„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (2)
Dar būdama Europos komisarė, taip pat pirmomis prezidentavimo dienomis Dalia Grybauskaitė griežtai kritikavo savo pirmtako Valdo Adamkaus užsienio politiką. Esą ES institucijose Lietuva tapusi „vieno klausimo“ šalimi, kuri rūpinasi tik Rytais ir nuolat priekaištauja Rusijai. Lietuva besielgianti kaip „savimi nepasitikinti valstybė“, kurios politika yra vienašališka draugaujant su vienais, nepaisant kitų. Lietuva esą pasirašinėjanti draugystės susitarimus su „ubagais“ ir konfrontuojanti su sprendimus priimančiomis šalimis.
Nors prezidentė vėliau išsižadėjo šių žodžių, jos atsiribojimo nuo Gruzijos ir jos prezidento Michailo Saakašvilio būta itin demonstratyvaus. Buvęs dažnas svečias Vilniuje neoficialiai tapo persona non grata, o prezidentė nerado laiko su juo susitikti, jam atvykus į Algirdo M. Brazausko laidotuves.
Netrukus po savo inauguracijos 2009 m. Grybauskaitė sakė, kad Lietuva ir Rusija turi žiūrėti pirmyn, o ne vien žvalgytis į praeitį. Jos žodžiai greitai tapo veiksmais, kai ji paskambino Rusijos Federacijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Kitais metais ji susitiko su Vladimiru Putinu Helsinkyje. Apie pragmatiškus ryšius kalbėjo ir socialdemokratai. Savo programos projekte naujoji socdemų vadovaujama Vyriausybė 2012 m. teigė, kad reikia „perkrauti“ santykius, grįsti dvišalį bendradarbiavimą „abipusį pasitikėjimą stiprinančiomis europietiškomis vertybėmis, neapsibrėžiant išankstinėmis, sunkiai įgyvendinamomis sąlygomis, trukdančiomis geriems ir abiem pusėms naudingiems kaimyniniams santykiams“.
2013 m. sausį ką tik paskirtas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius aiškino: „mes nebūsime Rusijos advokatai Europoje, bet negalime prisiimti ir prokuroro vaidmens“. Santykių su Rusija gerinimas yra socdemų leitmotyvas – dažnai žadamas, bet niekada neįgyvendinamas. Būdami opozicijoje socdemai paprastai kritikuoja tai, ką jie laiko nekonstruktyvia konservatorių Rusijos politika, bet patekę valdžion jie tų santykių negerina, o tik blogina. Santykiai su Rusija yra itin įtempti, kai socdemai vadovauja Vyriausybei – taip buvo 2006–2008 m., taip yra dabar. Nors abi didžiosios partijos kritikuoja viena kitos Rusijos politiką, praktikoje didesnių skirtumų nesama. Konservatoriai prabilo apie okupacijos žalos kompensaciją tik savo kadencijos pabaigoje.
Kad ir kokie būtų buvę prezidentės ir užsienio reikalų ministro norai bei siekiai, jie ne tik nepasuko Lietuvos užsienio politikos pragmatiškesne linkme, bet užėmė dar kovingesnę poziciją. Lietuva yra toji šalis, kuri dažniausiai ir aistringiausiai kritikuoja Rusiją, ji laikoma viena pagrindinių „vanagų“ ES ir NATO. Grybauskaitė su Linkevičiumi griežia pirmaisiais smuikais, reikalaudami kuo griežtesnių sankcijų Kremliui ir kuo daugiau karinės paramos Ukrainai. Korespondentai į juos kreipiasi, kai siekia išgauti kovingesnę nuomonę, ir jų lūkesčiai yra patenkinami.
Prezidentė ne kartą pavadino Rusiją teroristine valstybe. Šis apibūdinimas nėra tikslus, jei terorizmas laikomas tiesioginiu ir sąmoningu nekaltų žmonių žudymu siekiant paveikti valstybės ir organizacijos veikimą. Kaltinimus terorizmu reikia laikyti dalimi vadinamojo informacinio karo, kuriuo siekiama juodinti priešą. Vakaruose terorizmas yra blogio įsikūnijimas, tad Rusija vadinama teroristine, panašiai kaip Kremlius nuolat kaltina Kijevą antisemitizmu ir fašizmu, siekdamas diskredituoti naująją Ukrainos vyriausybę. Neginčytina, kad Rusija yra agresorė, kuri neteisėtai okupavo Krymą ir siunčia savo karius į Rytų Ukrainą, ir kad jos palaikomi separatistai ne kartą pažeidė tarptautinės teisės normas ir buvo nusikalstamai aplaidūs, kai numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą.
