Naglis Puteikis. Vilniui reikia pokyčių

Bernardinai.lt

Jau mažiau nei mėnuo liko iki rinkimų, kuriuose rinksime miesto ir rajonų merus bei tarybos narius. Viliamės, kad ir mūsų tekstai padės Jums sąmoningai apsispręsti. Esame nusiuntę klausimus nemažai grupei kandidatų į merus. Pirmasis sureagavo Vilniuje į mero postą pretenduojantis Naglis Puteikis. Jis nepriklauso jokiai partijai, tačiau yra vienas iš partijos Lietuvos sąrašas kandidatų.

Raginame ir kitus pretendentus į merus (ne tik Vilniaus) parašyti adresu andrius@bernardinai.lt, jog turite drąsos ir noro atsakyti į mūsų klausimus. Operatyviai juos išsiųsime.

Mes nenorime užsiimti politine reklama, tačiau labai norėtume suteikti galimybę Bernardinai.lt skaitytojams geriau susipažinti su tais, kurie nori vadovauti savivaldos institucijoms.

Vilniuje siekiate mero mandato. Taip pat esate išrinktas Klaipėdoje vienmandatėje apygardoje. Ar tai nereiškia, kad išduodate klaipėdiečius, kurių atstovu įsipareigojote būti, tvirtinote, kad kovosite ne tik už kitokį Seimą, bet ir už kitokį rinkėjų atstovavimą. Klaipėdiečiai pasitikėjo ir dabar, pasirodo, Vilnius Jus domina labiau nei Klaipėda?

Mano ryšys su Vilniumi išties ypatingas – tai mano gimtasis miestas. Tėtis, grįžęs iš sovietinių lagerių, čia baigė mokslus ir sukūrė šeimą, čia užaugome mudu su broliu. Senieji Vilniaus rajonai – gimtasis Žvėrynas, Senamiestis, Antakalnis, kur Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbo mama, užrašiusi tūkstančius liaudies dainų melodijų – yra mano vaikystės prisiminimų erdvė. Todėl Vilnių ir jo amžių paveldą jaučiu kaip savo paties dalį – tai ir užkrėtė aistra istorijai.

Baigęs 15-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę Žvėryno gimnaziją) pasirinkau istorijos studijas universitete ir Atgimimo metais dar studijuodamas gyniau naikinamą paveldą – kaip visuomenininkas organizavau pasipriešinimą Valdovų rūmų pamatų ardymui įrenginėjant fontaną prie Katedros, 1986-iais Istorijos fakulteto kiemelyje įrengiau stendą su griaunamo Vilniaus senamiesčio paveldo nuotraukomis, įkūriau Jaunimo paminklosaugos klubą. Galiu sakyti, kad Vilnius, kaip gimtasis miestas, nulėmė mano likimą – tapau paminklosaugininku.

Paradoksalu, kad praėjus ketvirčiui amžiaus, kai Lietuvoje galime tvarkytis laisvai ir demokratiškai, esame tapę valdžios korupcijos ir nekompetencijos įkaitais. Vilniaus padėtis šiandien kritinė, miestas ištiktas bankroto ir primena neskaidriai tvarkomą uždarąją akcinę bendrovę, kuri dirba siekdama ne miestiečių gerovės, bet privataus pelno bet kokia kaina. Bet esu įsitikinęs, kad atgimimas įmanomas – jo gaires kartu su „Lietuvos sąrašo“ komanda nubrėžėme programoje „Perženkim Rubikoną“. Čia paminėsiu kelias nuostatas: piliečiams, šiuo metu nustumtiems nuo miesto reikalų, turi būti užtikrinta teisė tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme sugrąžinant savivaldai tikrąją prasmę; komunalinį ūkį turi tvarkyti ne daugybė uab’ų, o savivaldybės valdoma viešoji įstaiga, kuri būtiniausios paslaugas teiks siekdama ne pelno, bet miestiečių gerovės (pasirinkę šį modelį, šiauliečiai už šilumą moka mažiausiai iš didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų, bet konservatoriai ir liberalai, užuot siūlę šį kelią, proteguoja „Rubikono“ tipo įmonę; apie tai rašiau čia: „Ką ir kodėl apie šilumos kainą nutyli Majauskas ir Šimašius?“); valdžia turi imtis aktyvios socialinės politikos, kad sumažintų takoskyrą tarp skurdo ir sėkmės Lietuvos, bet pirmiausia – nustoti meluoti ir pripažinti skurdo problemas, kurias partinė nomenklatūra jau daug metų nutyli (apie tai rašiau straipsnyje „Nutylėtas Vilnius“).

