„Vatikano radijas“
Pirmadienio rytą, kaip kasmet prieš Kalėdas, įvyko Šventojo Tėvo susitikimas su artimiausiais bendradarbiais – Romos kurijos vadovais, tai yra kardinolais ir vyskupais, vadovaujančiais Vatikane veikiančioms centrinėms bažnytinėms institucijoms – kongregacijoms, popiežiškosioms taryboms, komisijoms ir tribunolams.
Trokštu kartu su jumis nuoširdžiai padėkoti Viešpačiui už besibaigiančius metus, už visus įvykius ir visą gėrį, kurį jis nuveikė per Šventojo Sosto tarnystę, ir kartu prašyti atleidimo už mūsų nusižengimus „mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Norėčiau, – sakė Pranciškus, – kad šis mūsų susitikimas ir mintys, kuriomis su jumis pasidalysiu, mus visus paskatintų atlikti gerą sąžinės patikrinimą ir parengti savo širdis šventosioms Kalėdoms.
Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas. Šv. Paulius rašė: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus“ (1 Kor 12, 12). Ir Romos kurija yra mažas Bažnyčios modelis. Ir ji yra „kūnas“, kuris kasdien rimtai stengiasi būti vis gyvesnis, sveikesnis, darnesnis, vis labiau susivienijęs su Kristumi. Kurija yra pašaukta vis gerėti, brandinti vis didesnę bendrystę, šventumą ir išmintį, kad galėtų gerai vykdyti savo misiją. Tačiau ir jai, kaip kiekvienam kūnui, kaip ir žmogaus kūnui, gresia ligos, sutrikimai, pasiligojimas. Norėčiau paminėti kai kurias galimas ligas, kurijos ligas, – kalbėjo Pranciškus. – Tai ligos ir pagundos, kurios silpnina mūsų tarnavimą Viešpačiui. Manau, kad mums gali būti naudingas ligų „katalogas“ – pavyzdžiui, dykumos Tėvų, sudarinėjusių tokius katalogus. Jis mums padės pasiruošti Susitaikinimo sakramentui,“ – sakė Pranciškus ir toliau savo kalboje išklojo gana ilgą Bažnyčios vadovų postuose tarnaujantiems žmonėms gresiančių ligų sąrašą.
Visų pirma, tai įsivaizdavimas, kad esame „nemirtingi“, „atsparūs“, „nepakeičiami“. Jei kurija kritiškai nežiūri į save pačią, jei neatsinaujina, jei nesistengia save gerinti, ji yra sergantis kūnas. Gana apsilankyti kapinėse ir pamatysime vardus daugybės žmonių, kurie manė esą nepamainomi, nemirtingi. Tai liga Evangelijoje minimo kvailio turtuolio, kuris manė, kad jis nemirtingas. Tai narcisizmas, žiūrėjimas tik į savo atvaizdą, nematant Dievo paveikslo, įspausto kitų žmonių veiduose. Priešnuodis šiai epidemijai yra malonė save suvokti kaip nusidėjėlius ir nuoširdžiai tarti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10).
Kitą ligą Pranciškus pavadino „Mortos“ liga. Tai besaikis veiklumas, daugybė užsiėmimų, kurie neleidžia pamatyti „geriausios dalies“, skirtos tiems, kas sugeba atsisėsti prie Viešpaties kojų. Reikia suvokti, kad viskam yra laikas, kaip moko pranašas Koheletas.
Proto ir sielos suakmenėjimas. Tai liga tų, kurių širdis akmeninė ir kietas sprandas, kurie elgiasi kaip popierius kilnojantys automatai, o ne kaip Dievo žmonės. Labai pavojinga prarasti žmogiškąjį jautrumą, kurio reikia, kad verktume su verkiančiaisiais ir džiaugtumės su besidžiaugiančiais.
Kenksmingas ir liguistas yra ir noras viską labai tiksliai suplanuoti. Kai apaštalas viską smulkmeniškai planuoja ir mano, kad jau vien toks planavimas laiduoja bažnytinio gyvenimo pažangą, jis iš tiesų tampa biurokratu ir buhalteriu. Būtina viską gerai paruošti, bet nevalia pasiduoti pagundai, kad mes galime nurodinėti Šventajai Dvasiai. Šventosios Dvasios neįmanoma ir prisijaukinti, nes ji yra išradingumas ir naujumas.
Mums taip pat gresia sumaištį ir papiktinimą sukelianti blogo koordinavimo liga, kai tarp kūno narių nėra vienybės, kai koja sako rankai: „man tavęs nereikia“, o ranka galvai: „dabar aš vadovausiu“.
