Rinkimų programos tezės
Einu į rinkimus dar ir dar kartą priminti, kad didžiausia grėsmė Lietuvos laisvei kyla ne išorėje, o viduje. Visuomenė, kuri praranda suvokimą, kad iki ekonomikos yra politika, ima fragmentuotis, skaidytis ir nykti. Valstybė, kuri ekonomiką iškelia aukščiau politikos – didžiųjų sutarimų apie laisvę, atsakomybę, pareigą, solidarumą, meilę ar kovą – erdvės, žlunga, nes čia nyksta ir degraduoja švietimas, mokslas, gynyba, užsienio politika ir, galiausiai, net piliečių saugumas ar net valstybės nepriklausomybė.
Valstybė, kuri pataikauja bet kokiam verslui, galiausia virsta valstybe, kurią valdo pirkliai ir jų intelektualiniai tarnai. Ir tokia valstybė pasmerkta pradžioje pinigo, po to jau dvasios ir kūno nelaisvei. Visų Lietuvos piliečių laisvės idealus keičia trumpalaikės materialinės naudos siekis, kuris dalį išgina iš Tėvynės, o kitus pasmerkia įstatymais įteisintai piliečių nelygybei.
Šaliai, kuri negeba matyti realių socialinių problemų, jas susiaurindama tik iki paramos skurstantiesiems, kurių skaičius didinamas neproporcingai dideliais mokesčiais apkraunat mažesnes, dažnai net neleidžiančias išgyventi samdomų darbuotojų pajamas, iškyla labai didelis pavojus jau vien todėl, kad netenka piliečių. Kol nebus suvokta, kad emigruojantis žmogus – tai ne išvykstanti darbo jėga, o išvykstantis pilietis, taigi ir šalies laisvės garantas bei tos laisvės priežastis, grėsmė laisvei nenurims nė sekundei. Neteisingumas – blogis, kuriam pritariama, – linksta plėsti savo kenksmingą galią ir tyliai griauti politinės bei socialinės sistemos pagrindus, net jei noriai tikima, kad namas stovi ant tvirtų pajamų.
Valstybė, kur nuolat didžiausią skurstančių žmonių grupę sudaro vaikai, naikina savo ateitį.
Šalis, kuri įsivaizduoja, kad visose bėdose išgelbės kiti – per ekonominę krizę duos pinigų, o karinio konflikto atveju už ją ir „pašaudys“, – yra nesubrendęs paauglys, laisvės nevertas.
Visa tai mums visiems reikia keisti.