Tikros savivaldos sukūrimas, viešojo intereso, kaip prioriteto, įtvirtinimas Vilniuje būtų svarbus visai Lietuvai – sostinė taptų pavyzdžiu ir kitiems miestams. Tarp jų ir Klaipėdai, kuri mano gyvenime taip pat labai svarbi daugeliu požiūrių. Žinau Klaipėdos problemas: būdamas jos savivaldybės tarybos nariu, dirbau Ūkio komiteto pirmininku, ketverius metus vadovavau akcinei bendrovei „Klaipėdos laivų remontas“, ištraukėme ją iš bankroto – kartu su kolektyvu sugrąžinome 15 milijonų litų beviltiškų, kaip tada atrodė, skolų, įmonė tapo pelninga ir dirba iki šiol. Gaila, kad ją prichvatizavo už juokingą kainą tuometinė nomenklatūra, prieš tai išmetusi mane iš darbo.

Dirbdamas Klaipėdoje aš įrodžiau, kad moku ir galiu vadovauti, ir manau, kad padėdamas Vilniui pakilti iš nuosmukio būsiu naudingiausias visuomenei. Būtent tai ir žadėjau savo rinkėjams vienmandatėje Danės apygardoje – daryti tai, kas yra visuomenei naudingiausia. Neabejoju, kad Klaipėdoje puikiai pasirodys tokia pat pilietiškai aktyvi, kaip ir aš, mano žmona Nika Puteikienė – ji ne blogiau už mane suvienys demokratijos ir tikros savivaldos ištroškusius klaipėdiečius, kuriems įkyrėjo vietinių politikų vergavimas „Fortumo“ įmonei, branginantis šiukšlių tvarkymą ir šilumą.

Kelti savo kandidatūrą Vilniuje pasirinkau ir dar dėl vienos priežasties: tai geriausias būdas suaktyvinti pilietinę visuomenę dalyvauti rinkimuose. Ir šiuose savivaldos, ir artėjančiuose Seimo. Aš važinėjau po Lietuvą ir agitavau visus pilietiškai aktyvius žmones dalyvauti, įgyti patirties ir taip pasiruošti Seimo rinkimams, nes tik turint Seime keliasdešimt pilietiškų žmonių galima de facto padaryti Lietuvą Europos valstybe.

Būdamas Seime įsitikinau, kad partijos yra visiškai sukirmijusios, todėl nieko nebus įmanoma pakeisti, kol neturėsime to keliasdešimties žmonių branduolio, apie kurį susivienytų ir partijose dar išlikę sąžiningi Seimo nariai. Tik tada galėsime priimti esminius įstatymus – sugrąžinti tikrą savivaldą, visuomenės kontrolę teisėsaugai, sumažinti turtinę nelygybę, užtikrinti orų pragyvenimą dorai ir sąžiningai dirbantiems, bet dabar skurstantiems žmonėms. Kadangi žmonės, kuriuos kalbinau ryžtis dalyvauti rinkimuose, bijojo, turėjau parodyti pavyzdį ir pasirinkau stipresnius oponentus, t. y. Vilnių – kad galėčiau įkvėpti, įtikinti, jog galima kaip lygus su lygiu kautis ir su tais, už kurių nugarų yra dideli pinigai ir partinės struktūros.

Tvirtinate, kad kovojate už didesnes piliečių galias. Koks konkretus mechanizmas leistų ugdyti ir labiau panaudoti pilietinį vilniečių potencialą?

Vilniaus valdžia turi užtikrinti piliečiams teisę tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme: savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis ir gyventojų apklausomis, o dėl svarbiausių – atsiklausti miestiečių nuomonės visuotinėje apklausoje; seniūnus skirti tik surengus miestiečių apklausas, po to, kai kandidatai pristato savo programas; plėtoti ūkinį seniūnijų savarankiškumą; įtraukti vilniečius į miesto biudžeto formavimą: jiems pristatyti ir elektroninėje erdvėje skelbti detalius Vilniaus metinių biudžetų projektus, viešai atsakyti į pastabas; investicinius projektus aptarti ir rengti kartu su vietos bendruomenėmis, kurių atstovai dalyvautų sudarant šių projektų ir viešųjų pirkimų konkursų sąlygas, turėtų teisę stebėti jų įgyvendinimą. Šios ir kitos nuostatos įrašytos programoje, kurią esame pasirengę įgyvendinti su Lietuvos Sąrašo komanda, vienijančia įvairių sričių profesionalus.

