas politinio momento svarbą ir atsakingumą, siekdamas visapusiškos santarvės, konsolidacijos prieš ilgą kelią, pritariu pasiūlymui kandidatu į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko postą siūlyti gerbiamąjį deputatą V. Landsbergį, – kreipėsi deputatas Vladimiras Jarmolenka. – Seniai pažįstu gerbiamąjį deputatą V. Landsbergį, žinau jo pakantumą, tolerantiškumą, žinau didelį, atleiskite už neparlamentinį žodį, „proto rezervą“.
„Bitė vienytoja“ – Brazauskas
Laisvamaniu save vadinęs deputatas Stasys Kašauskas, taip pat atsižvelgdamas į „momento svarbą“, prašė skirti jam daugiau laiko pasisakyti, kuris ir šiandien „griebia už širdies“ savo jausmingu ir kiek demagogišku patosu.
„Kaip nepriklausomas deputatas, noriu priminti iškiliausiems deputatams, kad į tuos metus, į tą dieną, į tą valandą tauta ėjo 18 tūkstančių 153 dienas. Veržėsi per raudonojo ir rudojo teroro genocido kloakas, partizaninę kovą ir tyliąją rezistenciją, KGB požemius ir totalinio sekimo bei skundimo tinklą. Baisiosios netiesos laikais mūsų kraštas, dabar vėl pavadintas Europos viduriu, prievartos būdu neteko vieno milijono 226 tūkstančio žmonių – lietuvių ir kitų tautų piliečių, nereiškusių į seniausią baltų gentį, jos žemę bei sąmonę teritorinių, finansinių, vergvaldiškų, didžiašovinistinių ir dar vienas Dievas težino kokių pretenzijų antai gimusių ir gimstančių besibaigiančio Sibiro mamuto organizme. Mažas kraštas neteko kas trečio žmogaus. Tai per daug kraupi prabanga, kai kiekvienai natūralaus tautos siekio dienai, kol pasiektas laisvės slenkstis, dar net ne slenkstis, sakyčiau, o prieslenkstis, paaukota po 6,7 žmogaus. Ar šią dieną, šią valandą jie ne su mumis? Deja, jokie kompiuteriai neapskaičiuos, kas padaryta su mumis, su mūsų sąmone, sąžine, savigarba ir tiesa, su mūsų namais ir šventa jų dvasia. Taip jau, matyt, apvaizdos ar likimo buvo lemta, jog atlikti tai, kas bus padaryta šiandien, teko mūsų kartai, mums, pirmąsyk demokratiškai išrinktiems. Deja, reikia pripažinti, kaip bebūtų skaudu ir graudu, gerokai užkrėstiems tomis pačiomis piktžolėmis, kaip ir tauta. Mus taip mokė penkiasdešimt metų, sunku atsikratyti. Pykčio, neapykantos, nepagarbos, pažeminimo sėkla, prakeikta sėkla degina netgi ne kitaip galvojančius, o taip pat ir to paties siekiančius savo tautai ir savo Respublikai. Ir dar daugiau gali paliudyti rinkiminę skaistyklą perėję deputatai – priešas ieškomas ir surandamas ten, kur jo nebėra. Štai koks gajus prakeikto bolševizmo užkratas. Sakyk, Viešpatie, kaip mums atsikratyti šiandien šito šiurpaus palikimo, bent jau įeinant į šiuos mūsų namus? – dėstė S. Kašauskas ir tai toli gražu dar ne visa jo prakalba (skelbiame ją gerokai ištrumpintą – Alfa.lt past.). – Pabaigos moralas būtų štai koks. Gal dar kas prisimena, o jei ne, tai bent yra skaitęs mokykloje apie tą neužnuodytą, nenusoclenktyniautą Lietuvos kaimą, bet kiek daug elektros, kiek daug Iljičiaus elektros lempučių. Tada būta daugiau ir bičių, ir medaus. Tais laikais labai smarkiai įspiesdavo spiečiai ir, būdavo, bitininkai tuos spiečius sugaudydavo, padovanodavo kaimynams ir taip tapdavo bičiuliais. Dabar bitės yra, turiu omenyje mūsų tautą, kitokios. Padėtis be galo sudėtinga, bitelės apnuodytos, sukiršintos, nugirdytos, netgi genetiškai pakenktos, alkanos. O žiedų pieva dar taip toli. Todėl ne partijų ir ne ambicijų akimis, o valstiečių išmintimi ir mūsų padėties ir ateities akimis žiūrint, manyčiau, reikalingas ramus, patyręs, tolerantiškas gerų nervų ūkininkas, kuris galėtų suvienyti ir darbininkes, ir motinėles, ir visokias kitokias bitutes.“
Apie ką gi čia šnekėjo S. Kašauskas? O gi apie „ūkininką“ Algirdą Brazauską, kurį jis ir pasiūlė į parlamento pirmininko postą.
