Pro Patria
Ar Aukščiausiojo Teismo priimtas sprendimas byloje Obergefell prieš Hodges iš esmės įteisino tos pačios lyties „santuokas“ visose Jungtinėse Valstijose?
60-ies mokslininkų grupė, kurioje dauguma yra teisininkai, tvirtina, kad ne. Šie žmonės stojo į kovą teigdami, kad nors Aukščiausiasis Teismas yra viršiausias federalinėje teismų sistemoje, jo teisėjai nėra aukščiau už įstatymus leidžiančią ir juos vykdančią valdžią ir visiškai akivaizdu, kad šie teisėjai nėra aukščiau Konstitucijos.
Šiam drąsiam pasipriešinimui vadovauja žymus mokslininkas ir patyręs kovotojas prieš tos pačios lyties „santuokas“, Prinstono universiteto profesorius Robertas P. George’as.
Paleistuvius ginantiems teisėjams toks pasipriešinimas gali atrodyti ne tik keistas, bet ir arogantiškas. Argi nėra įprasta, kad visuose teisiniuose ginčuose Aukščiausiojo Teismo sprendimas būna galutinis? Visai nebūtinai. Tačiau teisiniai ginčai turi įgauti galutinį teisinės minties pavidalą tam, kad suprastume aptariamo klausimo poveikį ir jo veikimo ribas.
Iš esmės šie mokslininkai remia Konstitucijos aiškinimo metodologijos teoriją, vadinamą biurokratizmu. Kiekviena valstybės institucija gali aiškinti Konstituciją taip, kaip jai pačiai naudinga. Pavyzdžiui, Amerikos prezidentas prisiekia „saugoti ir ginti Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją“, o ne „saugoti ir ginti Aukščiausiojo Teismo pateiktą Konstitucijos supratimą.“ Be to, prezidentui suteikiama tam tikra veiksmų laisvė aiškinti Konstituciją.
Prezidentas A.Linkolnas yra geriausias pavyzdys, kaip tai galima padaryti. 1857 m. jis nepaisė pribloškiančio Dredo Scotto byloje priimto Aukščiausiojo teismo sprendimo, skelbiančio, jog juodaodžiai nėra ir negali būti Jungtinių Valstijų piliečiais bei gauti teisinę apsaugą. Nepaklusdamas Teismo pateiktai Konstitucijos interpretacijai, A.Linkolnas išdavė pasus juodaodžiams ir taip panaikino vergiją vakarinėse valstijose.
Jei A.Linkolnas elgėsi teisingai, tai kitas JAV prezidentas turi tam tikrą galimybę atmesti Obergefell prieš Hodges bylos išvadas, kuriomis būtų galima pasinaudoti kaip precedentu kitose panašiose bylose visoje šalyje. Užuot pritaręs, jis galėtų sakyti, jog teismo sprendimas yra teisingas tik šioje byloje.
Taigi, jei vykdomoji valdžia priimtų šį iššūkį, atsirastų konstitucinis būdas apsisaugoti nuo šio teismo sprendimo. To siekia Super Pac (politinės veiklos komitetai), renkantys lėšas kovai už gyvybę, santuoką ir religijos laisvę. Tvirtinama, kad jie pasiūlys „svariausius argumentus, erdvę veiksmams, [ir] politinę jėgą, kuri viską pakeistų.
Štai šis įspūdingas, teikiantis vilties ir itin prieštaringai vertinamas mokslininkų pareiškimas.
Mes esame ne tik mokslininkai, bet ir gerai su byla susipažinę piliečiai, ypatingai sunerimę dėl JAV Obergefell prieš Hodges byloje priimto Aukščiausiojo Teismo nutarimo, kurio potekstėje galima įžvelgti spaudimą, kad kiekviena šalies valstija privalo pakeisti santuokos apibrėžimą, įtraukdama į jį tos pačios lyties asmenų tarpusavio santykius.
Teismo teisėjų dauguma vengė remtis tekstu, logika, struktūra ar pirminiu Konstitucijos supratimu, jie netgi nesidomėjo paties teismo doktrinų ir precedentų interpretavimu bei nepateikė nė vieno įtikinančio paaiškinimo, kodėl valstijų įstatymai neturėtų ginti tokios santuokos, kokia ji buvo apibrėžiama šimtmečius – kaip vyro ir moters sąjunga.
Teismo nuomonė pakeitė tradicinį ir pagrįstą Konstitucijos aiškinimo metodą nauja ir neaiškia asmens tapatybės sąvoka teisės moksle – tokia, kuri įžeidžia moralinę žmogaus orumo sąvoką.