Pilietinis aktyvumas pirmiausia pasireiškia žemiausioje savivaldos grandyje, kuri Lietuvoje buvo panaikinta 1994-iais. Todėl labai svarbu atkurti pirminę savivaldos grandį – įteisinti renkamas valsčių, apylinkių tarybas. Mes vieninteliai Europoje neturime žemiausio savivaldos lygmens, iš karto renkame antrąjį – kai renka keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Tačiau tai nėra tikroji savivalda. Tikroji savivalda – kai renka keli tūkstančiai. Pavyzdžiui, Varšuvoje yra daug savivaldybių, ir pagal analogiją galime įsivaizduoti, kad Vilniuje būtų Naujamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių savivaldybės, kurios turėtų savo išrinktus seniūnus, savo tarybas, savo biudžetus ir spręstų gyventojams betarpiškai svarbius klausimus: kad gatvėse nebūtų ledo ir senukai nesilaužytų kojų, kad išpuvę medžiai per audras nevirstų ant žmonių, kad perėjos būtų saugios ir apšviestos, kad veiktų žemutinė socialinės pagalbos grandis, kai socialiniai darbuotojai asmeniškai pažįsta visus skurstančius, neįstengiančius savimi pasirūpinti ar dėl savo gyvenimo būdo keliančius pavojų sau ir aplinkiniams, kad nebujotų chuliganizmas, smurtas, alkoholis ir lošimai. Manau, kad žemutinės savivaldos grandies atkūrimas – tikrosios savivaldos atkūrimas – išjudintų pilietinį potencialą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Dabartiniai merai apsimeta, kai sako, kad tai vien Seimo reikalas. Tų, kurie taip kalba, galima paklausti – o ar jūs savivaldybių asociacijoje priėmėte bent vieną rezoliuciją, kreipimąsi dėl žemutinės savivaldos grandies atkūrimo? Ar nors viena savivaldybė pasinaudojo apklausomis, kurios reglamentuotos Vietos savivaldos įstatyme? Nė viena. Niekas nieko nedaro, nes dabartiniams merams naudinga, kad žemutinės savivaldos grandies nebūtų. Bet tie rinkėjų komitetai ir nebiudžetinės partijos, kurie ryžosi dalyvauti šiuose rinkimuose, yra kitokie – jie nori demokratijos, nori tikrosios savivaldos.

Naujoji Vilniaus miesto taryba turėtų pasiūlyti Seimui atkurti Lietuvoje pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį, kokia yra visoje Europoje – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas, o seniūnijų ir savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose.

Viena iš skaudžiausių Vilniaus problemų – dideli daugiabučių rajonai, kuriuose liftai jau peržengę saugios eksploatacijos laikotarpį. Kokia ateitis laukia tokių rajonų kaip Žirmūnai, Karoliniškės ir pan.?

Neišradinėdami dviračio, turėtume remtis tą pačią problemą iš sovietmečio paveldėjusių šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Vokietija, paveldėjusi tokius rajonus iš VDR laikų, juos tvarko, renovuoja ne savivaldybių finansuojamų programų lėšomis, bet iš federalinio, valstybės biudžeto. Turėtume panaudoti Europos Sąjungos fondus, kurie dabar neretai švaistomi beprasmiškiems projektams, pavyzdžiui, statant sūpuokles voveraitėms pakelių brūzgynuose, kur žmonės užklysta nebent didelio atsitiktinumo dėka (toks projektas iš tiesų egzistuoja, bet man neleido susipažinti su jo dokumentais, aiškindami, jog absoliučiai visa informacija yra privatūs duomenys). Teigti, esą trūksta ES pinigų, negalima, nes tos lėšos dažnai leidžiamos ne gyvybiškai svarbiems, o antraeiliams projektams. O sovietinių rajonų renovacija Vilniuje yra gyvybiškai svarbus dalykas, susijęs ir su turtinės nelygybės didėjimu bei socialinėmis problemomis. Bendradarbiaudama su vyriausybe ir tardamasi su vilniečiais, naujoji Vilniaus taryba turės parengti racionalų daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo, šilumos vartojimo mažinimo planą ir pradėti nuosekliai jį įgyvendinti.

Prieš praėjusius savivaldybių rinkimus aktyviai buvo diskutuojama, kas geriau Vilniui – metro ar tramvajus. Diskusijos (nežinia, ar tai blogai) liko popierinės, tačiau ką siūlote sprendžiant transporto grūsčių problemą?

