Audrius Musteikis | lzinios.lt
„Už lango murkšlojasi nei šiokia, nei tokia diena.“ Priešžiemio tamsybė ir niūrybė, įtaigiai aprašyta Romualdo Granausko naujausios knygos „Išvarytieji“ novelėje. Tokį rytmetį susitinkame su juo.
Iš savo buto beveik neišeinantis rašytojas klausia, kas ten, už lango, Lietuvoje, vyksta, nors pats žino geriau už bet kurį kitą. Tiksliau, detaliau, iš gelmių. Žino, kaip Lietuvoje dabar jaučiasi šimtai vienišųjų ir nuskriaustųjų, išvarytųjų ir nepamatytųjų. Tie visi šimtai – tai jis. Ir Lietuvos istorija, nuo prieškario iki šių dienų, išdėstyta novelių apysakoje „Šventųjų gyvenimai“, – jis.
Šiemet rašytojas laimingai praleido tą jam baisią lapkričio savaitę, per kurią pastaruoju metu vis kas nors bloga nutikdavo: lūžiai, traumos. Prie stalo sėdi smagus. Būtų visai suprantama, jei atrodytų išvargęs po tokių knygų – sunkių ir stiprių. Bet dabar taip ir knieti pakartoti frazę, iš kurios jis jau pasišaipė apsakyme „Bora“, kur aplinkiniai senam rašytojui kala: „Gerai atrodot, rašytojau.“ O atsakymas: „Kas senatvėje belieka.“
Jums turbūt būtų atleidžiamas ir nerašymas. Bet rašot ir rašot.
Kas eina į darbą, kas prie rašomojo stalo. Jei neisiu, iš ko duoną uždirbsiu? Ir vaistų reikia: senatvėje dar daugiau išlaidų – dar daugiau reikia rašyt.
Jei nerašytumėt jūs, būtų disbalansas: kartų požiūriu, žanrų požiūriu. Vyresnieji nuslopę. Romanas užgožęs novelę.
Jaunesnieji iškart čiumpa už romano, ką ten su novelių niekais prasidėti. O novelė – labai sunkus žanras. Jo nebėra, nes niekas nebemoka parašyti. Į kelis puslapius teksto turi sukišti tiek daug, kad išplėtojus ir romanas išeitų. Ten drebi, kad sakiny nebūtų nereikalingo žodžio, žodyje – nereikalingo skiemens! Kalba turi būti iščiustyta, išdailinta. Parašyti romaną lengviau nei dešimties novelių knygą. Įsivarei aprašinėti saulėlydį, žiūrėk, jau ir dešimt puslapių.
O tarp savo kartos kolegų ar matot konkurentų?
Nematau. Jie arba neišeina iš trobos, kaip aš, arba po velėna pučia. Liko dar trupučiuką vyresni, kurie vaikai būdami spėjo sustiprėti, gero maisto gauti iki karo, dabartiniai 80-mečiai ir vyresni. O mes – prieš pat karą ar per jį gimę, tais baisiais laikais – nei valgyt ko, tik baimės, stresai, paskui – trėmimai…
Po manęs jau kelios kartos atėjo. Senas besu kaip Trakų pilis. Kaip matau, labai jau skystas tas literatūrinis gyvenimas – nėra iškilių romanų, nėra knygų-įvykių. Pasakyk man bent vieną tokią per pastaruosius 20 metų. Vieninteliai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – sukrėtimas. Visa kita – jau ne tas…
Ir pasakysiu. Nė kiek nemeilikaudamas. R.Granausko „Šventųjų gyvenimai“ – geriausia lietuvių literatūros knyga per visą tą 20-metį, tik kritikai dar nemoka to gerumo apsakyti. Prastos jūsų knygos lyg ir nebuvo, bet „Šventųjų gyvenimai“, sakyčiau, viršūnė.
Galas žino. Labai nelengvai jie man rašėsi. Gal kad yra laiko kaita, nuo pokario iki pat šių dienų, kai jau partizanams paminklas statomas. Iš dešimties novelyčių sudėlioti dar ir siužetą, tegu punktyriškai, pateikti šiokį tokį laikotarpio paveikslą – sunku. Žinau, kad knyga skaitoma, įtraukta į mokyklų programas. Vaikai skaitys, nors jiems tie laikai – jau viduramžiai.