Bet Rytų Ukrainoje vyksta karas, ne teroro kampanija, ir nereikėtų jų maišyti. Kovo pradžioje prezidentė lyg davė suprasti, kad jau kariaujame su Rusija. „Esame fronto linijoje, vyksta pirmasis konfrontacijos etapas, turiu omenyje informacinį karą, propagandą ir kiberatakas. Taigi mes jau esame užpulti. Ar tai peraugs į konvencinę konfrontaciją? Nežino niekas.“
Tai stiprūs žodžiai, gerokai griežtesni už bet kokius, kokius kadaise buvo pasakęs Adamkus. Verta prisiminti, kad 2008 m. pradžioje, nepraėjus nė dviem dienom po Adamkaus pastabų Didžiosios Britanijos dienraščiui „Financial Times“, kad Rusija gal yra pasiryžusi pradėti naująjį šaltąjį karą, JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice pavadino tokias kalbas „hiperbolizuota nesąmone“. D. Grybauskaitės pastabos panašaus atkirčio nėra sulaukusios.
Kai kuriais atžvilgiais dabartinė Lietuvos politika dar skiriasi nuo 2006–2008 m., nors nežinia, kiek ilgai. Tuo metu Vilnius dažnai priekaištaudavo NATO ir ES partneriams, kad jie esą nustūmė vertybes į antrąjį planą. Lietuvai blokavus ES derybas su Rusija dėl naujos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, tuometinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas aiškino, kad Lietuva ne tiek diskutuoja su Rusija, kiek skatina pačią ES pagalvoti, „kokia ji bus, ar ir toliau remsis vertybiniu pagrindu, ar atiduosime pirmenybę fabrikams, gamykloms, vamzdynams“. Lietuva dabar nebeužsiminėja panašiu pamokslavimu.
Prezidentė dažnai pabrėžia ypatingą gerų santykių su ES partneriais svarbą, bet Linkevičius jau neslepia savo nepasitenkinimo bendra ES pozicija. Po ES užsienio ministrų susitikimo Rygoje jis pasakė, kad Europos vienybė Rusijos atžvilgiu yra svarbi, bet ji turi pasireikšti sutarimu dėl konkrečių priemonių, kuriomis būtų galima priversti Rusiją keisti savo politiką. Pasak Linkevičiaus, „vienybė yra labai geras žodis, visi yra už vienybę, bet vienybė nedaryti nieko – ne man. Man tai nepatinka. Turime vieningai kažką daryti“.
Skirtingai nuo daugumos ES šalių, Lietuva pradėjo tiekti ginklus Ukrainai. Linkevičius pažymėjo, kad parama yra labiau simboliška, kad kalbama ne apie kažkokius puolamuosius ginklus, bet apie minimalius gynybinius pajėgumus, nes „Lietuvos potencialas iš tiesų nėra toks, kad galėtumėme pakeisti situaciją šioje srityje“. Kitos ES šalys, net Rusiją griežtai smerkianti Didžioji Britanija pasisako prieš ginklų tiekimą. Šiuo atžvilgiu Lietuva vėl yra autsaiderė ES, palaiko poziciją įtakingų, kovingai nusiteikusių amerikiečių, kurie ragina prezidentą Baracką Obamą ginkluoti Ukrainą.
Lietuvos atstovė JTO Raimonda Murmokaitė Saugumo Tarybos posėdžiuose nevynioja reikalų į vatą, retorika nenusileidžia net JAV ambasadorei Samanthai Power, kuri pasižymi kovingais pasisakymais. Jei JAV norėtų vėl burti naują Vilniaus dešimtuko atitikmenį, žvilgsnis greitai nukryptų į Daukanto aikštę. Neginčytina, kad Vakarai turi teisę ginkluoti Ukrainą, bet ar protinga ir veiksminga tai daryti? Rusijos užsienio reikalų ministerija Lietuvai išsiuntė notą dėl ginklų tiekimo Ukrainai, kuri esą pažeidžia tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus dėl ginklų eksporto. Linkevičius atmetė kritiką kaip nepagrįstą ir cinišką, teisingai nurodydamas, jog Rusija nuosekliai ginkluoja separatistus, tad jos priekaištai kvepia cinizmu.
