unian.net | echo.msk.ru
200-asis krovinys (rus. Груз 200) – šiuo kariniu terminu įvardijamas žuvusiojo žmogaus kūno transportavimas iki laidojimo vietos specialiame hermetiškame konteineryje (cinko karste). Pavadinimas kilo iš lydinčio karstą tipinio dokumento numerio (forma Nr. 200) ir paplito po Rusijos karo Afganistane.
Maždaug šimtas žurnalistų iš įvairių šalių, tarp jų ir iš Rusijos televizijos kanalų „Rossija 24“ ir „Pirmasis kanalas“, stebėjo pasirengimus, kuomet į tėvynę buvo išsiunčiami mūšiuose už Donecko oro uostą žuvusių Rusijos savanorių kūnai. Tačiau Rusijos televizijos žiūrovams apie tai nebuvo parodytas nė vienas siužetas.
Apie tai savo reportaže, pavadintame „200-asis krovinys“ ir paskelbtame radijo stoties „Echo Moskvy“ portale, pasakoja ir fotonuotraukomis iliustruoja maskvietė fotožurnalistė Marija Turčenkova.
Jos žodžiais, visi žurnalistai buvo šokiruoti, kai teroristų vadovybė pripažino faktą, jog žuvusieji – Rusijos Federacijos piliečiai.
Tiesos.lt pateikia skaitytojui Marijos Turčenkovos reportažo fragmentus:
„Nė vienas iš federalinių televizijos kanalų, ištisais mėnesiais kalusių žmonėms į galvas žinias apie rusakalbių genocidą rytų Ukrainoje ir fašistų iš šalies vakarų siautėjimą, taip ir nepranešė žinios apie trisdešimt vieno Rusijos piliečio žūtį gegužės 26 dieną Donecke. Ir nepaaiškino, koks buvo jų žygdarbis, vardan ko jie žuvo, kaip jie šį į karą pateko, kas išduoda leidimus kirsti sieną „kanalu per Rostovą“, kas išdalija ginklus ir kas pasitinka iš Ukrainos atsiunčiamus karstus su ant jų užklijuotais DLR (vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ – Tiesos.lt) lipdukais.“
„Uspensko pasienyje ramu. Į Rusijos pusę niekas nevažiuoja, ir dar prieš penkias minutes nuobodžiavę pasieniečiai dabar nustebę apžiūrinėja vilkiką su raudonais kryžiais ir užrašyta skaitline „200“. Kol muitininkai tikrina dokumentus, pasieniečiai iš lėto vaikšto aplink vilkiką, fotografuoja jį telefonais. Patikrinimo procedūra formaliai vyksta, tačiau juntama tam tikra įtampa, nes pareigūnai vis negali suprasti, iš kur atvyko šis „krovinys“ ir kas būtent jį siunčia. Vairuotojas Slava paaiškinti nieko negali – girdi, šiandien ryte vilkiką nuvežti į Rusiją jo paprašė „žmonės, kuriems jis negalėjo atsakyti“ ir tik pasakė, jog tai svarbu.“
„Per pareigūno petį žvelgiu į tikrinamą dokumentą: „Donecko srities teismo medicinos ekspertizė. 2014 m. gegužės 29 d. Pažyma. Pažymima, kad pil. Abrosimovo Jurijaus Fiodorovičiaus, gim. 1966 m., lavone, taip pat ir karste nėra įdėčių, draudžiamų pervežti per valstybinę Ukrainos sieną“. Iš viso tokių pažymų – trisdešimt viena, kaip ir karstų, prieš dvi valandas į šį vilkiką-šaldytuvą pakrautų Donecke.“
„Kai anksčiau aš ir kiti žurnalistai buvome prie morgo, buvo matyti, jog ten nepakanka vietos žuvusiųjų kūnams, ir tuomet DLR aktyvistai surado du sunkvežimius-šaldytuvus maisto produktams pervežti, kur ir pakrovė dalį žuvusiųjų kūnų. Vieną po kitos rūkydami cigaretes, vilkikų vairuotojai lūkuriavo čia pat, prie morgo. Jų žodžiais, ginkluoti žmonės sustabdė juos kelyje ir pasakė, jog jiems reikalingos mašinos. Dabar, kai jų vilkikai prikrauti lavonų, jie tiesiog laukia, kada mašinas atlaisvins.“
„Nuo antradienio prie morgo pradėjo eiti žmonės, norintys atpažinti žuvusiuosius. Kai kas ieškojo dingusių giminaičių, kai kas atėjo peržvelgti sąrašų, kurių dar nebuvo. Ieškoti kūnų sunkvežimyje, kur lavonai buvo sukrauti vienas ant kito, buvo neįmanoma, todėl morgo darbuotojai siūlė peržiūrėti kriminalistų darytas nuotraukas. Trečiadienį paaiškėjo, kad šitaip buvo atpažinti tik du kūnai – abu gyvenę Donecke.“
„Kaip sakė DLR aktyvistai, karstų buvo ieškoma visame Donecke, juos – įvairių spalvų – sudėliojo prie įėjimo į morgą, o susirinkę žurnalistai spėliojo, ar juose jau yra kūnai, ar ne. Keturias valandas laukėme, kada karstus pabaigs krauti į sunkvežimius. Kuo daugiau praeidavo laiko, tuo mažiau buvo tikėtina, kad kūnai iš tikrųjų bus vežami į Rusiją. Morgo darbuotojai vaikštinėjo su žuvusiųjų sąrašais, kelias akimirkas net demonstravo juos žurnalistams, tačiau neleido jų įdėmiau paržvelgti ar nufotografuoti.“