Dėl daugelio priežasčių keturi su šia nuomone nesutikę teisėjai yra teisūs atmesdami daugumos nuomonę. Teisėjas A.Scalia mano šią daugumos nuomonę esant „atviru teismo piktnaudžiavimu įstatymų leidžiamąja galia, ir šis piktnaudžiavimas iš esmės prieštarauja mūsų valdymo sistemai“.
Teisėjo C.Thomaso teigimu, ši teisėjų daugumos nuomonė „iškelia teisėjus aukščiau Tautos, kuri suteikia jiems įgaliojimus“, nes taip laisvės prasmė susiaurinama iki vyriausybės veikimo teisės.
Teisėjas S.Alito atkreipia dėmesį į įsigalėjusią nuostatą, kad įstatymo tvarka užtikrinama „laisvė“ gina tik tas teises, „kurios yra giliai įsišaknijusios Tautos istorijoje ir tradicijoje“, ir kad „neginčijama, jog teisės į tos pačios lyties asmenų santuokas tarp šių teisių nėra“. Po to jis nurodo, kad teisėjų išreikštoje nuomonėje pastebima tendencija sumenkinti santuokos tikslą iki „nusprendusiųjų susituokti laimės“ sąvokos. Jis perspėja, jog tuo bus pasinaudota, siekiant „apšmeižti tuos amerikiečius, kurie nenori pritarti naujajai politikai“ ir, deja, tai yra dar vienas pavyzdys, kaip „teismas piktnaudžiauja savo valdžia“.
Vyriausias teisėjas J. Robertsas sako: „Remiantis Konstitucija, nekyla abejonių“, jog „pretenzinga“ daugumos nuomonė nėra teisinga. Ja netgi stengiamasi „‘visiškai nepelnytai‘ apjuodinti kitaip manančius šios diskusijos dalyvius.“
Jei Obergefell prieš Hodges bylos sprendimas taps įstatymiškai privalomas, pasekmės bus grėsmingos. Galima užtikrintai spėti, jog išryškės keturi dalykai:
Pirma, visuomenei pakenks tai, jog iš jos bus atimta teisė išlaikyti vienintelį normatyvų ir ypatingai skatintiną žmogiškųjų santykių modelį, kurį kiekviena visuomenė privalo palaikyti savo pačios išlikimo vardan. Nepaprastą šio argumento svarbą sustiprina tvirti įrodymai, pagrindžiantys tai, ką sako sveikas protas: kad vaikams geriausiai sekasi tuomet, kai juos augina susituokę mama ir tėtis, abu prisiimantys atsakomybę už jų atėjimą į pasaulį, besirūpinantys jais bei tėviškai ir motiniškai auklėjantys savo vaikus.
Antra, asmenys ir organizacijos, besilaikančios istorinio ir prigimtinio požiūrio į santuoką kaip į vedybinę vieno vyro ir vienos moters sąjungą – bus šmeižiami, persekiojami teismuose bei neteks savo konstitucinių teisių – tai būdai priversti juos paklusti naujajai politikai.
Trečia, naujoji orumo teisė iš esmės yra tokia neapibrėžta, kad tai paskatins papildomus reikalavimus pakeisti santuokos bei kitų seniai nustatytų institucijų apibrėžimus.
Ketvirta, visų amerikiečių teisė dalyvauti demokratinėse diskusijose ir galiausiai – savivaldoje bus pakirsta iš šaknų.
Bet koks sprendimas, sukeliantis tokį blogį, yra įtartinas. Jei sprendimui bent šiek tiek trūksta pagrindimo Konstitucijos tekstu, logika, struktūra ar pirminiu jos suvokimu, jis privalo būti vertinamas antikonstituciniu ir neteisėtu. Todėl tiek šalies vyriausybė, tiek Jungtinių Valstijų piliečiai turi paskelbti, jog sprendimas Obergefell prieš Hodges byloje yra neteisėtas ir antikonstitucinis.
1778 metais Jamesas Madisonas rašė: „Akivaizdu, kad nė vienas iš kelių bendrus įgaliojimus turinčių departamentų negali apsimesti turįs išskirtinę ar aukštesnę teisę nustatyti atitinkamų įgaliojimų ribas.“
1857 metais Abraomas Linkolnas pasakė: „Priklausomai nuo aplinkybių teismo sprendimai yra didesnės arba mažesnės reikšmės precedentai. Tai atitinka tiek sveiką protą, tiek įprastą suvokimą, kas yra teisininko profesija“. Jei teisėjai sprendimą priėmė „vieningai jam pritarę, akivaizdžiai nesipriešindami; jei šis sprendimas atitinka teisinius visuomenės lūkesčius ir mūsų istorijoje nusistovėjusią departamentų darbo praktiką; jei nė viena su juo susijusi sritis nėra grindžiama neteisingais istoriniais faktais; arba trūkstant ko nors iš šių išvardintų dalykų, byla buvo svarstoma teisme daugiau nei vieną kartą, tačiau, bėgant metams jos sprendimas buvo vėl ir vėl patvirtintas, tuomet nesutikti, jog ji yra precedentas, galėtų reikšti ir tikriausiai reikštų visuomenės skaldymą ar netgi perversmą“. Tačiau, jei šiam sprendimui „visais išvardintais aspektais trūksta visuomenės pasitikėjimo“, tuomet priešintis jam tolygu „neskaldyti“ visuomenės.