Kaip paaiškinti Lietuvos elgseną? Manau, kad itin svarbūs yra du momentai. Pirma, prieš dešimtmetį paskelbtas noras tapti regiono lydere. 2004 m. pristatydamas naujos užsienio politikos gaires laikinasis Lietuvos prezidentas Artūras Paulauskas sakė, kad „matau Lietuvą kaip savotišką regiono centrą, o Vilnių – regiono sostine“. Vyravo nuomonė, kad jei Lietuva netaps regiono lydere ir liks pasyvi, tai ji negalės veikti sprendimų priėmimo NATO ir ES. Buvo iš aukšto žiūrima į alternatyvą, kurią esą pasirinko Estija – tapti auksine provincija, teikiant pirmenybę savo gyventojų gerovei užtikrinti. (Man kol kas nepasisekė išsiaiškinti, ar patys estai sugalvojo „auksinės provincijos“ terminą, ar jiems jį primetė lietuviai.)
Antra, Lietuva nutarė pabrėžti dorovinę politiką ir vertybių gynimą, nes buvo įsivaizduojama, jog senosios Europos valstybės pasiryžusios nusigręžti nuo savo principų, pataikauti ir nuolaidžiauti Rusijai ekonominiais ir finansiniais sumetimais. Abi šios nuostatos atsiduoda arogancija arba bent kuklumo stoka. Vadovu tampi, kai kiti pripažįsta tavo autoritetą ir vadovavimą, o ne kai pasiskelbi norinčiu toks būti. Prisistatinėti vertybių gynėju reiškia, kad esi įsitikinęs, jog tavo politika iš tiesų tokia yra, kad kai kurioms kitoms šalims vertybės yra mažiau svarbios ir kad gebi atvirai ir giliai žvelgti į savo veiksmus ir jų motyvaciją bei nepasiduoti save pervertinančiai saviapgaulei. Toks savęs vertinimas rodo nepaprastą pasitikėjimą savo išmintimi ir dora. Šalia regiono lyderės ir vertybių puoselėtojos vaidmens būta užuominų ir apie trečią giminingą rolę – potencialių NATO narių advokate ir kelrode.
Pretenzijos būti regiono centru buvo tuščios. Patys diplomatai nepajėgė nurodyti, kurios šalys sudaro tą regioną, kuriam Lietuva tariamai vadovavo. Nė viena šalis, net Estija ir Latvija, nepripažino Lietuvos vadovavimo, ką ir kalbėti apie Lenkiją ar Skandinavijos šalis. Kurį laiką lyg buvo viliamasi, kad kartu su Lenkija bus rūpinamasi regiono (vėl neapibrėžto) demokratizacija, bet didėjantys dvišaliai nesutarimai palaidojo šį variantą. Ilgainiui regionas tapo labiau simbolinis negu geografinis, apimant Gruziją, Moldovą ir Ukrainą, o Lietuva suprato, kad savo tikslus geriausiai gali įgyvendinti per institucines Vakarų struktūras, nacionalinę darbotvarkę, ypač energetinį saugumą, vis labiau perkeliant reikalus į ES lygmenį. Lenkija pakvietė Švediją, o ne Lietuvą dalyvauti steigiant Rytų partnerystės programą, nors Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwaśniewskiu ir atliko svarų vaidmenį sureguliuojant Ukrainos politinę krizę per Oranžinę revoliuciją. Ir su Ukraina nesuartėta tiek, kiek buvo viliamasi. Nors ir buvo plėtojami Lietuvos ir Ukrainos tarpusavio ryšiai, apsikeista parlamentarų, net prezidentų vizitais, Vilniaus aplankyti nesiteikė Julija Tymošenko, kuri kaip premjerė turėjo svariausią balsą ūkio politikoje.
