Bernardinai.lt
Britų politikai mėgsta mojuoti prieš Putino nosį aukštai iškelta „vakarietiškų vertybių“ vėliava, tačiau tuo pat metu jie uoliai popina Rusijos oligarchus. Tokią išvadą daro Vokietijos dienraščio Frankfurter Allgemeine Zeitung komentatorius Jochenas Buchsteineris pabrėždamas, kad ne Jungtinė Karalystė, bet Vokietija yra tikroji Europos pasipriešinimo Putino Rusijai lyderė.
Jungtinėje Karalystėje, kaip ir Vokietijoje, prakalbus apie Putiną nuomonės išsiskiria, o neretai – ir labai aštriai. Tolimiausiame Putino nekentėjų poliuje randame britų sosto įpėdinį princą Charlesą – po to, kai į viešumą prasisunkė pranešimai apie jo privatų pokalbį su viena Holokausto aukos palikuone. Šio pokalbio metu Princas Putiną palygino su Hitleriu. Kitame spektro krašte matome populistinės Nepriklausomybės partijos lyderį Nigelą Farage‘ą, kurio vadovaujamas politinis judėjimas šiuo metu skina vieną pergalę po kitos. „Aš jo nemėgstu, juo nepasitikiu ir nenorėčiau jo šalyje gyventi; tačiau, palyginti su šiais „vaikais“, kurie vadovauja mūsų šalies užsienio politikai, aš esu tiesiog priverstas jam pareikšti deramą pagarbą“, – taip apie Putiną kalba Farage‘as. Tačiau nereikia pamiršti, kad Farage‘o žvilgsnis, kai jis kalba apie Maskvą ir karą Ukrainoje, yra aptemdytas neapykantos Briuseliui. Vienoje televizijos laidoje jis pareiškė, kad Europos Sąjungos politika Ukrainos atžvilgiu šią šalį „destabilizavo“ ir taip „susitepė savo rankas krauju“.
Nepaisant nuomonių įvairovės ir įspūdingų kraštutinumų, diskusija apie tai, kokia turėtų būti tinkamiausia Jungtinės Karalystės laikysena Maskvos atžvilgiu, nėra nei tokia karšta ir nei tokia audringa kaip ta, kuri būdinga Vokietijai. „Putino problemos“ klausimas nėra giliau įsismelkęs į britų visuomenę. Tai galima paaiškinti istorine britų patirtimi: britų santykiai su Maskva, skirtingai nei vokiečių, niekada nebuvo apsunkinti stipraus emocinio užtaiso.
Jungtinei Karalystei niekada neteko „pleventi“ tarp skirtingų geopolitinio magneto traukos polių, kadangi britai visada aiškiai save suvokė kaip Vakarų galios centrą. Londonas tradiciškai save pateikia kaip Vakarų vertybių Gralio saugotoją ir gynėją, todėl ir Putino avantiūros Kryme sukeltos krizės pradžioje centro dešinės vyriausybė natūraliai siekė įgyti vadovaujantį vaidmenį. Tuometinis Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Philipas Hammondas pareiškė, kad britai „yra išsiveržę toli į priekį“ siekdami kuo stipriau pasmerkti Rusijos vykdomą agresyvią politiką prieš Ukrainą bei ragindami Maskvai įvesti kuo griežtesnes sankcijas – „ne taip, kaip kai kurie mūsų sąjungininkai Europoje, kurių nusiteikimas remti mūsų siūlomą kursą yra kur kas mažesnis“.
„Griežtos priemonės“
Dvi tarptautinės britų žemėje vykusios konferencijos buvo smarkiai paveiktos konflikto su Putinu. Pirmoji – G8 valstybių grupės susitikimas, kuriame dar dalyvavo Rusijos prezidentas, bet kuriame jau buvo aiškiai matomi artėjančio politinio ledynmečio Rusijos ir Vakarų santykiuose ženklai. Antroji – rugsėjo mėnesį įvykęs NATO viršūnių susitikimas, kuriame aukščiausiu lygiu Maskvai buvo tarta keletas labai aiškių žodžių. Britų Premjeras Davidas Cameronas garsiai reikalavo Maskvai taikyti „griežtas priemones“, o lapkričio mėnesį jis net ėmė grasinti naujomis sankcijomis, jeigu Rusija nenutrauks savo paramos Rytų Ukrainoje siaučiantiems separatistams. Camerono pavaduotojas liberaldemokratas Nickas Cleggas netgi išdrįso Rusijos prezidentą pavadinti „tironu“.
Tačiau netrukus daugeliui politikos stebėtojų tapo akivaizdu, kad ne Londonas, o Berlynas vadovauja Vakarų stovyklai. Aštrūs žodžiai, sklindantys iš Didžiosios Britanijos salyno, buvo ir liko tik žodžiai, neparemti darbais.
Net ir po to, kai Europos Sąjunga Maskvai paskelbė ginklų embargą, Karalystė nenutraukė savo ginklų tiekimo Rusijai. Tik 34 iš 285 ginklų tiekimo licencijų buvo panaikintos. Apie tai su tam tikru priekaištu dar vasarą paskelbė britų parlamentinė ginklų kontrolės komisija. Komisijos raportas parodė, kad Londonui mesti kaltinimai „veidmainyste“ nėra be pagrindo.
