Siūlome susipažinti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi vadinamojoje prezidentės „skiepų“ byloje, kurioje vyriausioji prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė kaltinta valstybinės paslapties nutekinimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
4 kolegijos teisėjai – Rima Ažubalytė (pirmininkė), Olegas Fedosiukas, Eligijus Gladutis, Gintaras Goda – pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, išteisinusiai D.Ulbinaitę. Savo sprendimą jie grindžia tuo, kad informacija, kurią Valstybės saugumo departamentas tuo metu laikė slapta ir kurios atskleidimu kaltinta patarėja, neva neatitinka Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytų valstybės paslapties kriterijų.
Trys iš septynių išplėstinės kolegijos teisėjų – Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Masiokas ir Alvydas Pikelis – išdėstė atskirąją nuomonę, pagal kurią byla turėtų būti grąžinta Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskiroji nuomonė kol kas nepaskelbta.
Kaip žurnalistams pakomentavo kasacinį skundą teikęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas, „teisingumą vykdo tik teismai, vadinasi, priklausomai kokie yra teismų sprendimai, toks ir yra teisingumas Lietuvoje“.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-76-222/2016
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00088-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.1.5;
1.2.2;
1.2.19.4;
2.1.14;
N U T A R T I S
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,
gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,
išteisintajai Daivai Ulbinaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo Daiva Ulbinaitė dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei kiti daiktai (kratos, poėmio, apžiūrų, daiktų ir dokumentų pateikimo metu paimti objektai, priedai prie protokolų) palikti saugoti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria, iš dalies patenkinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko ir išteisintosios Daivos Ulbinaitės gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendis patikslintas ir pakeistas:
patikslinta nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl išteisinimo pagrindo, nurodant, kad Daiva Ulbinaitė dėl kaltinimų pagal BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);
iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvai: „Išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, jog jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę, byloje nėra, to nepatvirtina nei atskiri įrodymai, nei visų jų visuma“;
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei kiti daiktai palikti saugoti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, ir nuspręsta dalį jų palikti saugoti byloje, dalį – perduoti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai;
iš valstybės lėšų Daivai Ulbinaitei priteista 579,71 Eur advokato teisinėms paslaugoms atlyginti;
kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. D. Ulbinaitė išteisinta pagal BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų tuo, kad ji, būdama politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja ir turėdama leidimą dirbti su įslaptinta informacija, atskleidė valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė:
D. Ulbinaitė buvo kaltinama, kad ji, būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiąja patarėja, turėdama leidimą dirbti su įslaptintais dokumentais, Vilniuje, S. Daukanto a. 3 esančioje Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, 2013 m. spalio 30 d., nuo 15.07 iki 15.27 val., gavusi iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau –VSD) Analizės valdybos viršininko Vidmanto Kaladinsko valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones, kuri Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka 2013 m. spalio 31 d., nuo 9.10 iki 9.52 val., VSD raštu Nr. (06)-19-980s-1411s, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, buvo pateikta Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos adresatams, 2013 m. spalio 30 d., nuo 16.38 iki 16.59 val., šią jai V. Kaladinsko patikėtą informaciją perdavė UAB BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei Jūratei Damulytei-Semėnienei, neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą, ir,2013 m. spalio 31 d. 12.15 val. UAB BNS viešai pateikus dalį iš D. Ulbinaitės gautos įslaptintos informacijos, tą pačią dieną nuo 12.19 val. ši informacija buvo pradėta platinti Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėmis; taip ji pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4–5, 9 punktuose numatytas pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose numatytas pareigas neatskleisti, neprarasti ir neperduoti patikėtos arba sužinotos įslaptintos informacijos pašaliniams asmenims, patikėtą ar tarnybos metu sužinotą įslaptintą informaciją saugoti visą tokios informacijos įslaptinimo terminą, t. y. pažeisdama pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipydama tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindama valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos –autoritetą, griaudama pasitikėjimą šia institucija, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. Ulbinaitė dėl šių kaltinimų išteisinta, jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
3. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi pakeitė (patikslino) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl išteisinimo pagrindo, nurodydamas, kad D. Ulbinaitė pagal BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šį pakeitimą teismas motyvavo tuo, jog išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisinimo pagrindas turi būti nurodytas tiksliai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, o pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog D. Ulbinaitė negalėjo padaryti veikų, kurių padarymu ji buvo kaltinama, nes šios nusikalstamos veikos nebuvo padarytos, todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios (motyvuojamosios) dalies pašalino teiginį dėl įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę, nebuvimo.
4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
5. Kasatorius nurodo, kad skundžiami teismų sprendimai (nuosprendis ir nutartis) nepagrįsti ir neteisėti dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų; juose padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teisiamajame posėdyje neišnagrinėti ir neištirti visi įrodymai, neįvertinta jų visuma (tik atskiri įrodymai), neteisingai spręsta dėl įrodymų, pagrindžiančių išteisintosios kaltę, leistinumo, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį.
5.1. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą ir teisę (BPK 287 straipsnis), nesiėmė priemonių gauti bylai reikšmingus duomenis, o atmetė prokuroro prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją (toliau –Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija) ir gauti jos išvadą (duomenis), ar 2013 m. spalio 30 d., 31 d. rašte Nr. (06)-19-980s-1411s Lietuvos Respublikos Prezidentei ir išteisintajai D. Ulbinaitei VSD pateikta informacija sudaro valstybės paslaptį, kurios aukščiausia slaptumo žyma „Slaptai“. Teismas nepaisė, kad pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 6 straipsnį tik VSD, kaip paslapčių subjektas, galėjo suteikti ir keisti informacijos slaptumo žymas, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 12 punktą tik Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija gali spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės.
