Respublika.lt
Žmogaus sveikata yra viena iš tų vertybių, kurias valstybė konstituciškai įsipareigojo saugoti. Jau kelinti metai iš eilės tenka išgirsti, kad baigėsi numatytos lėšos ligonių kasose ir kad pacientai negaus tam tikrų medicininių paslaugų, pavyzdžiui, reabilitacinio gydymo. Šiemet šis klausimas jau persikėlė į Seimo Antikorupcijos komisiją, mat keliems smalsiems Seimo nariams kilo esminis klausimas kaip gyvajam satyros klasikui Michailui Žvaneckiui, panorusiam su tanku išsiaiškinti, kaip ten reikalai su maisto produktais ar kitais „deficitais“ – yra jų ar nėra?
Portalas „ekspertai.eu“ neseniai paskelbė Seimo Antikorupcijos komisijos posėdžio, kuris įvyko lapkričio 12 dieną, vaizdo įrašą. Posėdyje dalyvavusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė turbūt nurungė ir patį Michailą Žvaneckį pareikšdama, kad „vaikams dėl reabilitacijos niekada neatsakoma, atsakoma jų tėvams dėl vaiko tada, kada poliklinika netvarkingai naudoja savo lėšas, kada yra išnaudojusi jai nustatytą lėšų kvotą…“ (kalba netaisyta – aut.past.).
Toliau minėtame posėdyje ministrė vis kaltino poliklinikas „nevadybiškumu“ planuojant lėšas ir net korupcija! Ten pat kalbėjęs ligonių kasų vadovas pasigyrė, kad prieš keletą metų ligonių kasose įvedus elektroninę sistemą, kai gydytojai, tiesiogiai prisijungę prie sistemos, siunčia pacientus reabilitacijai, buvo užkirstas kelias galimai korupcijai.
Beje, posėdyje dalyvavęs Seimo narys E.Šablinskas į šį ligonių kasų „pasiekimą“ pažiūrėjo kiek kitu kampu. Pagal jį, tokia elektroninė sistema tarp gydytojo reabilitologo ir ligonių kasų apsaugo pastarąsias nuo galimų ligonių skundų negavus reabilitacinio gydymo, nes gydytojas pacientui oficialaus ligonių kasų atsisakymo nepateikia, tad ir skųstis nebebūna kam ir dėl ko. Sutikime – tokie pastebėjimai yra logiški.
Kai posėdyje dalyvavę Seimo nariai A.Bilotaitė ir V.Gailius ministrės bei ligonių kasų vadovų paprašė konkrečiai nurodyti neūkiškai besitvarkančias poliklinikas ir ligonines, jokio konkretaus atsakymo nesulaukė.
Tačiau ligonių kasų vadovai nutylėjo vieną svarbų faktą – kad ligonių kasos sanatorijoms ir ligoninėms už pacientų gydymą sumoka pagal nustatytus koeficientus (suaugusiems koeficientas – 91, vaikams – 93). Tai reiškia, kad teritorinė ligonių kasa gydymo įstaigai už 100 litų kainavusį vaiko gydymą sumokės ne visą šimtą, o 93 litus. Pagal tokią ekonominę „logiką“ norėtų kiekvienas gyventi – perki prekių už 500 litų, bet MAXIMAI pasakai, kad apmokėsi pagal nustatytą koeficientą „91“.
Kelis kartus įdėmiai perklausiau posėdžio įrašą ir vieną dalyką aiškiai supratau, kad postringavimai apie korupciją ir neūkiškumą ligoninėse yra Sveikatos apsaugos ministerijai ir ypač ligonių kasoms patogi pozicija. Jei jau kalbame apie ūkiškumą/neūkiškumą, tai sveikatos apsaugoje tokia samprata yra tiesiog ciniška ir antihumaniška, nes niekas negali pasakyti ir prognozuoti, juolab pačios gydymo įstaigos, koks reabilitacijos poreikis bus šiais ar kitais metais, kiek bus, tarkime, neurologinių, o kiek – pooperacinių pacientų.
Kita vertus, ne paslaptis, kad pačios ligonių kasos suvalgo nemenką biudžeto dalį. Vienas pažįstamas ligoninės vadovas patvirtino faktą, kad pradėjus veikti ligonių kasoms sulig pirma jų darbo diena nuo vieno paciento lovadienio kainos apie 2 litus atitekdavo būtent ligonių kasoms, kitaip tariant, lovadienio kaina buvo perskirstyta paciento sąskaita ligonių kasų naudai. Sveikatos apsaugos ministrės samprotavimai apie „neūkiškas“ ligonines yra ydingi teisiniu ir politiniu požiūriu, nes pagrindinė ir svarbiausia gydymo įstaigos funkcija yra žmonių gydymas.