Faktiškai pateikiate ir Lietuvos istorijos variantą, nuo tarpukario iki šių dienų. „Šventųjų gyvenimai“ – R.Granausko „Lietuvos istorija“.
Pateikiau, ką aprašomas laikas diktavo. Jis tau iškelia savo klausimus ir turi vienaip ar kitaip į juos atsakyti. Dabartiniai jaunieji parašo romaną: aš šitaip norėjau išreikšti save. Kam įdomi ta tavo saviraiška, jei tau nerūpi savo laiko žmonės, jų bėdos?!
Aš viso to amžininkas, liudininkas. Juk visas detales ne iš lubų išpaišiau – aš jas mačiau. Kalbas girdėjau, žodžius įsidėmėjau, sakinius. Stebėjau tuos žmonių tipažus. Be gyvenimo patyrimo rimtos knygos neparašysi. Ne kartą esu sakęs: ne rašytojas rašo, o jo gyvenimo patirtis ir gyvenimo supratimas. Geltonsnapis dar neužčiuops giliausių savo laiko problemų, dar jis neperėjęs nei dvasios, nei proto brandos etapų, kad suprastų kai ką savyje ir pamatytų kituose.
Williamas Faulkneris sakė, kad rašytojui svarbiausia – pastabumas, atmintis ir darbštumas. Ypač pastabumas. Pasižiūrėk į tuos senus žmones: kaip jie miršta, ką valgo, kaip apsirengę – suspaus širdį ir pajusi laiko dvasią, visuomenės problemas. Pajusi. Juk nesi trinka ant skiedryno. Ir jauti, ir girdi, ir matai, ir į galvą dediesi. Rašai dėl to, kad širdį skauda – taip negali būti, nes taip negali būti niekada. Jei kur nors ir negali, o Lietuvoj gali, tada širdį skauda dar labiau.
Ar palengvėja parašius?
Na, atlėgsta tos problemos, kurios jaudino rašant, bet atplaukia kitos. Taip nebūna, kad sėdi patenkintas kaip viedras, išsidrėbęs, akimis klapsėdamas, žandus išpūtęs: o dabar pailsėsiu. Nieko nepailsėsi. Tik vieną knygą padėjai, kita galvoje. Arba net ir dvi. Kad tik Dievas duotų sveikatos ir laiko. Rašymui reikia tiek pat fizinių jėgų kaip ir žemę arti, rugius kirsti. Kiti gal jaučia malonumą, man tai tokia įtampa, toks pakaušio darbas. Kartais atsikeliu nuo stalo – nuo visų pirštų galiukų prakaitas varva. Įtempi juk visas jėgas: proto galias, dvasios. Tūkstantis detalių vienu metu. Nieko nepamiršt, nesupainiot.
Profesorius Donatas Sauka, reaguodamas į vieną iš ankstesnių jūsų interviu LŽ, davė pipirų žurnalistui, kad neatskleidė R.Granausko. Bet R.Granauskas, sakė jis, tai bent rašytojas – kiekvienas sakinys rėkte rėkia, kad jį rašė tikras menininkas. Meistriškumas veržiasi ir šviečia. Jokio plepalo, nieko šiaip sau.
Kai jau visą gyvenimą rašai, išmoksti valdyt plunksną. Per tiek metų trys karvės būtų išmokusios į medį įlipti. Tiesa, gabumus reikia lavinti. Be to, reikia gyventi kalboje, turėti absoliučią kalbinę klausą. Tau žodis kaip muzikui garsas.
Sakinį šlifuojat, braukot?
Oi, koks džiaugsmas, kai gauni išbraukt! Sakinys tik tada veikia, kai trumpas, nesuveltas. Jei rašysi lalagėm, velnias tas tavo šaradas išspręs. Turinys turi kristi iš karto į smegenis. Kad skaitant nereikėtų klupinėti kaip per pelkę brendant.
Pradžioje tiek prisimeluoji, priskiedi, kol įstoji į tam tikras vėžes. Tada jau nebesikraipai į šonus, nebesiblaškai, o iš pradžių – brauk dešimt puslapių. Ten esi klaidžiojęs, braidžiojęs, pamiškėse šūkavęs.