5.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog BK 125 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali ir baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atlieka dispozicijoje nurodytus veiksmus, savo sprendimą dėl nusikaltimo nebuvimo nepagrįstai motyvavo tuo, kad nenustatė dėl šios veikos kilusių žalingų padarinių. Teismas, spręsdamas informacijos pripažinimo valstybės paslaptimi klausimą, nepagrįstai rėmėsi VSD pateiktu vertinimu (VSD 2013 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (75)-18-2870), jog 2013 m. spalio 31 d. UAB BNS ir įvairiose žiniasklaidos interneto svetainėse išplatintuose pranešimuose apie ruošiamas Rusijos Federacijos informacines atakas prieš Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis esanti informacija nėra identiška VSD 2013 m. spalio 31 d. rašto turiniui ir sudaro tarnybos paslaptį, kurios aukščiausia slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą tai neturi reikšmės, nes D. Ulbinaitei inkriminuotas nusikaltimas ne už tai, ką paskleidė žiniasklaidos priemonės, o už tai, ką ji perdavė žurnalistei J. Damulytei-Semėnienei. Teismas nurodė, kad slaptumo žyma „Konfidencialiai“ įvertinta UAB BNS ir įvairiose žiniasklaidos interneto svetainėse išplatintos informacijos dalis yra analogiško pobūdžio, panaši, tačiau neidentiška VSD slaptumo žyma „Slaptai“ įslaptinto rašto teksto daliai. Esant minėtoms aplinkybėms teismas turėjo išsiaiškinti (tačiau to nedarė), kodėl VSD Specialioji ekspertų komisija (VSD Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. lapkričio 7 d. protokolas Nr. 47-11S) būtent taip įvertino šių informacijų tekstus. VSD 2013 m. lapkričio 8 d. rašte nurodė, kad kai kurie VSD 2013 m. spalio 31 d. rašto Nr. (06)-19-980s-1411s teiginiai (turinys) žiniasklaidos pranešimuose yra iškraipyti, informacija nėra tiksli ir sudaro tarnybos paslaptį, kurios aukščiausia slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės tik patvirtina, kad J. Damulytei-Semėnienei tikrai buvo perduota informacija, kuri VSD įvertinta kaip valstybės paslaptis. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams ar žvalgybos slaptiesiems bendradarbiams, tačiau remdamasis tik gynybos argumentais padarė išvadą, kad VSD informacija nereikalavo valstybės paslapties statuso (tai liečiančių duomenų iš VSD BPK nustatyta tvarka teismas nereikalavo ir negavo). Šiame kontekste kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad VSD direktorius G. Grina (kaip liudytojas apklaustas pirmosios instancijos teisme 2014 m. spalio 21 d.) parodė, jog aptariamos valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas gali sukelti tokias pačias pasekmes, t. y. galimą pavojų VSD informacijos šaltinių sveikatai ir gyvybei.
5.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nepadarytas BK 125 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, nepagrįstai nurodė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes galėtų būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl kitos veikos, t. y. pagal BK 297 straipsnį dėl tarnybos paslapties atskleidimo, ir tai susiejo su kaltės įrodytumu. Pagal baudžiamąjį įstatymą tuo atveju, kai asmuo pasikėsina į netinkamą objektą, jo veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, todėl net ir teismui nusprendus, kad informacija nepagrįstai buvo pripažinta valstybės paslaptimi, nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 125 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas atskleisti valstybės paslaptį, nes slapta informacija disponavę asmenys, išskyrus žurnalistus, žinojo bei suprato, kad atskleidžia valstybės paslaptį sudarančią informaciją. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, kad, remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Prokuroro nurodytas kvalifikavimas teismui nėra privalomas, o bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, teismas privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551/2011).
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnį, spręsdami įrodymų leistinumo klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 30 d. konsultacijoje išaiškinta, kad skundai dėl prokuroro nutarimų, paduoti po to, kai ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota į teismą, perduodami nagrinėjančiam bylą teismui, tačiau Vilniaus apygardos teismas, priėmęs 2014 m. liepos 17 d. ir rugpjūčio 18 d. nutartis, to nepaisė, be to, išnagrinėjo skundus neinformavęs prokuroro apie posėdžio datą ir laiką, taip šiurkščiai pažeidė ir prokuroro, kaip proceso dalyvio, teises, nesuteikė galimybės išsakyti argumentų dėl skundų motyvų. Savo ruožtu šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi minėtomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, nors privalėjo nagrinėti ir motyvuotai pasisakyti dėl įrodymų leistinumo ir gautų (kai jų žinioje buvo byla) J. Damulytės-Semėnienės, J. Skėrytės, V. Beniušio, S. Balčiūnaitės, M. Šakalinio, M. Burkausko, J. Braškio, R. Pakėnienės, M. Andrukaitytės, D. Motuzaitės, Dž. Adomkienės, D. Galiausko ir M. Burbos skundų išnagrinėjimo rezultatų.
7. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, kai netyrė ir nevertino visų bylos įrodymų (jie nurodyti ir kaltinamajame akte). Teismai negalėjo priimti teisingų sprendimų, nes BPK nustatyta tvarka neištyrė ir nepatikrino visų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų darant prieštaringas išvadas, liečiančias byloje esančių telefoninių pokalbių įrašus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad telefoniniai pokalbiai netiriami(teisminio proceso metu jie ir neišklausyti), tačiau kartu padaryta išvada: „Kaip matyti iš pokalbių išklotinių, patys pokalbiai abstraktūs, frazės nekonkrečios, tiesiogiai apie valstybės paslapties atskleidimą nėra kalbama.“ Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad procesinės prievartos priemonės − elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos kontrolės − taikymo metu gauti duomenys neatitinka leistinumo reikalavimų, nes taip jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas savo 2014 m. liepos 14 d. nutartyse (išnagrinėjus J. Damulytės-Semėnienės, J. Skėrytės ir V. Beniušio skundus), dėl to tirti teisiamajame posėdyje ir jų vertinti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Šias išvadas kasatorius mano esant neteisingas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, atsisakęs ištirti telefoninių pokalbių garso įrašus, ištyrė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus su priedais (t. y. tų pačių telefoninių pokalbių stenogramomis), o nuosprendyje pateikė jų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais, kai atsisakė(2014 m. lapkričio 5 d. protokolinė nutartis)perskaityti liudytojos J. Damulytės-Semėnienės ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir neleido prokurorui užduoti klausimus liudytojams apie jų telefoninius pokalbius, taip pat kai 2014 m. lapkričio 10 d. nutarė atmesti prokuroro prašymą perklausyti D. Ulbinaitės ir liudytojos J. Eivaitės, kurios nėra žurnalistės, telefoninius pokalbius dėl tos priežasties, kad ,,Vilniaus apygardos teismo nutartimi jų teisėtumas nepatvirtintas“. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartimi, nors dėl D. Ulbinaitei ir J. Eivaitei taikytų procesinių prievartos priemonių skundai nebuvo pateikti ir Vilniaus apygardos teismas nutarčių dėl jų teisėtumo nebuvo priėmęs. Taigi, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos, nes netyrė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų, kuriuose užfiksuoti turintys reikšmės bylai telefoniniai pokalbiai, patvirtinantys aplinkybes dėl valstybės paslapties atskleidimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo klausimo, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi D. Ulbinaitei (ne)teisėtai leista taikyti BPK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą procesinės prievartos priemonę (nurodęs, kad tai yra už apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų). Kasatorius pažymi, kad būtent 2013 m. lapkričio 4 d. telefoninis pokalbis tarp D. Ulbinaitės ir liudytojos J. Damulytės-Semėnienės patvirtina D. Ulbinaitės kaltę; tą pastebėjo ir J. Damulytės-Semėnienės skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje nurodydamas, kad byloje esantis 2013 m. lapkričio 4 d. telefoninio pokalbio įrašas leido daryti pagrįstas prielaidas apie tai, kas atskleidė valstybės paslaptį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų kaltinančių įrodymų vertinimu: D. Ulbinaitės užrašų knygutės ir apžiūros protokolų, kuriuose užfiksuota įvykių seka Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 31 d., o tai, pasak kasatoriaus, patvirtina išteisintosios dalyvavimą valstybės paslapties atskleidime. Pirmosios instancijos teisme D. Ulbinaitė patvirtino, jog užrašų knygutėje yra jos užrašyti paminėto telefoninio pokalbio metu pasakyti žodžiai: „Tyrimas įsibėgėja. Nenoriu apie tai telefonu. Ramiai, žodžiu, tyliai.“ Apeliacinės instancijos teismas minėtų įrodymų ir aplinkybių nevertino.