Nėra jokios logikos gydymo įstaigoms dar primesti ir joms nebūdingas pinigų skirstymo funkcijas ar versti jų vadovus sukti smegenines dėl to, iš kur paimti pinigų mistiškiesiems ligonių kasų neprimokėtiems koeficientams padengti. Toks Sveikatos ministerijos ir ligonių kasų elgesys yra tiesiog nesąžiningas. Iš to atsiranda poliklinikų pacientams ir visokie mokesčiai mokestėliai už įvairius popierius ir pažymas.
Klausydamas komisijos posėdžio įrašo, prisiminiau neseną, A.Kubiliaus Vyriausybės laikų istoriją, kai Valstybės kontrolė Valstybinės ligonių kasos banko sąskaitoje aptiko „užspaustus“ ir laikomus ne pagal paskirtį apie 700 milijonų litų. Pensininkų pensijas nurėžusi Vyriausybė, apimta krizinės euforijos, tąsyk džiūgavo „sutaupytomis“ lėšomis (klausimas – kieno sąskaita?). O juk už tokią sumą padoriai ir palūkanų prilašėjo, tik neteko girdėti, kad ligonių kasos už tas palūkanas, pavyzdžiui, kokią įrangą vaikučiams gydyti būtų nupirkusios.
Tragedija ta, kad šis skandalas taip ir nugrimzdo kažkur žiniasklaidos failuose ir atsakingų valdininkų stalčiuose, o juk normalioje valstybėje, kur efektyviai veikia normali teisėsauga, už tokius „taupymus“ ne vieno ligonių kasų vadovo karjera būtų pasibaigusi gal ir Lukiškėse.
Beje, daugelis gydymo įstaigų susiduria su grėsminga savo egzistencijai situacija. Mat daugelis jų, ypač sostinėje, yra vaizdingose teritorijose, kurios yra patrauklios nekilnojamojo turto vystytojams. Todėl į šias teritorijas ir taip pat gydymo įstaigas driekiasi politikų bei verslo aštuonkojo čiuptuvai. Pavyzdžių – daugiau nei apstu.
Štai Vilniuje jau keleri metai vyksta savivaldybės žinioje esančių gydymo įstaigų pertvarka, naikinimai ir sujungimai, kurie miestiečiams neduoda ramybės. Buvusią Sapiegų ligoninę (dabar perkrikštytą į Šv.Roko) karštligiškai skubama iškelti iš vaizdingojo parko, mat čia gimsta įstabus verslo projektas, nors naujos patalpos Klinikų gatvėje ligoninei dar nesuremontuotos. Čiuptuvai driekiasi ir į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, taip pat išsidėsčiusią vaizdingame parke palei Neries upę. Tik va rūpestis merui, kur padėti per 20 tūkst. čia nuolat besigydančių ambulatorinių pacientų?
Ar valdžia gali paversti valstybę sukčiumi?
Viešojoje erdvėje neretai girdime kaltinimus piliečiams, kad jie yra išlaikytiniai, nesąžiningi, nenori dirbti, nori gyventi valstybės sąskaita, kai kalbama apie nepasiturinčiuosius ir bedarbius, arba kad jie nuslepia pajamas ir nemoka mokesčių – apie verslininkus. Valstybės ir piliečių santykiuose sąžiningumas yra bene esminis kriterijus. Tačiau šįsyk – apie valstybės sąžiningumą piliečių atžvilgiu. Tiesa, viena sąvokos korektūra – šiame kontekste sakydamas „valstybė“ turiu omeny visų rūšių, grandžių ir lygių valstybinę valdžią.