„Karstus pradėjo krauti į sunkvežimį. Tuo pat metu mus pasiekė pranešimas apie tai, kad batalionas „Vostok“ (vienas iš sukilėlių padalinių, tapęs pagrindiniu Donbaso separatistų karo padaliniu) išlaisvino srities miesto administracijos pastatą nuo DLR aktyvistų. Kai tik karstus pakrovė, dauguma žurnalistų skubiai nuvyko į miesto centrą. Vėliau jie savo pranešimuose išplatino žinią, kad žuvusių Rusijos piliečių kūnai buvo pakrauti į vilkikus ir išsiųsti valstybinės sienos kryptimi.“
„Tačiau iš morgo teritorijos buvo išvežti tušti karstai. Susidarė toks įspūdis, jog kiekvienas naujas vyksmas šią istoriją paverčia siurrealistinio kino filmo scenarijumi. Paaiškėjo, kad dar anksčiau žuvusių kūnai iš morgo buvo pervežti į ledų fabriko šaldytuvus. Ten jie turėjo būti sudėti į karstus ir parengti pervežimui į Rusiją. Stebime, kaip sunkvežimis su karstais įvažiavo į fabriko teritoriją, vartus uždarė. Nedideliame užkampyje, nuo pašalinių akių užtvertame mediniais padėklais, aktyvistai iš šaldymo kameros skubiai nešioja kūnus, rankioja kūnų dalis, iš pradžių viską deda į juodus plastiko paketus, o po to į įvairiaspalvius karstus. Jie nervingai rūko, žvalgosi aplink ir krauna karstus į vilkiką. Tuo metu kiti aktyvistai ant sunkvežimio šonų ir stogo piešia skaitlines „200“ ir raudonus kryžius.“
„Su trimis kolegomis žurnalistais nusekame paskui sunkvežimį su karstais ir liekame vieninteliai, kuriems ši istorija įdomi ir svarbi. Pagarbiai įvertinę tokį mūsų susidomėjimą, DLR aktyvistai leido stebėti, kaip buvo pakrauti kūnai, leido juos fotografuoti“.
„Štai viena moteris man sako, jog ji tikisi, kad ukrainiečių kariškiai ir „Dešinysis sektorius“ bus humaniški ir netrukdys sunkvežimiams ramiai pravažiuoti, kad jie, nors ir „fašistai, tačiau juk ir jie turi turėti ką nors žmoniško“. Klausiu jos, ar sutiktų važiuoti kartu su palyda. Ji pažiūri man į akis: Jūs ką, norite, kad mane užmuštų?“
„Vakare, apie septintą valandą, visi kūnai jau pakrauti į vilkiką, karstai užantspauduoti. Aktyvistai nusiplovė rankas, užsirūkė. Bevardžiai savanoriai iš Rusijos, atvykę į rytų Ukrainą „ginti rusų“, dabar pakrauti į sunkvežimį-šaldytuvą ir tylomis išlydimi iš ledų fabriko. Pasiskelbusioje Donecko liaudies respublikoje buvo padaryta viskas, ką, jų supratimu, buvo privalu padaryti dėl čia žuvusių Rusijos žmonių. Ir DLR lipdukas, užklijuotas ant karsto, turėtų artimiesiems papasakoti apie jų žygdarbį Donbase. Bet karas tęsiasi, ir aktyvistai išsivaikšto į užkardas.“
„Mes važiuojame Donecko gatvėmis, savais reikalais skubančių praeivių žvilgsniai abejingai praslysta sunkvežimio šonais. Tuo metu iš Donecko centre esančio srities valstybinio administracijos pastato jau išvijo visus aktyvistus ir nuardė barikadas. Ima temti. Vykstame į pasienio Uspenką. Likus 4 km iki sienos, sunkvežimis sustoja prie ukrainiečių kariškių užkardos. Kareivis įprastu žingsniu prisiartina prie kabinos, vairuotojas jam ištiesia „krovinio“ dokumentus…
– Iš kur karstai? –vairuotojo klausia kareivis.
– Iš Donecko.
– Kas juos išsiuntė?
– Nežinau, man tik davė pakrautą mašiną ir liepė važiuoti prie sienos.
Viskas buvo aišku ir be žodžių. Kariškis daugiau neklausinėja, patikrina dokumentus ir įsako vairuotojui sustoti šalikelėje už užkardos. Vilkiką lydinčioje mašinoje sėdėję milicijos darbuotojai išlipa ir kažką pasako kariškiams. Ir vilkiką praleidžia be papildomų tikrinimų“.
„Iš Donbaso į Rusiją išsiųsto pirmojo „200-ojo krovinio“ istorija man ir mano kolegoms pasibaigia Uspensko pasienio užkardoje.
Ir mes su kolegomis buvome vieninteliai, iš Ukrainos į namus palydėję savanorius iš Rusijos, kritusius mūšyje už Donecko oro uostą.“