7.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo, atsisakydamas išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas aplinkybes išnaudojus visus įstatyme numatytus teisėtus būdus gauti įrodymus ir taip pašalinti prieštaravimus, nes nepagrįstai netenkino prokuroro prašymų dėl kreipimosi į Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją, visų telefoninių pokalbių tyrimo, įpareigojimo žurnalistę atskleisti jos informacijos šaltinį, apklausti Lietuvos Respublikos Prezidentę, atlikti D. Ulbinaitės tyrimą poligrafu. Apeliacinės instancijos teismas, iš pradžių tenkinęs prokuroro prašymą ir leidęs pateikti papildomus įrodymus atliekant 2013 m. lapkričio 7 d. poėmio metu iš J. Skėrytės paimtų objektų apžiūrą, be to, pridėjęs prie bylos USB laikmenos ir informacijos iš mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolą, vėliau pakeitė sprendimą. Teismas neginčijo poėmio teisėtumo pasisakydamas dėl USB laikmenos apžiūros, tačiau dėl informacijos iš mobiliojo ryšio telefono apžiūros, kurios metu buvo nustatyti bylai turintys reikšmės duomenys, konstatavo, jog šie duomenys yra neteisėtai gauti. Be to, teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutraukė jau pradėtą informacijos iš nešiojamojo kompiuterio apžiūrą, neatsižvelgdamas į šiam veiksmui atlikti skirtą trumpą laiką ir prokuroro nurodytas objektyvias techninio pobūdžio priežastis bei būtiną dviejų savaičių laiką, taip pat nevertino šių duomenų leistinumo; teismas nurodė, kad prokuroro prašymas, kuris buvo patenkintas 2015 m. balandžio 9 d., yra atmetamas, nes nepateikta duomenų, kad jame yra bylos nagrinėjimui reikšmingos informacijos.
7.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BPK 20 straipsnio bei Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, spręsdamas klausimą dėl tyrimo poligrafu (psichofiziologinio tyrimo). Iš tiesų joks teisės aktas neįpareigoja įtariamojo ar kaltinamojo sutikti tirtis poligrafu, o BPK suteikia teisę kaltinamajam atsisakyti duoti parodymus ir šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip patvirtinančios asmens kaltumą, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismas bylos nagrinėjimo metu net nesiaiškino, ar D. Ulbinaitė sutinka tirtis poligrafu. Kasatorius nesutinka su teismo motyvu, kad prašymas atmetamas ir dėl to, jog Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. BPK nenumato baigtinio ekspertizių ar specialistų išvadų sąrašo. Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, galiojusiame nuo 2000 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d., numatyta, kad tyrimas poligrafu atliekamas tiriant nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus, įskaitant drausminius nusižengimus, kurių padarymu įtariami asmenys, jei tiriamos veikos yra susijusios su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu. Pagal šio įstatymo (2015 m. kovo 26 d. redakcija Nr. XII-1561)5 straipsnio 2 dalies 5 punktą tyrimas poligrafu naudojamas tiriant nusikalstamas veikas ir vykdant jų prevenciją, tiriant kitus teisės pažeidimus, jeigu šios veikos ir kiti pažeidimai yra susiję su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu. Kasaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjama byla yra dėl nusikaltimų, susijusių su valstybės paslapties atskleidimu, o esant akivaizdiems prieštaravimams tarp išteisintosios D. Ulbinaitės ir liudytojo V. Kaladinsko parodymų, teismas turėjo pareigą imtis visų BPK leistinų priemonių prieštaravimams pašalinti, išsiaiškinant, kuris iš paminėtų asmenų duoda melagingus parodymus.