Dar viena – tai „dvasinė Alzheimerio“ liga, išganymo istorijos, mūsų asmeninės istorijos su Dievu užmiršimas. Tai progresuojantis dvasinių savybių nykimas. Tai liga tų, kurie visiškai užmiršo savo susitikimą su Viešpačiu, kurie gyvenime yra visiškai priklausomi nuo dabarties, nuo aistrų, kaprizų ir manijų, kurie vergauja savo rankomis susikurtiems stabams.
Tuščiagarbės varžybos, kai išorinė išvaizda, rūbų spalva, apdovanojimai tampa svarbiausiu gyvenimo tikslu. Šv. Paulius tokius vadina „Kristaus kryžiaus priešais“, nes jie puikuojasi tuo, dėl ko reikėtų gėdytis.
Kita liga – tai egzistencinė šizofrenija. Ja serga veidmainiai, kurie apleidžia sielovadinę tarnystę, ją apriboja iki biurokratinio reikalų tvarkymo, o patys ima gyventi dvigubą gyvenimą, daro tai, ką kitiems daryti griežtai draudžia, gyvena paralelinį paslėptą, dažnai palaidą gyvenimą.
„Paskalos, šnabždesiai ir apkalbos. Apie šią sunkią ligą jau ne kartą kalbėjau, – sakė Pranciškus. Ši sunki liga paverčia žmogų šaltakrauju savo brolių garbės žudiku, sėjančiu rauges (kaip šėtonas). Kita rimta liga yra padlaižiavimas, pataikavimas savo viršininkams. Šia liga susirgę karjeristai šlovina ne Dievą, bet kitus žmones. Jie apsimeta tarnaujantys, o iš tiesų viską daro tik dėl to, kad tikisi naudos. Ši liga gresia ne tik pavaldiniams, bet ir vadovams. Būna, jog ir vadovai giria savo pavaldinius vien tam, kad laimėtų jų visišką lojalumą ir psichologinę priklausomybę.
Abejingumo kitiems liga, kai žmogus praranda sugebėjimą nuoširdžiai pasirūpinti kitu žmogumi, kai pavydas ir gudrumas išstumia džiaugsmą, sugebėjimą dalytis, padėti sunkumų prislėgtam žmogui.
Serga ir tie, kurie savo veidus nutaiso kaip laidotuvėms. Apsimestinis griežtumas ir rimtumas dažniausiai slepia nesaugumą ir baimę. Tikras apaštalas turi būti linksmas ir besišypsantis žmogus. Jei širdis kupina Dievo, iš jos liejasi džiaugsmas. Pagaliau ir rimtiems žmonėms reikalinga sveika humoro dozė.
Kaupimo liga. Tai tie atvejai, kai pašaukti būti apaštalais jaučiasi nesaugūs ir širdies tuštumą bando užpildyti materialinėmis gėrybėmis. Jie kaupia daiktus ne dėl to, kad jie reikalingi, bet vien dėl turėjimo. Ypač mes turime atsiminti, kad iš šios žemės nieko su savimi nepasiimsime.
Rimta liga yra ir uždari rateliai, kai priklausymai uždarai grupei tampa svarbesni už priklausymą Kristaus Kūnui. Ir paskutinė popiežiaus paminėta paskutinė liga – tai supasaulėjimas, kuris Kristaus mokinį paverčia su niekuo nesiskaitančiu, pasaulietinės šlovės besivaikančiu garbėtroška.
„Broliai, – sakė Pranciškus, – šios ligos gresia kiekvienam krikščioniui ir kiekvienai bendruomenei, kongregacijai, parapijai ir judėjimui; jos gali ištikti pavienius asmenis ir bendruomenes. Visada turi būti aišku, kad tik Šventoji Dvasia – Viešpats ir Gaivintojas – gali pagydyti iš šių ligų. Šventoji Dvasia palaiko visas nuoširdžias apsivalymo pastangas ir atsivertimo troškimą.“
Popiežius pridūrė, kad jis yra kažkur skaitęs sąmojingą posakį, jog kunigai yra kaip lėktuvai, nes apie juos spauda praneša tik tada, kaip jie nukrenta. Žinokime, kad didžiulė dauguma sėkmingai aukštai skraido. Daugelis mėgsta kritikuoti kunigus, bet nedaug kas už juos meldžiasi. Tačiau tas posakis primena ir labai svarbią tiesą, kad ir vieno kunigo nuopuolis padaro labai daug žalos Bažnyčiai.
Galiausiai popiežius meldė Mergelės Marijos užtarimo, kad ji, Dievo Motina ir Bažnyčios Motina, padėtų gydyti visas nuodėmės žaizdas. Jos užtarimas telydi Bažnyčią ir Kuriją, kad ji būtų sveika ir gydytų kitus, kad būtų šventa ir kitus vestų į šventumą.