Lengva skelbti, kad vykdai dorą politiką, gerokai sunkiau ją iš tiesų vykdyti. Net jei tariame, kad egzistuoja objektyvios vertybės ar doroviniai principai, tų vertybių ir principų šalininkai vis tiek gali skirtingai vertinti konkrečius veiksmus, kuriais stengiamasi tas vertybes įgyvendinti, nes nesutariama dėl konfliktuojančių vertybių svarbos ir svorio, dėl sunkinančių ar švelninančių aplinkybių, dėl numatomų pasekmių. Kurios vertybės yra pamatinės, kaip reikia jas derinti, koks tinkamiausias matas, kuriuo būtų galima nustatyti jų lyginamąjį svorį? Net nutarus, kad šalies suverenumo ir teritorinio vientisumo gerbimas yra pamatinė vertybė, lieka aibė neatsakytų klausimų. Kaip geriausia ją įgyvendinti? Kaip reaguoti į jos pažeidimus – dialogu, sankcijomis, karu? Vakarai pažeidė Serbijos teritorinį vientisumą, pripažindami Kosovo nepriklausomybę. Ar tai reiškia, kad Vakarai veidmainiauja, ar kad Kosovo atvejis yra pateisinama išimtis? Ir kokių kitų išimčių galėtų būti?
Lietuvos užsienio politikos nuostatos Rusijos atžvilgiu skiriasi nuo Prancūzijos bei Vokietijos, bet ne vien todėl, kad viena šalis vadovaujasi vertybėmis, o kitos ne. Sakyčiau, kad visos trys šalys pripažįsta maždaug tas pačias vertybes, nors ir nesutaria dėl jų svarbos ir geriausių įgyvendinimo priemonių. Rusijos atžvilgiu verta klausti, ar nesutariama dėl dorovinio vertinimo, ar dėl empirinių klausimų, būtent dėl Rusijos keliamos grėsmės masto bei priemonių jai neutralizuoti?
Lietuvos nuomone, Rusiją galima pažaboti tik tvirta ranka, nes Kremlius laiko nuolaidas pataikavimu, o tai didina jo apetitą ir agresyvumą. Kitos šalys mano, kad meduolis, ne lazda yra tinkamesnė priemonė Rusijai paveikti, ir nuogąstauja, kad didesnis spaudimas bei pastangos ją izoliuoti stiprins paranojiškas nuostatas ir konfrontacijos šalininkus Kremliuje. Panašūs klausimai kyla ir kitose srityse. Vokietija nutarė uždaryti visas savo branduolines jėgaines, o Prancūzija, kuri itin didelį nuošimtį savo elektros gauna iš tokių jėgainių, ketina ir ateityje jomis pasikliauti. Ar tai reiškia, kad Berlynas labiau vertina gamtosaugą negu Prancūzija, o gal šios šalys tik skirtingai vertina branduolinių jėgainių sukeliamą pavojų? Antra vertus, iškreiptu ir nepagrįstu padėties vaizdavimu negalima teisinti nepriimtinų veiksmų, kaip tai daro gamtos teršėjai, neigdami, jog vyksta globalinis atšilimas.
Esama ir kitų faktorių. Vertybės yra įvairios, ne visada vienos su kitomis lengvai dera. Solidarumas yra vertybė, ypač organizacijoms, kurios priima sprendimus konsensusu. Jei kiekviena ES ir NATO šalis atkakliai be nuolaidų gintų savo principus, tai susitarti būtų beveik neįmanoma. Bet kaip ir kada nusileisti, neišduodant kitų principų? NATO pasitarime, kuriame buvo svarstoma karinė intervencija, Grybauskaitės nurodymu Lietuva skeptiškai pasisakė dėl numatomų karinių veiksmų. Net jei Lietuva buvo tvirtai įsitikinusi, kad NATO viršys savo įgaliojimus, būtų buvę neatsakinga vetuoti sprendimą. Vėliau prezidentė interviu dienraščiui „Die Presse“ neslėpė savo nepasitenkinimo NATO veikla Libijoje, nurodydama, kad Vakarų šalių karinės operacijos akivaizdžiai peržengė JT rezoliucijos nurodymą įvesti neskraidymo zoną ir apsaugoti vietos civilius gyventojus.