7.3. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės apklausos, neteisingai taikė BPK 20, 78 ir 82 straipsnius. Pirmiausia, nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, kad nėra tikimybės, jog patenkinus prašymą galėtų būti gauti reikšmingi bylai duomenys. Teismas šiuo atveju rėmėsi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – Kanceliarija) pateiktais atlikto patikrinimo rezultatais − kad nenustatyta faktų, kurie pagrįstų įtarimus dėl VSD 2013 m. spalio 31 d. rašte Nr. (06)-19-980s-1411s pateiktos įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo ir pan., tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad Kanceliarija atsisakė atlikti patikrinimą Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka dėl to, ar 2013 m. spalio 29−30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje buvo tinkamai administruojama VSD pateikta įslaptinta informacija (apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones), kuri 2013 m. spalio 31 d. buvo pateikta VSD raštu Nr. (06)-19-980s-1411s. Taigi, Kanceliarija nedisponavo išsamia ir teisinga informacija apie įvykį. Kasatorius nurodo, kad VSD, atlikęs patikrinimą, nustatė pažeidimus V. Kaladinsko veiksmuose, kai šis 2013 m. spalio 30 d. perdavė įslaptintą informaciją Lietuvos Respublikos Prezidentei ir išteisintajai D. Ulbinaitei. Be to, kasatorius teigia, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog tik Lietuvos Respublikos Prezidentės, kaip vienos iš 2013 m. spalio 29–30 d. susitikimų ir pokalbių dalyvių, parodymai gali padėti pašalinti prieštaravimus tarp D. Ulbinaitės ir liudytojų G. Grinos bei V. Kaladinsko parodymų apie aplinkybes, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos pateikimu 2013 m. spalio 29–30 d., ir tai yra svarbu sprendžiant išteisintosios D. Ulbinaitės kaltės klausimą. Teismo ištirtame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentė susipažįsta su D. Ulbinaitės po susitikimo su V. Kaladinsku darytomis dokumentų kopijomis tų kopijų darymo metu, todėl Prezidentė galėtų paaiškinti, ar tai buvo įslaptinto VSD rašto projekto kopijos, ar jos kalbos, skirtos vizitui Latvijoje. Kasaciniame skunde pažymima, kad dėl tų pačių aplinkybių teisme buvo apklausta liudytoja I. Baubinaitė, kuri negalėjo nurodyti, kaip atrodė dokumentai, kurių kopijas jai davė padaryti D. Ulbinaitė. Be to, Lietuvos Respublikos Prezidentė galėtų paaiškinti, ar 2013 m. spalio 30 d. (pirmojo susitikimo su V. Kaladinsku metu) gavo įslaptinto VSD rašto projekto kopiją ir ką su ja padarė, ar nurodė V. Kaladinskui atnešti galutinį įslaptinto VSD rašto projektą ir ar tas projektas jai buvo pateiktas ir kt. Išteisintoji D. Ulbinaitė neigia mačiusi, kaip 2013 m. spalio 30 d. pirmojo susitikimo metu V. Kaladinskas įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei įslaptinto VSD rašto projektą, aiškina, kad šiame susitikime dalyvavusi labai trumpai, neigia antrojo susitikimo metu gavusi iš V. Kaladinsko galutinį įslaptinto VSD rašto projektą. Tokie D. Ulbinaitės parodymai prieštarauja liudytojo V. Kaladinsko parodymams ir kitiems bylos duomenims, t. y. apžiūros protokole užfiksuotai įvykių sekai, iš kurios matyti, kad V. Kaladinsko susitikimas su Lietuvos Respublikos Prezidente truko 23 minutes, iš kurių apie 22 minutes D. Ulbinaitė dalyvavo, o pasišalinusi nešiojosi A4 formato lapus. Pasak kasatoriaus, visa tai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė atitinka BPK 78 straipsnyje įtvirtintą liudytojo sąvoką, t. y. ji gali žinoti reikšmingų bylai aplinkybių.
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įpareigojimo J. Damulytę-Semėnienę atskleisti jos informacijos šaltinį, taip pat neteisingai pritaikė BPK 20, 80 ir 801 bei 83 straipsnių reikalavimus. Nesutikdamas su teismo nutartyje išdėstytais motyvais bei išvada, kad BPK 80 straipsnio 5 punkte įtvirtintas pagrindas „vykdant teisingumą“ yra tik formalus, kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas, pirmiausia, nepagrįstai bendro pobūdžio informaciją apie Rusijos Federacijos keliamas grėsmes Lietuvai ir VSD metinėse ataskaitose nurodytą informaciją prilygino įslaptintame VSD rašte nurodytai informacijai. Aplinkybę, kad tai nėra tas pats, teisme nurodė ir kaip liudytojai apklausti VSD pareigūnai, paaiškinę, jog kartais įslaptinta informacija būna paviešinama, tačiau prieš tai visais atvejais Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka yra atliekamos reikiamos išslaptinimo procedūros. Antra, teismai neįvertino žurnalisto informacijos šaltinio atskleidimo svarbos teisinei valstybei, demokratinei visuomenei, vykdant ir įgyvendinant teisingumą. Šioje byloje būtent viešojo intereso svarba ir siekis įgyvendinti teisingumą turi būti suvokiami kaip prioritetiniai kriterijai prieš žurnalisto informacijos šaltinio paslapties neatskleidimą. Nusikalstamos veikos atskleidimas ir tinkamas baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimas šioje byloje yra reikšmingas tikslas, kuriam turi būti teikiama pirmenybė prieš žurnalisto teisę neatskleisti informacijos šaltinį. Dėl to liudytoja J. Damulytė-Semėnienė privalėjo būti įpareigota atskleisti jos informacijos šaltinį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime dėl viešojo asmens privataus gyvenimo apsaugos ir žurnalisto teisės neatskleisti informacijos šaltinio yra nurodęs, kad laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, o pagal šio straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininko, žurnalisto teisė išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Galimybė įpareigoti žurnalistą atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, kai viešasis interesas atskleisti šią paslaptį nusveria viešąjį interesą ją saugoti, numatyta ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijoje Nr. R(2000)7 valstybėms narėms „Dėl žurnalistų teisės neatskleisti jų informacijos šaltinių“. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija) 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas savarankiškas saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo tikslas – užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, sprendžiant klausimus dėl įpareigojimo žurnalistą atskleisti informacijos šaltinį, privalu vadovautis proporcingumo principu ir įvertinti žodžio laisvės ir visuomenės interesą (1996 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Christine Goodwin prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT sprendimų analizė rodo, kad šio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisingumo sistema yra vienas esminių kiekvienos demokratinės visuomenės institutų. Klausimai, susiję su teisingumo vykdymu ir teisingumo sistemos veikimu, neabejotinai priskirtini viešojo intereso klausimams. EŽTT yra nurodęs, kad spauda atlieka svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje, jeigu ji neperžengia ribų. Žurnalistų informacijos šaltinio slaptumo apribojimas yra leidžiamas, kai to reikalauja tą slaptumą nusveriantys visuomenės arba viešieji interesai. Kasatoriaus nuomone, žurnalisto atsisakymas atskleisti informacijos šaltinį, kai tai yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnio 3–4 dalis ir 29 straipsnį ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas. Tai, kad byloje nagrinėjamu konkrečiu atveju valstybės interesas vykdyti teisingumą yra aukščiau už žurnalisto interesą išsaugoti informacijos šaltinį, pripažino ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje padarydamas išvadą: „<...> pradėtu tyrimu siekiama užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui, siekiama persekioti už informacijos nutekinimą atsakingus asmenis, nes tiriamų nusikalstamų veikų padarymu prarandamas valstybės institucijų patikimumas.“ Taip pat šis teismas pripažino, kad: „<...> įpareigojimas atskleisti informacijos šaltinio paslaptį pripažintinas pagrįstu ir pateisinamu, nes tuo buvo siekiama vykdyti teisingumą <...>“, „<...> valdžios institucijos atstovų pasisakymai apie tai, kad duotuoju atveju įslaptintos informacijos paskelbimas nesukėlė reikšmingų padarinių, vertintinas tik kaip jų asmeninė nuomonė, kuri nesiejama su jau paminėtu teisingumo vykdymu.“ Kasatorius akcentuoja, kad vienintelis motyvas, kuriuo rėmėsi Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl įpareigojimo atskleisti šaltinį ir kratos, buvo tas, jog nutartys buvo priimtos skubotai, dar neišnaudojus visų kitų informacijos šaltinio atskleidimo priemonių. Pasak kasatoriaus, dėl šio motyvo pagrįstumo taip pat kyla abejonių, nes teismas neįvardijo nė vieno tyrimo veiksmo, kurį reikėjo atlikti prieš įpareigojant atskleisti šaltinį ar atliekant kratą, o BPK įpareigoja greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, imtis visų įstatymuose numatytų priemonių per kuo trumpiausią laiką atskleisti nusikalstamą veiką ir, esant pagrindui manyti, kad kokioje nors vietoje yra objektų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, atlikti kratą. Šiuo atveju byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys, UAB BNS patalpų, t. y. J. Damulytės-Semėnienės kabineto, apžiūros metu rastos kitų valstybės institucijų įslaptintų dokumentų kopijos, liudytojo V. Beniušio parodymai, kad J. Damulytė-Semėnienė 2013 m. spalio 31 d. rengdama publikaciją galėjo tai daryti namuose, vaizdo įrašų apžiūros duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog J. Damulytei-Semėnienei galėjo būti perduota daiktinė informacija (raštas) ir kita bylos medžiaga, o tai buvo pakankamas pagrindas kratai atlikti. Kasaciniame skunde pažymima, kad tyrimo veiksmai buvo nukreipti ne tik į kaltų asmenų nustatymą, bet ir į valstybės paslaptį sudarančios informacijos paėmimą iš neteisėtai ja disponuojančių asmenų, o bylą nagrinėjantiems teismams nekilo abejonių dėl kratos D. Ulbinaitės gyvenamojoje vietoje teisėtumo, nors dėl jos į ikiteisminio tyrimo teisėją buvo kreiptasi remiantis tais pačiais duomenimis, ir ji sankcionuota bei atlikta panašiu laiku, siekiant tų pačių tikslų.
8.1. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo pat tyrimo pradžios buvo tiriama daug įvairių versijų, kaip valstybės paslaptį sudaranti informacija galėjo būti atskleista, todėl tyrimo veiksmai buvo atliekami Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, VSD ir UAB BNS darbuotojų bei kitų, šiose institucijose nedirbančių, asmenų atžvilgiu. Tyrimo veiksmai buvo nukreipti ne tik į kaltų asmenų nustatymą, bet ir į valstybės paslaptį sudarančios informacijos paėmimą iš neteisėtai ja disponuojančių asmenų. Pagal pirminius byloje gautus duomenis, nebuvo žinoma, kiek asmenų galėjo būti prisidėję prie nusikalstamos veikos padarymo, kas konkrečiai iš UAB BNS žurnalistų gavo slaptą informaciją. Pradėjus ikiteisminį tyrimą bei laiku atlikus proceso veiksmus, paaiškėjo valstybės paslapties atskleidimo aplinkybės, t. y. tai, kad 2013 m. spalio 30 d. VSD pareigūnas V. Kaladinskas šią informaciją pateikė Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai D. Ulbinaitei, kuri gautą informaciją perdavė UAB BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. Damulytei-Semėnienei, šiai nežinant, jog jai pateikta informacija sudaro valstybės paslaptį. Šioms aplinkybėms nustatyti didelę reikšmę turėjo telefoninių pokalbių kontrolės metu gauta informacija. Kasatorius nurodo, kad iš 24 asmenų, kuriems vienam mėnesiui buvo taikyta ir sankcionuota BPK 154 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė, 17 asmenų ji buvo nutraukta jau po 11 dienų, 4 asmenims – po 12 dienų ir 1 asmeniui – po 14 dienų, nustačius, kad šie asmenys nesusiję su padarytais nusikaltimais. Prokuroras pažymi, kad, laikantis proporcingumo principo, krata buvo atlikta tik po to, kai žurnalistė atsisakė savanoriškai padėti tyrimui ir atskleisti savo informacijos šaltinį pagal teismo sankcionuotą įpareigojimą tai padaryti.
8.2. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos, nes netyrė bei nevertino įrodymų, gautų atlikus D. Ulbinaitės, J. Eivaitės, J. Damulytės-Semėnienės, J. Skėrytės ir V. Beniušio pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, klausymosi ir kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir slaptą sekimą. Kasatorius pažymi, kad teismams nekilo abejonių dėl šiems asmenims pagal BPK 154 straipsnyje pritaikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumo.
9. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta ir dėl to, jog nutartyje nurodyti ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojo V. Kaladinsko parodymai iš dalies neatitinka jų turinio; padarytos išvados dėl 2013 m. spalio 30 d. (antro atvykimo metu) VSD rašto juodraštinio egzemplioriaus pateikimo aplinkybių prieštarauja ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų liudytojo V. Kaladinsko parodymų turiniui. Kasatorius nurodo, kad viena iš D. Ulbinaitės kaltę patvirtinančių aplinkybių yra tai, jog liudytojas V. Kaladinskas patvirtino įteikęs jai juodraštinį slapto VSD rašto egzempliorių su slaptumo žyma „Slaptai“, kurį D. Ulbinaitė porą minučių skaitė ir jam negrąžino. D. Ulbinaitė tai neigia. Be to, V. Kaladinskas nurodė, jog sakė D. Ulbinaitei, kad pažyma iki galo nėra įforminta pagal raštvedybą, kad ji oficialiai išeis tik rytojaus dieną ir kad paliekamą pažymos variantą reikia sunaikinti. Tą D. Ulbinaitė taip pat neigė. Abiejų instancijų teismai D. Ulbinaitės parodymus vertino kaip nuoseklius ir patikimus, nepaisant to, kad proceso metu ne kartą jos parodymai buvo paneigti kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, V. Kaladinsko parodymus vertindamas kaip iš esmės neprieštaraujančius D. Ulbinaitės parodymams (pvz., dėl aplinkybių apie juodraštinės pažymos įteikimą D. Ulbinaitei), neva rėmėsi apeliacinio proceso metu duotais šio liudytojo parodymais, kokių iš tiesų jis nedavė. Prokuroras nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog dalis liudytojo V. Kaladinsko parodymų užfiksuoti neišsamiai, o dalis neteisingai, dėl to prokuroras pateikė pastabas, su kuriomis teisiamojo posėdžio pirmininkas sutiko ir patvirtino jų teisingumą. Kasatoriaus manymu, tai turėjo įtakos apeliacinės instancijos teismo išvadoms vertinant D. Ulbinaitės ir V. Kaladinsko parodymų (apie VSD rašto projekto pateikimo aplinkybes) patikimumą, todėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismo išvados negali būti pripažintos teisėtomis.
10. Kasaciniame skunde teigiama, kad taip pat nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių didelės žalos valstybei ar kuriai nors kitai institucijai padarymą. Nors teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju neturtinio pobūdžio žalos padariniai yra ir išvestiniai iš BK 125 straipsnio 1 dalyje padarytos veikos pavojingumo, tačiau, nepagrįstai konstatavęs, jog ši veika nepadaryta, kartu nepagrįstai nusprendė, jog pagal BK 228 straipsnį (priskiriamą prie sunkių nusikaltimų) negali būti kvalifikuojamos veikos, kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromos nusikalstamos veikos, kurios yra nesunkūs nusikaltimai (BK 125 straipsnis) ar baudžiamieji nusižengimai (BK 297 straipsnis), nes jos negali sukelti daug sunkesnių padarinių. Pasisakydamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-98/2014). Kasatoriaus manymu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl žalos nustatymo kriterijų, nes paprastai didelė žala yra padaroma visada, kai piktnaudžiaujant tarnyba padaroma kita nusikalstama veika. Be to, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informacijai suteikiamos apsaugos lygis turi būti proporcingas žalos, kuri atsirastų tokią informaciją neteisėtai atskleidus, dydžiui. Tai reiškia, kad VSD, kaip slaptos informacijos subjektas, suteikdamas slaptumo žymą „Slaptai“, įvertino, jog šios informacijos atskleidimas daro didelę žalą valstybei. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai visiškai nevertino to, į kokius baudžiamojo įstatymo saugomus objektus buvo nukreipti nusikalstami veiksmai atskleidžiant valstybės paslaptį. BK 125 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra Lietuvos Respublikos saugumas, kuris pažeidžiamas, kai valstybės paslaptį sudaranti informacija tampa žinoma bent vienam pašaliniam asmeniui. Neatsižvelgta, kad šiuo konkrečiu atveju didesnį veiksmų pavojingumą parodo tai, jog valstybės paslaptis buvo perduota žurnalistei (J. Damulytei-Semėnienei) suprantant, kad pastaroji ją paviešins neapibrėžtam asmenų ratui, o tai lemia daug didesnę grėsmę, juolab atsirado galimybė atskleisti VSD žvalgybos metodus ir šaltinius. Kasatoriaus įsitikinimu, išteisintoji, kaip valstybės tarnautoja, atsižvelgiant į jos einamas pareigas, padarė didelę žalą Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai ir valstybei, nes, privalėdama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų su jos teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų, užtikrinti valstybės paslapties išsaugojimą, padarė tyčinius aiškiai neteisėtus aktyvius veiksmus, atskleisdama jai patikėtą valstybės paslaptį asmeniui, neturėjusiam teisės su ja susipažinti. Padaryta nusikalstama veika buvo nukreipta prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, o šie objektai įstatymų leidėjo yra suvokiami kaip vieni reikšmingiausių, nes kėsinimasis į juos kelia didelę grėsmę valstybei, menkina valstybės institucijų, o šiuo atveju – ypač Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos – autoritetą, naikina pasitikėjimą aukščiausiais šalies vadovais ir VSD, taip pat sudaro galimybes užsienio žvalgybai gauti reikšmingą informaciją ir silpninti VSD žvalgybines galimybes, kartu valstybę darant labiau pažeidžiamą. Kasatorius pažymi ir tai, kad iš karto po šių nusikaltimų padarymo, kol dar nebuvo gauti duomenys, kaip VSD įslaptinta informacija pateko į žiniasklaidos priemones, kilo grėsmė pagrindinių Lietuvos valstybės valdžios ir valdymo institucijų, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos – bei joms atstovaujančių vadovų patikimumui. Tai, kad šie nusikaltimai turėjo įtakos Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos įprastam darbui, rodo ir aplinkybė, jog po 2013 m. lapkričio 25 d. pranešimo apie įtarimą įteikimo D. Ulbinaitei, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2013 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 25A-110 buvo pakeistas pareigybių, kuriems reikalingas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, sąrašas ir Lietuvos Respublikos Prezidentės potvarkiu patvirtinti nauji pareigybių aprašymai, o D. Ulbinaitei, kaip ir visiems kitiems Spaudos tarnybos darbuotojams, buvo panaikinti leidimai dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija.