Pilkais prichvatizavimo laikais nūnai suklestėję ostapai benderiai šlavė sau į kišenes ankstesnių kartų sovietų Lietuvoje sukurtą turtą. Jo jau nebeliko, jei ir liko kur kelių fermų griuvėsiai, jos seniai neįdomios nei draugams benderiams, nei smulkiesiems plytų „kolekcininkams“. Valstybinių ostapų domėjimosi objektu tapo tai, iš kur lengviausia pinigo nūnai išlupti, tai yra iš tų pačių mūsų Lietuvos Respublikos piliečių kišenių. Mygtuką Seime paspaudei, už lobistų projektėlį pabalsavai ir šekit jums pinigėliai iš piliečių kišenių. Kadaise taip nutiko su šilumos ūkiais ir su visa energetika. Tas pats vyksta su visomis monopolinėmis paslaugomis. Kaip žinoma, valstybės įsteigti registrai tokias paslaugas ir teikia. Kai pirmomis spalio dienomis žiniasklaidoje driokstelėjo informacija apie „Regitros“ išregistruotus, bet Europos keliais važinėjančius lietuvių vilkikus, pirma mintis buvo apie eilinę įstatymų leidėjo kvailystę. Tačiau kai problemą viešai pakomentavo Lietuvos draudikai, iškart tapo aišku, kad tai toli gražu ne eilinė kvailystė, o neeilinė lobistų ir įstatymų pataisas prastūmusių politikų afera. Tobula afera. Valdžios ruporai skelbė, kad nuo šių metų liepos 1-os įsigaliojus įstatymų pataisoms, pagal kurias valstybės įmonė „Regitra“ įgijo teisę išregistruoti Lietuvoje neapdraustas ir techninės apžiūros neperėjusias transporto priemones, bus užtikrintas didesnis eismo saugumas keliuose. Žinoma, net ir didžiausią valstybinio masto aferą galima pridengti rūpesčiu visuomenės (liaudies!) saugumu ir gerove, o ką jau kalbėti apie tokią smulkmę, kaip automobilių registracija. Bene žymiausias eismo saugumo specialistas dr.Virgilijus Sadauskas šią mūsų rūpintojėlių klišę nesunkiai paneigė objektyviais statistikos skaičiais: mat dėl techniškai netvarkingų automobilių įvyksta tik apie 1 procentą eismo įvykių. Vienas mano pažįstamas skundėsi, kad turėjo vadinamąjį zubriuką (tai tokia paprastutė baltarusiška priekaba lengvajam automobiliui), tvarkingai laikė zubriuką garaže, ilgai niekur nevažiavo, taip ir techninės apžiūros galiojimas pasibaigė, nors priekabos draudimas galiojo. Garaže stovinčiai priekabai ta techninė apžiūra buvus nebuvus, ir anksčiau taip pasitaikydavo – ateina laikas eksploatacijai, išsitraukia iš garažo, pristato techninei apžiūrai, apsidraudžia ir važiuoja sau žmogelis. Tačiau dabar „Regitros“ ostapai išregistravo žmogelio priekabą jam apie tai net nepranešę, kitaip tariant, virtualiai iš žmogelio atėmė priekabos numerius ir apribojo jo nuosavybės teisę. Kodėl prakalbau apie nuosavybės teisę (kurią, beje, gina visų mūsų priimta Konstitucija)? Todėl, kad nuosavybės teisės turinį sudaro galimybė daiktą valdyti ir jį naudoti savo nuožiūra (jei reikia – važiuoju, jei nereikia – laikau garaže). Bet kokie įstatyminiai nuosavybės teisės ribojimai turi būti proporcingi, protingi ir sąžiningi ir siekti išimtinai visos visuomenės gerovės (o ne atskirų grupių gerovės, pavyzdžiui – „Regitros“ direktorių). Kad minimos įstatymų pataisos užtikrino visų pirma ne eismo saugumą, o monopolinių valstybės įmonių ir draudimo bendrovių gerovę, įrodo tai, kaip draudikų atstovai viešai komentavo vilkikų atvejį. Pasirodo, tie pusantro tūkstančio vilkikų buvo drausti ne Lietuvoje, o užsienyje, nes vežėjams taip buvo pigiau. To pakako, kad „Regitra“ juos išregistruotų. Kad išregistruotas transporto priemones vėl grąžintų į viešąjį eismą, jų savininkai privalo nupirkti draudimą, pereiti techninę apžiūrą (jei tokios nebuvo), o svarbiausia – vėl iš naujo įregistruoti transporto priemonę toje pačioje „Regitroje“. Suprantama, visa tai – ne už dyką. Į „Regitros“ padalinius (ir atitinkamai į draudikų biurus ir techn. apžiūrų stotis) plūstelėjo toks susirūpinusių ir nelaimingų piliečių srautas, kad valstybės monopolininkai ir draudikai jau iš anksto sau galėjo išsimokėti dvigubas kalėdines premijas.