Apie kompozicijos dalykus. Ne tik novelė su novele įdomiai sukimba, bet ir viena knyga su kita. „Trijų vienatvių“ paskutinė novelė yra lyg įvadas į „Šventųjų gyvenimus“, o paskutinis „Šventųjų gyvenimų“ kūrinys – jau įžanga į „Išvarytuosius“. Čia sąmoningai taip – gudriai ir meistriškai?
Paprasčiausiai taip aš gyvenau. Tokį dvasinį savo gyvenimą. Baigiant „Tris vienatves“, matyt, jau kažkur giliai kirbėjo „Šventųjų gyvenimai“, o tarp „Gyvenimų“ ir „Išvarytųjų“ – visai nedidelis laiko tarpas. Dar pakaušis tebebuvo įkaitęs, ausų galai čirškė. Todėl tos problemos ir susieina. Tai yra vienas kūrybinis procesas. Nepertraukiamas dalykas. Kitas gal susiplanuoja punkteliais. Man taip nėra. Aš impulso žmogus, kai rašau. Ir kitaip nemoku, o mokytis per vėlu.
Dailininkas Georges‘as Braque‘as sakė, kad menininkas kūrybą maitina savo kūnu ir dvasia, menas reikalauja beatodairiškos ištikimybės, nukraujavimo iš pačių gelmių. Aukos, viso gyvenimo.
Taip ir yra. Juk kas iš to, jei menu „užsiiminėsi“ šeštadieniais ir sekmadieniais? Ar nuo 6 iki 9 vakaro? Tai nepertraukiamas procesas, tai gyvenimas – pasineri į kūrybą ir visa kita, kas nėra tavo menas, atrodo nereikšminga. Kodėl mūsų proza tokia skysta? Nebeturim rašytojų profesionalų, kurie tuo menu gyventų. Tarnautų jam atsidavęs 25 valandas per parą. Kitaip bus literatūrinė saviveikla. Žmogus eina, dirba redakcijoje, kontoroje, kur nors universitete, parėjęs namo po darbo, vaikus užmigdęs, valandą dvi bando rašyti. Taip negerai. Galima – pirmą knygą. Galima – poetui, ir tai nelabai. O čia – sistemingas darbas, prašom prie stalo, atrašyk savo darbo valandas, jokių „šiandien sergu“, „nenoriu“, „nėra įkvėpimo“. Įkvėpimas yra sistema.
Pripuolama saviveikla neduoda brandžių kūrinių: reikia laiko, jėgų, atiduoti visą save. Ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvenimą. Gerai, jei tie artimieji tave supranta. O kiek tragedijų, kai nesupranta: išsiskyrimų, pradėjimų gerti, nuėjimų šuns keliais, valkatavimų, ant šakos pasikabinimų. Ne tik tu rašai tą romaną, bet ir tavo artimieji.
Ne per didelė kaina?
O menas pigiai kainuoja? Pastatyti gotikinę bažnyčią? „Karą ir taiką“ parašyti?
Tada iš viso – ar yra pasirinkimas?
Yra. Nenori – nerašyk.
Bet, kaip sakot, kažko trūks, grauš, niežės.
Pradėsi gert, nusigersi, ir tiek. Taip, nerimas, kūrybiniai planai plėšys iš vidaus.
Tas G.Braque‘as taip užbaigia: menas – tai žaizda, kuri virsta šviesa. Gražu, ar ne?
Poetams turėtų būti gražu. Sakinys gražus. Metaforiškas.
Prisipažįstate: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis…“
Gailestis yra empatija, sugebėjimas persikūnyti. Ir tų pačių žmogaus, sykiu ir visuomenės problemų supratimas, įsijautimas. Juk rašai sielodamasis – kad kitaip negali išreikšti savo to gailesčio. Žinoma, viso svieto nepagailėsi, bet rašydamas tarsi padėjai tiems žmonėms, kuriuos aprašei.
Pradėdamas „Pasijas pagal Joną“ sakote: man taip skaudžiai perėjo per širdį. O kaip jūs padarote savo novelėse, kad skaitytojui taip pereina per širdį?
Pirma man pačiam turi pereiti, o paskui jau – per sakinį. Tada pereis ir skaitytojui. Specialiai to nesuplanuosi. Jei tau neskauda, nepadarysi, kad kitam suskaustų. Neišmislysi, neišsunksi.
Tai nesėdit išsikėlęs tikslą: jau taip sukrėsiu, kad visi man verksit?