Obergefell prieš Hodges teiginiai visais išvardintais aspektais nekelia pasitikėjimo visuomenei ir kaip tik dėl to šia byla negalima remtis, kuriant Jungtinių Valstijų įstatymus.
Todėl:
Mes stojame į vieną gretą su Jamesu Madisonu ir Abraomu Linkolnu pripažindami, kad Jungtinių Valstijų Konstitucija yra ne tai, kuo ją esant skelbia Aukščiausiojo Teismo teisėjai.
Mes primename visiems Jungtinių Valstijų pareigūnams, kad jie iškilmingai prisiekė laikytis Jungtinių Valstijų Konstitucijos, o ne vykdyti penkių Aukščiausiojo Teismo narių valią.
Mes kreipiamės į visus federalinius ir valstijų pareigūnus ir reikalaujame:
• Atsisakyti priimti Obergefell prieš Hodges bylą kaip privalomą precedentą visiems ieškovams, išskyrus tuos, kurie susiję su šia konkrečia byla.
• Pripažinti valstijų įgaliojimus apibrėžti santuoką bei visų federalinių ir valstijų pareigūnų teisę veikti tuo apibrėžimu vadovaujantis.
• Visiškai užtikrinti tiek teisinę, tiek ir politinę pagalbą tiems, kurie, remdamiesi Konstitucijos jiems teikiamomis teisėmis, atsisakys vadovautis Obergefell prieš Hodges bylos nutarimais.
• Nedelsiant pradėti sąžiningą ir atvirą pokalbį apie priemones, kurių gali imtis amerikiečiai, norintys Konstitucijos pagalba pasipriešinti teisininkų savivalei, panašiai į tą, kurią matome Obergefell prieš Hodges byloje, ir ją nutraukti.
Mes pabrėžiame, kad veikimo būdas, kurį mes siūlome, nėra nei kraštutinis nei negerbiantis įstatymų. A. Linkolnas manė Aukščiausiojo Teismo viršenybę aiškinti Konstituciją esant nesuderinama su Konstitucijoje glūdinčiais respublikos principais. A. Linkolno Inauguracinė kalba apibendrina mūsų poziciją:
Aš nepamirštu, kad yra manančių, jog Aukščiausiasis Teismas turi spręsti su Konstitucija susijusius klausimus, bei neneigiu, jog šių sprendimų privalo laikytis su teisminio proceso bylomis susiję asmenys, kol jie turi kitų vyriausybės departamentų suteiktą teisę į pagarbiai svarstyti visas panašias bylas. O kadangi visiškai įmanoma, kad bet kurioje byloje gali būti priimtas klaidingas sprendimas, kurio padariniai būtų žalingi, jis turėtų apsiriboti ta konkrečia byla, tikintis, kad nutarimas bus atmestas ir niekada netaps precedentu kitoms byloms, nes jis sukeltų didesnį blogį nei kiti galimi sprendimai panašiose bylose. Tuo pačiu tiesus pilietis privalo pripažinti, kad jei vyriausybės politika gyvybiškai svarbiais klausimais, liečiančiais visą tautą yra neatšaukiamai nustatoma Aukščiausiojo Teismo priimtais sprendimais, vos tik jiems tapus įprastais teismo proceso klausimais, žmonės nustos būti savęs pačių valdovais, ir tokiu būdu praktiškai atsisakys savo valdžios, atiduodami ją į to iškiliojo tribunolo rankas.
Teisingas santuokos suvokimas ir apibrėžimas neabejotinai yra gyvybiškai svarbus klausimas, paliečiantis visą tautą. Penkių Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie patys prisipažįsta negalintys pagrįsti savo nutarimo nei Konstitucijos tekstu, logika ar struktūra, nei pirminiu jos suvokimu, pateiktą sprendimą laikyti ‘nuspręstu’ ir ‘žemės teise’, iš tiesų reikštų atsisakyti savo valdžios, atiduodant ją į to iškiliojo tribunolo rankas. To daryti nenorėtų nė vienas pilietis ir nė vienas išmintingas valstybės veikėjas, trokštantis išlaikyti didįjį išbandymą subalansuota laisve (ordered freedom), kurią mums testamentu paliko valstybės įkūrėjai.