Buvo siūlyta ir Kazimiero Motiekos kandidatūra, kuris iš karto, kaip ir R. Ozolas, atsisakė V. Landsbergio naudai. Taigi, V. Landsbergis ir A. Brazauskas (antruoju – Mykolo – vardu anuo metu nebuvo įprasta vadinti) stojo į kovą dėl Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko, o tai buvo faktiškas valstybės vadovas, posto.
Brazauskas: orientacija į neutralios valstybės statusą
„Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – pagrindinis ir neatidėliotinas uždavinys. Tai pripažįsta visa Lietuva, drįstu teigti – pripažįsta visos partijos, taip pat ir Komunistų partija, kurios narys aš esu, kurios CK pirmuoju sekretoriumi esu išrinktas. Tai pripažįsta ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, ir eiliniai mūsų žmonės. Koks gi turėtų būti optimalus žengimo į nepriklausomybę kelias? Aš manau, jis turi būti labai gerai apmąstytas. Aš gerai suprantu, kad Lietuvos nepriklausomybė, paskelbta 1918 metų vasario 16 dieną, jos pakartotinis paskelbimas 1920 m. Steigiamajame Seime buvo istorinis aktas. Šio Nepriklausomybės akto niekas, kaip žinia, nėra panaikinęs. Jis galioja iki šios dienos. Ir todėl mes, mūsų parlamentas, turime visišką teisę pasiremti šia istorine data ir toliau planuoti tolesnį politinį Lietuvos kelią į tikrąją, realiąją nepriklausomybę. Mes Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume vasario 7 d. paskelbėme neturinčius juridinės galios 1940 metų Lietuvos Seimo nutarimus dėl įstojimo į Tarybų Sąjungą. Buvo vienašališkai sulaužytos sutartys, sudarytos su Tarybų Sąjunga (paskutinė – 1939 metais), ir aš manau, kad Nepriklausomybės atstatymo aktas yra teisingas“, – savo kalboje tvirtino kandidatas į pirmininkus A. Brazauskas.
Kalbėdamas apie „Tarybinės armijos įgulų Lietuvos TSR teritorijoje statusą, A. Brazauskas pareiškė, kad „tai labai opi problema, kuri turi būti išspręsta derybų keliu, remiantis tarptautine teise, palaipsniui mažinant ir orientuojantis į neutralios valstybės statusą“. Pasak jo, reali Lietuvos politinė padėtis, Respublikos, kuri pusę amžiaus buvo integruota į bendrą Tarybų Sąjungos ekonominę sistemą, ekonominės galimybės reikalauja labai rimtų svarstymų, labai konkrečios pozicijos įvairiais klausimais.
„Nepriklausomybė, kaip aš suprantu, dar ne demokratija. Todėl suvereniteto pagrindas yra kiekvieno piliečio, kiekvieno bet kurios tautybės Lietuvos gyventojo suverenitetas. Manau, kad valstybinį suverenitetą turime statyti būtent ant to žmogiškojo pagrindo. Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui mes turėtume veikti lygiagrečiai tiek politikos, tiek ekonomikos sferoje. Aš esu realaus suvereniteto įtvirtinimo šalininkas. Vien politinio įtvirtinimo nepakanka – mano supratimu, jis turi būti lygia greta statomas ant tvirtų ekonominių pagrindų, – savo požiūrį dėstė A. Brazauskas.
