Devynias partijas pakeitęs rinkimų strategas sukritikavo, kad nesuprantu, ko nori paprastas žmogus. Prisipažinau klydęs ir viešai prisiekiau pasitaisyti. Jokių lialia, būsiu rimtas, įtaigus. Ir išėjau.
Tarpduryje susidūriau su žmona.
– Kur tu? – paklausė.
– Į rinkimus.
– Ne vėlu?
– Dar tik šešios, bet vėlai temsta. Kaip atrodau?
– Normaliai… Parnešk picą.
Pasitaisiau slidininko kaukę, išpūčiau krūtinę ir žengiau pas rinkėjus.
Dūmą traukę vaikiščiai pūtė iš laiptinės, palikę cigarečių pakelį.
Antrajame aukšte sutikau kaimynę Stasytę.
– Labas, aš jūsų deputatas. Balsuosite?
Stasytė nuoširdžiai pažadėjo. Ir peržegnojo.
Įkvėptas pasitikėjimo žengiau iš laiptinės lauk.
Dvi moteriškės iškart – ne koks ženklas. Bet geriau – nei juodas katinas.
Taip pozityviai mąstydamas lauke užgriuvau Albertą, kuris meditavo alaus skardinės tema. Negatyvus lietuvis. Jam atrodo, kad skardinė – ne puspilnė, o pustuštė.
– Labas, mielasis rinkėjau.
– Jabty… Pašalpą mamai išmokės… Ėėėė… Nepažinau, turtingas būsi.
Atsiprašė už netaktą taip, kaip tik jis vienas moka. Keturiais aukštais, gyvendamas pirmajame.
– Tamsta būsite turtingas, – pareiškiau pažeminęs balsą (skaičiau, kad valstybių lyderiai specialiai kalba žemu balsu, nes žemas balsas – lygu autoritetas; mokslininkai įrodė).
Paprašiau kreiptis vardu, nes taip daro reklamos agentės, telefonu siūlančios kitą operatorių.
– Kur eini, – paklausė?
– Į rinkimus. Tamstai – laimės parnešti, o žmonai – picos.
– Kokia tavo vizija ir misija?
– Šviesią ateitį matau, apie Tamstą – misliju.
– Ką darysi?
– Skaidrumą ir kadrų reformą.
– Naktinę?
– Dieninę. Tiems, kas neturi,– gaus po kadrą. Kadrų klausimas bus išspręstas.
– O kaip pasirūpinsi paprastu žmogumi?
– Kas neturi – po kadrą.
– Skaidrumas bus?
– Šimtu procentų.
– Kaip?
– Savivaldybės bufete uždrausiu puodelius ir neskaidrius gėrimus. Visi gers skaidriai ir skaidriąją. Skaidrumas bus.
Albertas paspaudė dešinę. Užtraukėme po dūmą iš trofėjinio pakelio.
Einu parnešti picos.