Buvau vienas tų, kurie suskubo kritikuoti prezidentę dėl „išsišokimo“, nors irgi maniau, kad NATO akivaizdžiai pažeidinėjo iš JTO gautus įgaliojimus. Bet veto yra vienas dalykas, o „išsišokimas“ – kitas. Prezidentė teisingai elgėsi ir viešai kritikuodama savavališkus NATO šalių veiksmus, ir nevetuodama nutarimo. Lietuva entuziastingai palaikė Irako invaziją 2003 m., nors turėjo būti akivaizdu, kad tuo pažeidžiama tarptautinė teisė, ypač jog Irakas neketino ir nė negrasino pulti JAV. Vokietija ir ypač Prancūzija priešinosi invazijai, bet argi Lietuva galėjo sau tai leisti stojimo į NATO išvakarėse ir nujausdama galimas JAV rūstybės pasekmes, pavyzdžiui, karinio bendradarbiavimo užšaldymą, finansinės paramos mažinimą, Lietuvos pastangų užimti atsakingas pareigas tarptautinėse institucijose blokavimą ir t. t. Pragmatiškumas net vertybių sąskaita nėra svetimas Lietuvai. Ne principai skatino Lietuvą leisti CŽV statyti kalėjimą savo teritorijoje. Ir buvo aišku, kad kalėjimas nebuvo statomas siekiant sudaryti sąlygas įkalintiesiems pro lango grotas grožėtis Lietuvos gamtovaizdžiu.
Kiekviena šalis turi savo istoriją ir savo „nuodėmes“, į kurias turi atsižvelgti priimdama užsienio politikos sprendimus. Aš laikau Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu nepateisinama, o jo antpuolius prieš Gazą – smerktinais, nes perdėm atsainiai žiūrima į civilių gyventojų žudymą. Manau, kad Lietuva klydo, kai 2011 m. balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO. Pati patyrusi ilgą okupaciją, Lietuva turėtų labiau užjausti okupacijos jungą nešančius palestiniečius, tad turėjo susilaikyti, kaip padarė daugelis ES šalių. Antra vertus, Lietuva turi atsižvelgti į tai, kad lietuviai dalyvavo masiniame žydų žudyme, tad turi pagrindą vengti viešos Izraelio kritikos. Nestebina, kad Vokietija irgi balsavo prieš Palestinos narystę. Neabejoju, kad Vokietija dar jaučia atsakomybę už tai, kad per Antrąjį pasaulinį karą ji nuniokojo Sovietų Sąjungą ir dėl jos veiksmų žuvo daugiau negu 20 milijonų sovietinių piliečių. Šis atsakomybės jausmas veikia jos Rusijos politiką.
Esama pavojaus, kad savo akyje pagalio nematysi, o kito – ir šapelį pastebėsi. Prisiminkime, kaip griežtai kritikavome Vokietiją dėl solidarumo stokos, ypač dėl nutarimo kartu su Rusija tiesti dujotiekį „Nordstream“, kuris esą didintų Lietuvos energetinę izoliaciją ir pažeidžiamumą. Nors Vokietija būtų galėjusi daugiau tartis su partneriais prieš susitardama su Rusija, kitais atžvilgiais nebuvo pagrindo kritikai. 2007 m. Vokietijos aplinkos apsaugos ministras Juergenas Trittinas laiške deputatui Audroniui Ažubaliui paklausė, kodėl Vokietijos gyventojai turėtų brangiau mokėti už dujas, kad Lietuva galėtų uždirbti pinigų dėl jų transportavimo per jos teritoriją? Gero atsakymo jis veikiausiai nesulaukė, o lazda turi du galus. Vokietija būtų galėjusi priekaištauti Lietuvai dėl solidarumo stokos ir pastangų pakišti koją Berlyno siekiui užtikrinti savo energetikos saugumą. Be to, Lietuva nebuvo nusistačiusi prieš vamzdynus ir verslą apskritai. Lietuvai du vamzdynai buvo geri – „Amber“, kurį buvo siūloma tiesti per Baltijos šalis ir Lenkiją, o naftotiekiui „Družba“ buvo skiriama tiek reikšmės, kad Lietuva blokavo derybas su Rusija, iki kol reikalavimas atnaujinti jo veiklą nebuvo įtrauktas į Europos Komisijos mandatą deryboms su Rusija dėl naujos sutarties. „Nordstream“ buvo smerkiamas, nes tai buvo vienintelis vamzdynas, kuris apėjo Lietuvą. Vokietijai ir kai kurioms kitoms šalims Lietuvos pozicija galėjo atrodyti nenuosekli, jei ne veidmainiška. Dabar matome, kad Lietuvai išėjo į naudą, jog „Amber“ nebuvo tiesiamas, o „Družbos“ veikimas liko neatnaujintas. Priešingu atveju būtume likę labiau priklausomi nuo Rusijos malonės.
