Pilietinis Tiesos.lt portalas pakvietė biomedicinos mokslų daktarę Mariją Vesėliūnienę aptarti svarbiausias dabartinės sveikatos sistemos problemas. Kartu su Lietuvos Sąrašu einanti į Vilniaus tarybos rinkimus dr. M. Vesėliūnienė yra Vokietijos ir Europos kokybės draugijų, Lietuvos sertifikavimo įstaigos LST Sert sertifikuota vadybos sistemų auditorė, lektorė, ilgametė LSD Standartizacijos technikos komiteto TK 32 „SVEIKATA“ pirmininkė, daugelį metų atliekanti vadybos sistemų auditus, tarp jų – ir medicininį auditą. Ji pristato Lietuvos Sąrašo siūlomus problemų sprendimo būdus.
Kokios, Jūsų manymu, yra didžiausios Vilniaus ir Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėdos?
Dabartinės sveikatos sistemos bėdų, su kuriomis susiduriame ir kaip pacientai, ir kaip toje sistemoje dirbantieji, yra daug, tačiau remdamasi savo patirtimi išskirčiau keletą.
Viena svarbiausių – daugėja sunkiomis lėtinėmis ligomis sergančių ligonių, kuriems dažnai reikia būtinosios pagalbos dėl gyvybei grėsmingos būklės. Tokios situacijos priežasčių yra kelios: visų pirma, prastas gydymo prieinamumas – žinome, kokios eilės mūsų poliklinikose, be to, netinkamai reguliuojami pacientų srautai – arba stacionariniam gydymui trūksta stacionaro lovų tam tikro profilio susirgimams gydyti, arba jos netinkamai paskirstytos regionuose. Antra priežastis – šeimos gydytojų kvalifikacijai keliami dideli reikalavimai ir jiems tenka nemažas darbo krūvis, pirminėje grandyje gydymas yra nepakankamai efektyvus, stacionariniam gydymui siunčiami ne visiškai ištirti ligoniai, todėl hospitalizuojant bei nustatant klinikinę diagnozę tenka atlikti daug papildomų tyrimų, kuriems reikia ir papildomų sąnaudų. Trečia priežastis – kol kas neužtikrinama darni tęstinio gydymo grandis: profilaktika – gydymas – reabilitacija ir, jei reikia, palaikomasis gydymas ir slauga bei paliatyvi pagalba. O kur dar tiesiogiai su medicinos sistema nesusijusios, bet ne mažiau svarbios priežastys: sparčiai senstanti visuomenė, prastėjanti daugumos gyventojų socialinė padėtis (nėra pinigų brangiems vaistams ir kitoms sveikatos priežiūros priemonėms), dėl neigiamo aplinkos veiksnių poveikio susilpnėjusi gyventojų imuninė sistema.
Antroji sisteminė bėda galėtų būti įvardyta taip: sąnaudos ligonių gydymui viršija pajamas, t.y. teisės aktais nustatomi įkainiai už gydymą didėja žymiai lėčiau negu kainos už vaistus, maitinimą stacionare, statybines medžiagas būtinam remontui, medicininės technikos ir jos priežiūros kainas ir t.t. Juk ir sveikatos priežiūros sistemoje turėtų veikti principas: turi būti apmokama už suteiktos paslaugos apimtis ir kokybę, kurios vertinimui dažniausiai net nėra nustatytų kriterijų.
Kadangi atlygis sveikatos specialistams už atliekamą darbą yra neadekvatus, jų motyvacija yra nepakankama ir, galbūt, dėl šios priežasties trūksta kai kurių specialybių medicinos darbuotojų – parengti Lietuvoje dėl didesnio atlyginimo jie emigruoja. Kita bėda – nepagrįstai išbujojusi biurokratija: specialistų pečius užgula pareiga pildyti įvairias atsiskaitymo, apskaitos, pacientų sutikimų ir pan. formas. Kai kurios iš jų dubliuojamos, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą kelių lapų pacientų apklausos formą tenka dalinti pacientams du kartus per metus, jų duomenis apibendrinti ir pateikti ataskaitas, nors Sveikatos apsaugos ministerija yra patvirtinusi kompaktiškesnę pacientų apklausos formą, kurią reikia nuolat pildyti. Dubliuojamos biurokratinės valdymo ir kontrolės funkcijos – dėl to sveikatinimo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms tenka pildyti daug ataskaitų, vargina ir nereikalingas susirašinėjimas.