Jo manymu, kelyje į nepriklausomybę neturėtų būti taip, kad Lietuvos gyventojai pajustų ir pavojų, ir to pavojaus rezultatus, tad ignoruoti ekonominę padėtį, ekonominius ryšius su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis jokiu būdu negalima.
Atsakinėdamas į deputatų klausimus, A. M. Brazauskas atskleidė, kad būdamas sovietinės Lietuvos gynybos tarybos pirmininku, jis turi karinį papulkininkio laipsnį, taip pat teigė, kad jei bus išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, tai svarstytų, ar reikėtų atsisakyti LKP pirmojo sekretoriaus pareigų. „Manau, kad reikėtų atsisakyti nuo tų pareigų“, – sakė A. Brazauskas.
Landsbergis: siekis Lietuva
Kandidato V. Landsbergio kalba buvo gerokai trumpesnė. „Man tenka apibūdinti savo programą. Galėčiau nurodyti į Sąjūdžio rinkiminę platformą, o galbūt verčiau į patį Sąjūdį, visą Sąjūdį, ne į organizaciją, o į esmę: tai, kas yra Lietuvoje įvykę, kur mes dalyvavome ir kur aš dalyvavau. Sąjūdis – tai mūsų krašto atgimimas: dvasinis, pilietinis, tautinis. Jis atnešė didelių permainų. Galbūt ne visose srityse, galbūt dar ne tokių, kokių trokštame, kokių laukėme ištroškę beveik per pusę šimtmečio. Tačiau tos permainos didelės. Permainos – tai gyvybė, besireiškianti ir pažadėta. Permainos ir jų siekiai šiandien atsispindi jau ne vien tik Sąjūdžio programoje, ne vien Sąjūdžio dokumentuose, – kalbėjo V. Landsbergis. – Tas bendras siekis gali būti įvardinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis.“
Pasak V. Landsbergio, bendras visų uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti jas toliau. „Tos kūrybos galias atskleidžia tik laisvi žmonės laisvoje žemėje. Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą. Mes jau ateiname, mūsų jau daug, todėl gyvenimas keičiasi greitai ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio. Aš manau, kad galiu prie to prisidėti. Jaučiuosi esąs dalis mūsų bendro žygio, galiu prisidėti įvairiais būdais“, – teigė V. Landsbergis, žadėdamas siekti santarvės tarp skirtingų žmonių grupių ir politinių jėgų Lietuvoje, tarp Lietuvos tautų, tarp Lietuvos ir jos kaimynų.
Jis taip ketino atsisakyti Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko posto, jei būtų išrinktas parlamento vadovu, o savo pavaduotoju žadėjo kviestis ir A. Brazauską. Prieš tai kalbėjęs A. Brazauskas sakė, kad pavaduotojais norėtų matyti R. Ozolą ir Lionginą Šepetį.
Rinkimų rezultatai nebuvo netikėti
Taigi, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimų slapto balsavimo biuletenyje buvo įrašytos šios kandidatūros: Brazauskas Algirdas, Landsbergis Vytautas. Slaptam balsavimui išduoti 133 biuleteniai. Atidarius balsadėžę, rasti 133 biuleteniai. Negaliojančių biuletenių nebuvo. Susumavus balsavimo rezultatus, nustatyta, kad už A. Brazauską balsavo 38, prieš – 95 deputatai. Už V. Landsbergį – 91, prieš – 42. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis.
Tai nebuvo netikėta, nes Sąjūdžio deputatai, be išlygų pasisakę už nepriklausomybę, dominavo prieš gerokai atsargesnius komunistus, kuriems vadovavo A. Brazauskas.
Beje, siūlomų V. Landsbergio pavaduotojo pareigų įsižeidęs A. Brazauskas atsisakė. Vėliau jo partiniai bičiuliai įtikino užimti postą Vyriausybėje. A. Brazauskas tapo vicepremjeru Kazimiros Danutės Prunskienės Vyriausybėje.