Nelengva mažai šaliai turėti savitą, reikšmingą ir protingą užsienio politiką. Bet tai nėra neįmanoma. Šveicarija išsiskiria savo nepriekaištingai neutralia politika ir tarptautinių institucijų globa. Kadaise Švedija tarpininkavo tarp Vakarų ir besivystančio pasaulio šalių. Tiesa, abiejų šalių veikimo laisvės neribojo narystė NATO ar ES, tad ir poreikis derinti savo veiksmus su partneriais, atsižvelgti į jų norus ir poreikius. NATO narė Norvegija aktyviai dalyvauja JTO taikdarių operacijose. Dėmesio verta Danijos patirtis. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje ji manė, kad NATO saugumo politika yra per agresyvi, siūlė paversti Šiaurės Europą zona be branduolinių ginklų, faktiškai uždraudė NATO laivams naudotis jos uostais. Nors ūkiškai ir finansiškai daug stipresnės už Lietuvą, šios šalys tenkinosi rasdamos sau deramą nišą ir neįsivaizdavo esančios kokios nors vadovės.
Šių šalių politikos kūrimas bei įgyvendinimas reikalavo daug kantrybės ir nuoseklaus darbo – savybių, kuriomis nepasižymi Lietuvos diplomatija. Yra viena ryški išimtis. Lietuva atkakliai siekė tapti reikšminga veikėja tarptautinėje arenoje užimdama atsakingas pareigas svarbiose organizacijose. Šis užmojis buvo sėkmingai įgyvendintas. Lietuva 2011 m. vadovavo ESBO, 2013 m. antroje pusėje pirmininkavo ES, o 2014 m. metams tapo JTO ST nare. Tai rodė Lietuvos gebėjimą laimėti kitų valstybių paramą. Bet sėkmė turi ir neigiamą pusę. Mat šios pozicijos iš dalies skirstomos rotacijos tvarka, tad jos Lietuvai vėl bus prieinamos tik po kokių 15 metų. Gal būtų buvę išmintingiau siekti šių vadovaujančių pozicijų per ilgesnį laikotarpį? Pagal visus kriterijus ir kitų šalių diplomatų vertinimus, Lietuva pirmininkavo šauniai. Savo pirmininkavimu ji daugiau pakėlė savo prestižą negu nesiliaujančia kovinga retorika. Antra vertus, ESBO vadovavimo neženklino išskirtiniai pasiekimai, o JTO ST Lietuva tenkinasi JAV „ginklanešės“ vaidmeniu.
Lietuva savo užsienio politiką priešpriešino tariamam Estijos siekiui tapti auksine provincija. Akivaizdu, kad Estijos ūkis pranašesnis ir jos gyvenimo lygis gerokai aukštesnis negu Lietuvos. Pridurčiau, kad auksinės provincijos tarptautinis prestižas irgi aukštesnis negu Lietuvos. Mėgdžiojant susižavėjimas reiškiamas nuoširdžiausiai, o daugiau šalių siekia imituoti Estiją negu Lietuvą. Net Saakašvilis, itin vertinęs lietuvių palaikymą per konfliktą su Rusija, ne kartą sakė, jog Gruzija turi mokytis iš Singapūro ir Estijos. Estija labiau pažengusi ir gynybos srityje. Lietuva dar kurį laiką turės pasitempti, stengdamasi ją pasivyti. Nuo pat narystės NATO pradžios Talinas nuosekliai skiria 2% BVP gynybos išlaidoms (ne tą 1% procentą, kurio Lietuva kartais nė nesukrapštydavo), ir niekada neatsisakė šauktinių. Kariuomenėje tarnauja apie pusę 18–28 metų jaunuolių, mokymai trunka 8–11 mėnesių. Tarnybos nevengia elito vaikai, kaip antai prezidento Toomaso Ilveso sūnus, dabar esantis kariuomenės rezerve.