11. Be to, prokuroras, atsižvelgdamas į tai, kad teismai, spręsdami klausimus dėl įpareigojimo atskleisti informacijos šaltinį ir procesinių prievartos priemonių taikymo žurnalistų ir kitų asmenų atžvilgiu pagrįstumo ir teisėtumo, vadovavosi EŽTT praktika ir sprendimais panašiose bylose, taip pat į tai, kad EŽTT nėra priėmusi sprendimų bylose dėl valstybės paslapties atskleidimo ir piktnaudžiavimo, nurodo, jog būtų tikslinga, jei įsigaliotų Konvencijos protokolas Nr. 16kreiptis į EŽTT dėl konsultacinių išvadų pateikimo dėl to, ar šioje byloje tiriant tokius nusikaltimus galima įpareigoti žurnalistą atskleisti savo informacijos šaltinį, t. y. asmenį, kuris padarė šiuos nusikaltimus; ar tyrimo metu ieškant dokumentų ir kitų informacinių laikmenų, kuriose yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, norint paimti ją iš neteisėtai šia informacija disponuojančių asmenų bei ieškant duomenų, leidžiančių nustatyti nusikaltimus padariusį asmenį ar asmenis, pagrįstai buvo taikytos procesinės prievartos priemonės žurnalistams: elektroninių ryšių kontrolė, slaptas sekimas, krata ir poėmis, kai žurnalistai gali būti susiję su šiais nusikaltimais arba gali turėti tyrimui reikšmingų duomenų; ar teismai, spręsdami apie procesinėmis prievartos priemonėmis gautų duomenų leistinumą, pagrįstai taikė tas pačias nuostatas tiek dėl žurnalistų, tiek ir dėl žurnalistų darbo nedirbančių asmenų. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje taikant procesines prievartos priemones buvo vadovaujamasi Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje ir 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis ir BPK 11 straipsnyje įtvirtintu principu procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų ir įgyvendinant BPK 1 straipsnyje nurodytą baudžiamojo proceso paskirtį greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, taip pat BPK 2 straipsnyje numatytą pareigą imtis visų įstatymuose numatytų priemonių per kuo trumpiausią laiką atskleisti nusikalstamą veiką. Parenkant procesines prievartos priemones buvo atsižvelgiama į tai, kad tiriamas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas piktnaudžiavimas tarnyba yra apysunkis nusikaltimas, o BK 125 straipsnio 1 dalyje numatytas valstybės paslapties atskleidimas yra nesunkus nusikaltimas, tačiau priskiriamas prie nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir konstitucinei santvarkai, ir kad dėl šių nusikaltimų kilo grėsmė pagrindinių Lietuvos valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei joms atstovaujančių vadovų patikimumui. Be to, šios valstybės paslapties atskleidimas sudarė galimybę atskleisti VSD žvalgybos metodus ir šaltinius.
12. Kasatorius teigia, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai BPK 105 straipsnio 5 dalies pagrindu proceso išlaidomis pripažino D. Ulbinaitės turėtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms atlyginti ir nutarė apmokėti jas iš valstybės lėšų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad net ir tais atvejais, kai byloje priimami palankūs traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui sprendimai, nebūtinai turi būti priteisiamos įtariamojo (kaltinamojo) patirtos gynybos išlaidos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-507/2015).BPK 104 straipsnio 2 dalis numato, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų; proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo, tačiau nenumato galimybės tokias išlaidas apmokėti iš valstybės lėšų. Ši BPK 104 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra speciali, todėl teismas, spręsdamas proceso dalyvių išlaidų, turėtų dėl savo nuožiūra pakviestų gynėjų dalyvauti procese, klausimą, nepagrįstai taikė bendrą BPK 103 straipsnio 6 punkte įtvirtintą normą ir pripažino proceso išlaidomis D. Ulbinaitės turėtas išlaidas dėl pačios pasirinkto ir pasikviesto gynėjo procese. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismo nutarties dalis dėl D. Ulbinaitės išlaidų advokato teisinėms paslaugoms atlyginti iš valstybės priteisimo turi būti keičiama.
13. Apibendrindamas kasatorius dar kartą pabrėžia BPK 20 straipsnio 2, 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, neteisingą D. Ulbinaitės veiksmų kvalifikaciją, t. y. netinkamą baudžiamųjų įstatymų – BK 125 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 1 dalies – taikymą, ir tai lėmusį nepagrįstą jos išteisinimą. Kasatoriaus manymu, byloje turėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
14. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Ivanausko kasacinio skundo dalis dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – atmestina, o skundo dalis dėl proceso išlaidų priteisimo iš valstybės panaikinimo – tenkintina.
Dėl D. Ulbinaitės išteisinimo pagal BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį
15. D. Ulbinaitė buvo kaltinama tuo, kad, dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiąja patarėja, iš VSD gavo valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją ir ją perdavė UAB BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. Damulytei-Semėnienei, dėl to, UAB BNS viešai pateikus dalį šios informacijos, ji buvo pradėta platinti Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėmis (BK 125 straipsnio 1 dalis). Be to, ji buvo kaltinama ir tuo, kad, atskleisdama valstybės paslaptį sudarančią informaciją, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė(BK 228 straipsnio 1 dalis).
Dėl šių kaltinimų D. Ulbinaitė buvo išteisinta BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl D. Ulbinaitės išteisinimo grindžiama tuo, kad pirmiau minėtame VSD rašte nurodyta informacija neatitiko Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatytų valstybės paslapties kriterijų, šią informaciją VSD nepagrįstai pripažino valstybės paslaptimi, suteikiant slaptumo žymą „Slaptai“. Dėl to, nesant BK 125 straipsnio 1 dalyje nurodyto šios nusikalstamos veikos dalyko – valstybės paslapties, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nebuvo padaryta ir nusikalstama veika. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nenustačius BK 125 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos buvimo, pripažintina, jog nebuvo padaryta ir kita D. Ulbinaitei inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje, – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
16. Kasatorius skunde ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytą išvadą, kad VSD rašte nurodyta informacija nesudaro valstybės paslapties turinio. Kasatoriaus teigimu, būtent paslapčių subjektas –VSD –ją įvertino kaip valstybės paslaptį sudarančią informaciją ir teismas negalėjo spręsti priešingai. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas turėjo imtis papildomų priemonių siekdamas išsiaiškinti ir įvertinti, ar atitinkama informacija pagal savo turinį sudaro valstybės paslaptį.
17. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepadarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, priimtuose sprendimuose D. Ulbinaitės išteisinimą pagrindė bylos aplinkybių vertinimu, kuris neprieštarauja taikyto baudžiamojo įstatymo nuostatoms.
18. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Baudžiamąją atsakomybę už valstybės paslapties atskleidimą numato BK 125 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių.
BK 125 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas yra valstybės paslaptis. Kokia informacija yra valstybės paslaptis, sprendžiama pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas.
19. Nagrinėjamoje byloje esminis klausimas yra tai, ar informacija, kurios atskleidimu buvo kaltinama D. Ulbinaitė, priskirtina valstybės paslapčiai, t. y. ar ji atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatytus kriterijus. Taip pat svarbus kasaciniame skunde keliamas klausimas, kas gali konstatuoti BK 125 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko buvimą.
20. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad teismai negalėjo vertinti informacijos, kuriai VSD suteikė žymą ,,Slaptai“, turinio ir spręsti, ar informacija ne tik savo forma, bet ir turiniu yra valstybės paslaptis.
Pagal Konstituciją teisingumą vykdo teismai, taigi galutinį nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą ar nebuvimą kaltinamo asmens veikoje gali konstatuoti tik teismas. Todėl kasacinio skundo argumentas, kad teismai negalėjo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje spręsti dėl nusikalstamos veikos dalyko (informacijos turinio atitikimo valstybės paslapčiai), yra teisiškai nepagrįstas.
Teismas, vertindamas kaltinimo dėl valstybės paslapties atskleidimo pagrįstumą, kiekvienu konkrečiu atveju privalo vertinti įslaptintos informacijos turinį ir formą, galimus bei realius jos atskleidimo padarinius, taip pat, ar atitinkamos informacijos įslaptinimas konkrečiu atveju buvo pagrįstas, proporcingas ir pateisinamas. Tik ištyręs su šiuo klausimu susijusias aplinkybes, teismas gali spręsti dėl inkriminuotos veikos pavojingumo. Todėl teismai, remdamiesi bylos medžiaga, galėjo ir turėjo vertinti, ar VSD rašte nurodyta informacija pagal formą ir turinį yra valstybės paslaptis (BK 125 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas).
21. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama teismų išvada, kad VSD rašte nurodyta informacija, kuriai buvo suteikta žyma ,,Slaptai“, pagal savo turinį, t. y. nurodytos informacijos svarbą bei padarinius, kurie gali kilti ją praradus arba neteisėtai atskleidus, neatitiko jai nustatyto apsaugos lygio.
Pagal žemesnės instancijos teismų sprendimuose nurodytas bylos aplinkybes VSD, kaip paslapčių subjektas, šiai bylai aktualią informaciją – VSD parengto dokumento turinį – įvertino (ir suteikė atitinkamą žymą) kaip slaptą, t. y. kaip valstybės paslaptį. Ši informacija buvo pateikta rašte Nr. (06)-19-1980s-1411s „Dėl Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamų aktyviųjų priemonių“, pažymėtame slaptumo žyma „Slaptai“.
Minėta, kad aptariamos nusikalstamos veikos dalyko turinys detalizuojamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos rengimą, įslaptinimą, tokios informacijos skirstymo ir žymėjimo kriterijus, tvarką, pagrindus, nustato subjektus, turinčius teisę suteikti atitinkamas slaptumo žymas, ir kitus su valstybės ir tarnybos paslaptimis susijusius klausimus (1, 5–7, 11 ir kt. straipsniai).
Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo2 straipsnio 1–2 dalis įslaptinta informacija – paslapčių subjekto pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi informacija apie dokumentų, darbų, gaminių ar kitų objektų buvimą, esmę ar turinį, taip pat tokia paslaptimi pripažinti patys dokumentai, darbai, gaminiai ar kiti objektai. Valstybės paslaptis – šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, teisėsaugos, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei.
Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio, nustatančio įslaptintos informacijos kategorijų sąrašą, 1 dalį įslaptinta informacija pagal svarbą, galimos žalos, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį yra skirstoma į visiškai slaptą, slaptą, konfidencialią bei riboto naudojimo informaciją. Žyma „Slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti valstybės gynybinę galią ar padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 3 dalis).
Taigi, informacijos pripažinimą valstybės paslaptimi lemia informacijos turinys ir jos reikšmingumas (svarba), galimos žalos dydis, ją neteisėtai atskleidus ar praradus, bei jai suteikiamo atitinkamo apsaugos lygio žyma (forma).
22. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytomis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, nurodė motyvus, kodėl VSD 2013 m. spalio 31 d. rašte Nr. (06)-19-1980s-1411s esanti informacija nepagrįstai pripažinta valstybės paslaptimi, suteikiant slaptumo žymą „Slaptai“, ir kad dėl to nėra D. Ulbinaitei inkriminuotos nusikalstamos veikos BK 125 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto dalyko.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad VSD rašte esanti informacija nėra detali nei turinio, nei objekto atžvilgiu, ji valstybės paslapčiai priskirta išskirtinai formaliu pagrindu– t. y. dėl žymos ,,Slaptai“ suteikimo. Teismas nutartyje taip pat motyvuotai nurodė, kad, UAB BNS ir įvairiose žiniasklaidos interneto svetainėse išplatinus pranešimus, nebuvo nustatyta jokių neigiamų pasekmių nacionaliniam saugumui, valstybės ar visuomenės interesams, taip pat nėra duomenų, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams ar žvalgybos slaptiesiems bendradarbiams.
Formalų slaptumo žymos suteikimą šiai informacijai rodo ir tai, kad pagal bylos aplinkybes ji Prezidentūrai buvo teikiama tiek žodžiu, tiek tinkamai neįformintais raštais, taigi ne pagal procedūras, nustatytas informacijai su žyma ,,Slaptai“ teikti.
Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartyje padarytai pagrįstai išvadai, kad VSD rašte nurodyta įslaptinta informacija pagal savo turinį ir galimos žalos, kuri kiltų ją praradus ar atskleidus, dydį neatitiko valstybės paslapčiai keliamų kriterijų.
23. Prokuroro argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis papildomų procesinių priemonių aiškinantis, ar VSD pateikta informacija atitinka valstybės paslapties turinį, taip pat atmestini.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes galima spręsti, jog VSD 2013 m. spalio 31 d. Nr. (06)-19-1980s-1411s rašte išdėstyta ganėtinai nesudėtinga informacija, kurios turiniui suvokti nereikalingos specialios žinios, neatitinka valstybės paslapties požymių BK 125 straipsnio prasme, todėl tolesnis šio klausimo tyrimas neturi procesinės prasmės.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pagal savo kompetenciją ir vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatuoti, kad VSD rašte pateikta informacija nėra detali, priskirta valstybės paslapčiai išskirtinai formaliu pagrindu, jos turinio atskleidimas nepažeidė (ir negalėjo pažeisti) valstybės gynybinės galios ir padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ir sveikatai.
24. Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad, ,,nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir prie-monių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“ (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sa