Kai Londonas ėmė gėdinti Paryžių reikalaudamas sustabdyti sraigtasparnių nešėjo („Mistral“) perdavimą Rusijai, Prancūzijos socialistų partijos pirmininkas Johnas-Christophe‘as Cambadélis britams priminė apie „daugybę Rusijos oligarchų, kurie Londone mėgaujasi saugia užuovėja“, bei paragino Cameroną „pirmiausia savam kieme apsišluoti“.
Londono valdžios atstovai nuolat kartoja patikinimus, jog britų vyriausybė nebijo imtis pačių griežčiausių priemonių prieš Kremliui artimus piniguočius, tačiau iki šiol mažai ką teko girdėti apie konkrečius veiksmus. Netgi įtakingasis britų verslo ruporas „Financial Times“ buvo priverstas pripažinti, kad britų politikoje esama akivaizdaus „prieštaravimo“. Viena ranka Cameronas remia sankcijas, nukreiptas prieš Putino aplinkos žmones, tačiau kita – saugo įtakingus Rusijos prezidento finansinius rėmėjus Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto atrodo, kad bent jau kai kurie rusų oligarchai sunerimo dėl oficialios Londono retorikos ir supanikavę atitraukė savo pinigus iš Londono bankų.
Turtingi rusai Londone gerai jaučiasi ne tik užsiimdami anoniminėmis investicijomis bei nekilnojamo turto pirkimu. Jie mezga naudingų pažinčių ir naudingų asmeninių draugysčių tinklą aukščiausiuose britų politikos sluoksniuose.
Prieš kurį laiką britų spaudos dėmesį buvo patraukusi ponia Liubovė Černuchina, bankininkė ir buvusio Rusijos finansų ministro Vladimiro Černuchino žmona. Viename politinės labdaros aukcione (vadinamajame „fundraising event“) ponia Černuchina laimėjo pagrindinį vakarėlio prizą – galimybę sužaisti teniso partiją su premjeru Cameronu ir Londono meru Borisu Johnsonu. Šį laimingą bilietą ji „ištraukė“ paaukojusi toriams 200 tūkstančių eurų.
Kumščiu į stalą
Rusijos režimo kritikė Jevgenija Čirikova be užuolankų užsipuolė britų vyriausybę: „Jūs privalote Kremliaus oligarchų ir jų vaikų gyvenimą Londone padaryti nemalonų“, – taip ji šaukė vieno renginio Westminsterio rūmuose metu ir kumščiu trenkė į stalą. Renginys buvo skirtas atminti Rusijos kalėjime mirusiam teisininkui Sergejui Magnitskiui. Laukiama, kad kitais metais bus pradėtas viešas Aleksandro Litvinenko nužudymo tyrimas.
Litvinenko, režimo priešininku tapęs buvęs KGB bendradarbis, prieš aštuonerius metus buvo nunuodytas Londone, kur gyveno kaip politinis pabėgėlis. Nuodų pobūdis – polonis 210 – netruko sukelti įtarimų dėl Maskvos užsakytos žmogžudystės, ypač po to, kai paaiškėjo, jog Litvinenko apnuodijimo dieną susitiko išgerti arbatos su keletu rusų, kurių ryšiai taip pat driekėsi į KGB. Maskva atsisako Londonui išduoti Andrejų Lugovojų – pagrindinį įtariamąjį šioje byloje. Lugovojus šiuo metu ne tik mėgaujasi Rusijos Dūmos nario mandato teikiamu imunitetu, bet ir „konsultuoja“ rusų kino kūrėjų grupę, kuri Rusijos televizijos užsakymu kuria „dokumentinį“ filmą apie šį nužudymą.
Šlykščioji Putino režimo pusė Londone matoma kur kas aiškiau nei kitose Europos sostinėse. Tačiau tai nepaverčia britų „vanagų tauta“. Prasidėjęs viešas Litvinenko nužudymo nagrinėjimas, kuris, beje, ilgai buvo atidėliojamas nenorint erzinti Putiną, vis stipriau žadina vertybinę britų visuomenės sąmonę.
Tačiau paraleliniame oficialios politikos pasaulyje Jungtinės Karalystės vyriausybė toliau kultivuoja pragmatizmą. Užsienio ir saugumo politikos establišmentas jau svarsto galimas neigiamas įtemptų santykių su Rusija pasekmes ir apmąsto būsimos „deeskalacijos“ variantus: „Laikas, kai užsienio politikos formuotojai mąstydavo ilgalaikės strategijos šviesoje, vien mintis apie tai, jog Europai gali tekti stoti į konfrontaciją su įniršusia Rusija, kuri ne tik turi branduolinį ginklą, bet ir stiprina suartėjimą su Kinija, būtų kėlusi didžiulį nerimą“, – prieš savaitę pareiškė buvęs britų ambasadorius Maskvoje Tony Brentonas.
O po to jis paklausė: „Ar jau nebūtų laikas atsigręžti į Rusiją, kuri, be jokių abejonių, šiuo metu jau yra nusilpusi, ir kartu paieškoti tokio kelio iš Ukrainos krizės, kuris atsižvelgtų į visų interesus?“
Parengė J. Ž.