Neseniai išleistoje vertingoje knygoje „Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ Lietuva apibūdinama kaip maža, pavojingų kaimynų turinti Europos valstybė, iš didžiųjų partnerių siekianti saugumo, bet norinti parodyti, jog ji gali būti svarbi. Apibūdinimas tikslus, bet būtų geriau, jei mūsų užsienio politikos vadovai norą parodyti, kad Lietuva gali būti svarbi, pakeistų noru parodyti, kad ji gali prisidėti prie savo ir kaimynų saugumo užtikrinimo. Lietuva labiausiai pasitarnautų savo, kaimynų ir NATO saugumui teikdama pirmenybę Baltijos šalių tarpusavio santykių gerinimui. Ryšiai yra korektiški, bet ne šilti. Mažai bendradarbiaujama, nesutariama svarbiausiais ekonominiais klausimais. Nėra garantijų, kad Lietuva gebėtų pašalinti nesutarimus ir ženkliai pagerinti tarpusavio bendradarbiavimą. Bet kol kas nė viena Baltijos šalis nėra skyrusi šiam tikslui deramo dėmesio. Gal naivu, bet manau, kad jei Lietuva įdėtų tiek pat jėgų ir laiko Baltijos šalių vienybei skatinti, kiek ji skyrė pastangoms prasiveržti į tarptautinę areną, tai būtų pasiekta rimtos pažangos. Labiau suderinus gynybos, energetikos, transporto politiką, būtų galima veiksmingiau reaguoti į Rusijos iššūkius. Jei Baltijos šalys gebėtų kalbėti vienu balsu, tas balsas būtų girdimesnis ir turėtų didesnį svorį ES ir NATO svarstymuose. Šiltesni ryšiai svarbūs, siekiant įgyvendinti kitą svarbų prioritetą, būtent priartėti prie Šiaurės šalių. URM atstovai kalba apie Baltoskandijos aštuonetuką, politikai užsimena apie 5+3, tai yra penkias Šiaurės ir tris Baltijos šalis. Bet skandinavai skeptiškiau vertina suartėjimo galimybes, nes nuogąstauja, kad Baltijos šalių tarpusavio nesutarimai rodo, kad jos gal nepribrendusios glaudesniems ryšiams ir su kitomis šalimis.
Nenorėčiau būti klaidingai suprastas. Lietuvos užsienio politika nėra bergždžia. Per paskutinį dešimtmetį Lietuva tvirtai įsiliejo į Vakarų pasaulį, įrodė savo patikimumą, įsipareigojimą bendroms vertybėms, lojalumą, o per ES pirmininkavimą – didelius atsakingų valstybės tarnautojų diplomatinius ir biurokratinius gebėjimus. Kai kurių užsienio diplomatų nuomone, net Grybauskaitės ir Linkevičiaus kovinga retorika turi teigiamų aspektų. Ryškiausiems Rusijos kritikams Radosławui Sikorskiui ir Carlui Bildtui pasitraukus iš didžiosios scenos, kas nors turi priminti pietų ir vakarų europiečiams, jog grėsmė iš Rytų tik auga. Antra vertus, nepritariu politologams ir diplomatams, kurie laiko Lietuvos užsienio politiką itin ambicinga ir sėkminga, verta didelio pasididžiavimo. Pasiekimus temdo neišnaudotos galimybės, savotiškas tingumas. Lengviau smerkti Putiną, išdrožti pamokslus kitaip galvojantiems partneriams, negu telkti pagrindines jėgas sudėtingiems klausimams spręsti. Dėl šios išaukštintos ir nerealistiškos savipratos bei diplomatijos vadovų polinkio daugiau kalbėti negu dirbti Lietuvos užsienio politika buvo ir liko, vokiškai tariant, mittelmäßig, vidutiniokiška.