Tai va dabar kai grįši namo, sėsk ir sukrėsk.
Bet žmonės taigi dar jautrūs. Skaito knygas, verkia.
Jautrūs, taip. To jaunimo, kuris šuniukams kojas gali kapoti, jau nesujaudinsi. Bet šiaip žmonės yra geri. Tik va kad valdžios nedėmesys, sunkus darbas, skurdas, perspektyvos neturėjimas, nesaugumo jausmas juos sugadina. Bet koks nors branduolėlis vis tiek gilumoj išlieka, tik reikia jį paliesti. Dar nesam visiški zombiai ar androidai. Žmonės nori kalbėtis apie tuos dalykus, matyt, jiems reikia. Tau reikia, jiems reikia, va taip ir atsiranda tas skaitytojas ir tas rašymas.
„Išvarytuosiuose“ – daugybė vienatvės formų, nebe trys, o gal septyniasdešimt septynios. „Boros“ rašytojas – iš asmeniškiausių patirčių?
Kad tie seni rašytojai visi panašūs pasidaro. Dar norėtųsi, o jėgų nebėra. Va dar tą paskutinę – norėčiau, kad būtų pati geriausia… Rašytojas turi jausti vieną, bet labai didelę baimę – kad kita knyga nebūtų prastesnė už jau išėjusias. Kad su siaubu netektų konstatuoti: degraduoji, brolau. Kodėl?
Jau seniai gyvenate mieste, bet visos kaimiškos detalės ryškios, tikslios.
Detalės – atminties dalykas. Pamatei – smegenyse kaip fotografijoje užsifiksavo. Nebūtina net stengtis įsidėmėti. Kada reikia, iškyla, atgyja, žmonės kalba, eina, gestikuliuoja, klausykis ir užrašinėk. Jei rašai apie arklį, tu jį matai. Jei žmogus veda arklį, tu jį vedi.
Visi tie išvarytieji – jūs?
Visos tos knygos – aš. Kadangi daugiau rašiau, nei nerašiau, tai lyg ir antru gyvenimu tapo. Net svarbesniu už pirmąjį.
O moterų paveikslų kūrimo subtilumai?
Nesu buvęs moterim, taip. Tenka įsivaizduot. Nereikia būti, matei jų daugybę. Pats ilgai gyvenau mažame miestelyje – pažinojau, su jomis kalbėjau, visos mano atmintyje išlikusios. Ir mažų miestelių moterys, ir kaimo bobutės.
Nerizikavote aprašydamas pačias intymiausias kūniškąsias jų patirtis? Juk moterys būtinai pasakys: o vyras negali būti tikslus vaizduodamas šituos dalykus. Ir susigriausite per dešimtmečius pelnytą reputaciją.
Bet nė viena dar nepasakė, kad ne taip, kad joms ten būtų kitaip. Vadinas, pataikiau. Vadinas, taip.
Dabar jūsų amžiaus tarpsnis toks, ir nekeista, kad tiksliai pavaizduojate senstančius, senus žmones. Bet aprašote ir vaiko pasaulį. Stulbinamai.
O ko čia stulbinėtis? Juk visi buvom vaikai.
Anksčiau aprašėte tragiškas lietuvių nuvarymo nuo savo žemės pasekmes. Dabar – kitas, kitoks nuėjimas nuo žemės.
Tai kad ir dabar mus nuvaro. Europos Sąjungai nereikia lietuvio žemdirbio, jiems reikia daug produktų. Daug produktų duoda tik didžiulis ūkis. Tie, kas turi po vieną karvelę, baigia išmirti, jauniems įsikurti nėra kaip. Už ką pirksi techniką, ką užstatysi bankui? Ir tada ką daryt kaimo jaunimui? Emigruot. Likusiesiems – bulvių dirvelė, svogūnų lysvė ir pašalpa. Tai ir guli per dienas. Metus dvejus pabuvusieji be darbo jau jo nebeieško. Neturėjom tokios valdžios, kuri sugebėtų Lietuvoje kuo nors rūpintis, išskyrus pati save. Visos tokios, visos – pirmiausia sau. Kiek milijardų gavom žemės ūkiui – ką padarėm? Visas investicijas susigrobė stambieji latifundininkai. Kiti – kas? Kumečių vietoj. Nei ūkininkai, nei savarankiški žmonės.