Pirmiausia siūlau už milžiniškus pinigus nestatyti viadukų mažai verslininkų grupei, kaip padaryta pastatant estakadą iš Geležinio Vilko į A. Goštauto gatvę – tai pavyzdys, kai dešimtys milijonų išmesti abejotinam projektui, kuris ne sprendžia grūsčių problemą, o klampina bankrutavusį miestą į dar didesnes skolas, juk didžiąją dalį lėšų tam objektui savivaldybė skolinosi… Kad tokių absurdų išvengtume ateityje, kompetentingi specialistai turėtų įvertinti padėtį ir atrinkti būtinus, realiai problemą sprendžiančius projektus, atmesdami visus bandymus švaistyti pinigus ir tenkinti neaiškias užgaidas. Pavyzdžiui, labai norėčiau, kad būtų atsakyta į klausimą, ar tikrai būtina Vakariniame aplinkkelyje – netrukus bus įgyvendinamas III etapas – palei autostradą įrenginėti dešimtis kilometrų granitinių bortų, dėl kurių smarkiai padidėjo projekto kaina? O gal ten reikia auksinių bortų? Liūdnas humoras, bet jį gimdo dabartinės Vilniaus valdžios sukurta realybė.

Kad ji pasikeistų, reikia kelių dalykų. Pirmiausia – užtikrinti visų viešųjų projektų, tiek transporto, tiek ir kitų sričių, skaidrumą ir viešumą, o prieš priimant sprendimus įvertinti projektus kaštų ir naudos analizės metodu, apie kurį jau daug metų bergždžiai kalba Raimondas Kuodis (šiuo metodu, kuris yra puiki antikorupcinė priemonė, būtų sveika įvertinti ir metro projektą – gal paaiškėtų, kokios mirusios sielos juo važinėsis valstybėje, kurioje gyventojų skaičius mažėja). Antra – sprendžiant transporto, gatvių tvarkymo klausimus, reikia ne užsakinėti milijonus kainuojančias studijas, kuriose remiamasi kompiuteriniu modeliavimu, o naudotis tiksliais faktiniais duomenimis apie transporto srautus, perėjas ir pan., kuriuos turi sukaupęs savivaldybės įmonės Eismo valdymo centras.

O išskaidrinus situaciją, manau, reikėtų pagalvoti apie Vokietijos, Prancūzijos miestų patirtį – ten įrengtos nemokamos automobilių aikštelės, kuriose iš priemiesčio į centrą atvažiavęs žmogus gali palikti automobilį, o tada persėsti į visuomeninį transportą, kuris mieste juda greičiau, nei automobilis. Geras savivaldybės sprendimas, kurį reiktų vystyti toliau – greitieji autobusai. Reikia tvarkyti šviesoforų eismo reguliavimą. Ir, žinoma, sudaryti žmonėms normalias sąlygas visais metų laikais naudoti mieste dviratį.

Jau įprasta, kad Vilniuje per savivaldos rinkimus metami didžiuliai pinigai. Nepamirškime, kad miestas turi didžiulį biudžetą ir, kaip įsitikinome, nieko baisaus, jei po kadencijos paliekamos tik skolos. Per Prezidento rinkimus Vilniuje taip pat „nenuvertėte kalnų“. Kaip galvojate pirmiausia žmonėms perteikti žinią, kad dalyvaujate rinkimuos? Antras žingsnis – perteikti žmonėms programinius teiginius? Žvelgiant į reklaminius stendus Vilniuje, rinkimuose kausis 3–5 kandidatai.

Vilniečiai yra didžiausi politikos gurmanai: jiems kandidatų nuotraukų neužtenka – jiems reikia programos nuostatų. Todėl vilniečiams – kaip, manau, ir visiems Lietuvos žmonėms – reikia, kad kandidatai pateiktų laikraštį. Tik jame – per programą, per interviu, kitus straipsnius – atsiskleis kandidatų vertybės ir nuostatos. Lankstinuko neužtenka, plakatas neperteikia jokių vertybių, tik mąslią veido išraišką. Todėl ketiname išleisti laikraštį – ir ne vieną, o du numerius, nes vieno politikos gurmanams vilniečiams neužteks, jie nori žinoti, ką renka.

Žinoma, šio sumanymo sėkmė priklausys nuo finansinių galimybių – juk biudžeto milijonų, kuriais disponuoja nomenklatūrinės partijos, neturime. Bet tikiu, kad visus sunkumus įveiksime pasikvietę į talką bendraminčius, kurie nori prisidėti prie Vilniaus atgimimo. Žinią apie mūsų programą skleisime ir dalyvaudami radijo, TV diskusijose, susitikdami su bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Bernardinai.lt taip pat dėkoju už galimybę pasidalinti su Jūsų skaitytojais savo mintimis ir programos „Perženkime Rubikoną“ nuostatomis. 

Klausimus pateikė Andrius Navickas.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top