Nuo tos pačios liepos 1-osios Lietuvoje įsigaliojo turbūt patys idiotiškiausi visoje Europoje reikalavimai dviratininkams dieną važinėti su šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir įjungtais priekiniais bei galiniais žibintais, įtvirtinti Saugaus eismo automobilių keliuose įstatymo pataisose. Kad Lietuvos Seimas sugeba prikurti absurdiškų reikalavimų bei draudimų, įstatymų su dar absurdiškesniais pavadinimais (pavyzdžiui – Triukšmo valdymo įstatymas) seniai žinome. Šioje vietoje seimūnams pasiūlyčiau priimti analogišką Dvoko valdymo įstatymą, gal tuomet būtų išspręsta viešųjų tualetų problema paplūdimiuose? Tačiau šioje istorijoje mane labiau sudomino ir sykiu papiktino – ne dviratininkams velkamos nepatogios liemenės (su kuriomis paprakaitavęs į jokius Dvoko valdymo įstatymo rėmus netilpsi). Esminė problema yra mūsų politikų nuolatinis įprotis meluoti net nemirksint. Antai dėl minėto įstatymo pakeitimo projekto, pasirodo, vyko ganėtinai aršios diskusijos. Siūlomiems pakeitimams aktyviai priešinosi nevyriausybinės organizacijos, kurių atstovai daugsyk šiais klausimais pasisakė įvairaus lygmens Seime vykusiose diskusijose, darbo grupėse, teikė raštu pasiūlymus. Beje, rengiant minėtą įstatymo pataisą jai nepritarė ir tuometinė Darbo grupė Kelių eismo taisyklių pakeitimams prie Susisiekimo ministerijos. Nepaisant to, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas š.m. birželio 25-osios posėdžio išvadose dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisų projekto net nemirksėdamas pareiškė, kad piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymų negauta.
Valdžios sąžiningumas piliečių atžvilgiu pasireiškia per tai, kaip valdžia elgiasi viešųjų finansų srityje. Deja, ne kartą girdint net aukšto rango valstybės pareigūnų pasisakymus, susidarė įspūdis, kad jie iš tiesų nelabai suvokia, kas tai yra viešieji finansai, ką apima ši sąvoka ir kaip šioje srityje jie privalo elgtis. Vienoje iš nesenų savo laidų žurnalistė Rūta Janutienė paviešino iškalbingą faktą, kad projektuojant SGD terminalą, kurį siekė pastatyti a.a. Bronislovas Lubys, konsultantams buvo išleista 5 mln. litų, o buvęs ministras A.Sekmokas dabar visų kone dievinamo SGD laivo-terminalo „Independence“ projektavimo ir statybos konsultantams sugebėjo išleisti per 35 mln. litų, t.y. 7 kartus daugiau. Kita detalė – sutartis tarp Lietuvos Vyriausybės ir Norvegijos valstybinės naftos kompanijos „Statoil“ kažkodėl įslaptinta stora konfidencialumo skraiste, nors į šį projektą Lietuvos valdžia investavo visų mokesčių mokėtojų pinigus. Maža to, pasigirdo solidžių ekonomistų (ir net tik jų) komentarai apie tai, kad tie patys mokesčių mokėtojai, jau vienąsyk patikėję valdžiai savo pinigus, dar turės papildomai ir už dujas mokėti brangiau, kad būtų padengti projekto kaštai…. Kaip vadinamas verslininkas, už vieną ir tą pačią paslaugą iš kliento paimantis du kartus, turbūt visi žinome. Tad ar bereikia stebėtis, kai tauta choru šaukia valdžios link „visi jie vagys“? Didžiausia blogybė ta, kad tokie triukai su „konfidencialiomis“ sutartimis viešųjų finansų, viešųjų pirkimų srityse tampa sistema, nes jų galima rasti šūsnis. Štai čia pasireiškia didžiausia valstybės institucijų nekompetencija ir nenoras dirbti visuomenės interesams. Tačiau pirminių priežasčių reikėtų ieškoti ir verslo mentalitete, kurį formuoja besaikis godumas ir egoizmas, beatodairiškas siekis uždirbti visus pinigus čia ir dabar, politikų atsidavimas atskiroms verslo grupėms, tai lemia ir didžiųjų politinių partijų siaurus merkantilinius interesus. Šie reiškiniai ypač ryškiai stebimi tose srityse ir geografinėse vietovėse, kur greičiausiai sukasi pinigai, t.y. mūsų didmiesčiuose.
„Respublikos“ redakcinės kolegijos tribūna Nr.51
„Respublikos“ redakcinės kolegijos tribūna Nr.52