Kaip siūlytumėte spręsti šias sistemos problemas?
Esame Europos šalis, todėl turėtume labiau orientuotis į europinius asmens sveikatos priežiūrai keliamus reikalavimus. 2012 m. Europoje išleistas ir Lietuvoje įteisintas standartas LST EN 15224:2012 „Sveikatos priežiūros paslaugos. Kokybės vadybos sistemos. Reikalavimai pagal EN ISO 9001:2008“ nurodo vienuolika sveikatos priežiūros paslaugų kokybės požymių: tinkama, teisinga priežiūra; sveikatinimo ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas; priežiūros nepertraukiamumas; jos veiksmingumas; efektyvumas; nešališkumas; įrodymais arba žiniomis paremta priežiūra; į pacientą nukreipta priežiūra, įskaitant fizinį, psichologinį ir socialinį vientisumą; paciento dalyvavimas; paciento sauga; savalaikiškumas arba gaunamumas. Ypatingas dėmesys šio standarto reikalavimuose skiriamas klinikinės rizikos valdymui.
Pagal šio standarto reikalavimus yra būtina nustatyti veiklos kokybės rodiklius, tačiau kol kas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija yra nustačiusi tik kelis privalomuosius rodiklius ir tik toms įstaigoms, kurios teikia stacionarias sveikatos priežiūros paslaugas. Kelia abejonių ir toks rodiklis, kaip sunaudojamų dezinfekcinių medžiagų kiekis vienam lovadieniui, kadangi dezinfekcinių medžiagų kiekiai vienam lovadieniui ligoninėje, teikiančioje chirurgijos paslaugas ir reabilitacijos paslaugas, smarkiai skiriasi. Pirminei grandžiai tokių kokybės rodiklių visai nėra nustatyta, todėl, kaip ilgametė sveikatos vadybos sistemų auditorė, galiu pasakyti: kol kas nėra objektyvių galimybių praktiškai vertinti paslaugų kokybę. Tai yra realu – įstaigos, įsidiegusios kokybės vadybos sistemas, turi nusistačiusios tokius rodiklius, tačiau vienodas paslaugas teikiančios įstaigos turėtų turėti ir bazinius paslaugų kokybės vertinimo rodiklius.
Kokie, Jūsų manymu, turėtų būti pirmieji sveikatos apsaugos sistemos sanavimo žingsniai? Ką siūlo Lietuvos Sąrašas?
Be abejo, pirmiausia reikėtų pagal turimus duomenis apie sveikatinimo ir sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas Vilniaus miesto teritorijoje, pagal statistinius dažniausiai pasitaikančių susirgimų duomenis, peržiūrėti pacientų pasiskirstymo srautus Vilniaus miesto sveikatos priežiūros įstaigose bei galimybes įgyvendinti europinius kokybės reikalavimus apskritai ir kiekvienoje iš šių įstaigų atskirai. Pirminei grandžiai reikėtų nustatyti bent minimalius bendrinius kokybės vertinimo kriterijus. Inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kad už paslaugą būtų apmokama ne tik pagal paslaugos apimtis, bet ir kokybę. Peržiūrėti Vilniuje vykdomų visuomenės sveikatinimo programų rezultatus ir, nedidinant savivaldybės investicijų, pasiekti, kad tokių programų skaičius ir jų rezultatyvumas per dvejus metus padidėtų bent 10 procentų. Be abejo, siekti, kad racionaliau būtų naudojamos sveikatos priežiūrai skirtos lėšos – to būtų galima pasiekti optimizuojant ryšį tarp pirminės sveikatos priežiūros grandies ir stacionaro bei mažinti biurokratines apraiškas sveikatos sistemoje.