Šiandien sveikindamas TS-LKD naująjį partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį Andrius Kubilius savo kalboje nubrėžė ambicingą Lietuvos perspektyvą: „Aš tikiu, kad nepaisant visų šiandieninių problemų, taika išliks iki tų metų, tikiu ir tuo, kad ir mūsų pastangų dėka Ukraina jau bus kartu su mumis Europos Sąjungoje, o Rusija bus pasveikusi nuo putinizmo, – sakė A. Kubilius ir pašmaikštavo: – Lietuva savo gerove jau bus pralenkusi Vokietiją ir Švediją, o mūsų anūkai jau augins savo vaikus, mūsų proanūkius. Ir 2040 metais aš žvaliai lipsiu į Tėvynės Sąjungos, valdančiosios partijos, specialaus suvažiavimo, skirto Lietuvos 50-mecio jubiliejui, tribūną. Suvažiavimui pirmininkaus Gabrielius Landsbergis, kuriam tuo metu bus tik niekingai jaunatviški 59 metai“.
Andriaus Kubiliaus kalba partijos 20-ajame suvažiavime:
Gerbiamieji,
Jaučiuosi neįprastai, todėl labai trumpai sakau – visiems ačiū. Buvome kartu, dirbome kartu, laimėdavome kartu, kartais nelaimėdavome – taip pat kartu. Nors už pralaimėjimus atsako tik pirmininkas. Esame šeima – šeimoje vienas kitam labai karštai dėkoti nėra natūralu. Todėl ačiū už prabėgusius 12 metų ir – pirmyn į naujus darbus.
Į naujus darbus mus ves Gabrielius – su tuo sveikinu visus, sveikinu Gabrielių, šiek tiek užjaučiu Gabrielių, nes žinau, kas jo laukia, tačiau linkiu jam sėkmės, nes jo sėkmė – bus mūsų visų sėkmė.
Į partijos lyderį žiūriu kaip į mūsų vėliavnešį, o kariuomenėje visi žino – vėliavą ir vėliavnešį priešas puls ypač įnirtingai, todėl visi savi jį turi ginti negailėdami savo gyvybės. Pasižadu tai daryti ir reikalauti to paties iš visų šalia esančiųjų.
Šia proga noriu pasakyti ir keletą savo patirtį ir savo matymą apibendrinančių žodžių. Nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip kažkokie ypatingi testamentiniai palinkėjimai, nes niekur nežadu dingti. Bet vis dėlto man asmeniškai tai ypač gera proga pasakyti keletą savo patirties nuoširdžių įžvalgų, tokių kuriomis aš tikrai tikiu:
Valstybę ir partiją į priekį veda idėjos ir tas idėjas brandinantys ir įgyvendinantys lyderiai. Ne postai, ne populiarumo reitingai veda į priekį, bet idėjos. Lyderystė vardan idėjų, idėjų lyderystė yra dešimteriopai svarbesnė nei lyderystė populiarumo vardan. Net ir asmeniškai – asmeninis populiarumas yra malonus, bet darbo rezultatai, net ir kenkiantys populiarumui yra svarbiau. Kaip sakė Ciceronas „nepopuliarumas, uždirbtas darbais, kurie yra teisingi darbai, yra visiškai ne nepopuliarumas, o yra šlovė“ – šią išmintį Gabrielių raginu atsiminti nuo pirmųjų dienų.
Idėjos veda į priekį, jeigu jas lydi tikėjimas. Iš pradžių lyderių tikėjimas, o po to – ir žymiai platesnis žmonių tikėjimas. Biblinė istorija sako: pradžioje buvo „žodis“, po to atsirado apaštalai, kurie tą žodį pavertė visuotine religija.
Idėjos yra tai, kas netikėjimą paverčia tikėjimu. Sąjūdis buvo tikėjimo judėjimas, tikėjimo nepriklausomybe judėjimas – tuo jis buvo stiprus. Kaip Lietuva, dar 2008 metų pavasarį paskendusi netikėjimo liūne, per pusmetį tapo visuotinio tikėjimo nepriklausomybe kraštu – tai yra sunkiai suvokiamas stebuklas.
„Be darbų – nėra tikėjimo, be tikėjimo – nėra darbų“, – pasakyta Šventajame Rašte. Tikėjimas negali likti tik žodžiais, veiksmas ir rezultatyvus darbas yra tikėjimo liudijimas. Tikėjimas ir darbas, paremtas tikėjimu, reikalauja aistros ir visiško atsidavimo, visiškos asmeninės aukos ir tuo jis skiriasi nuo paprasto darbo.
Aš tikiu sėkminga, klestinčia Lietuva. Tikėjau tuo nuo pat Sąjūdžio laikų, tikėjau tuo vadovaudamas partijai ir vesdamas į priekį Vyriausybę, tikėsiu tuo ir toliau, ir niekas mano tikėjimo nepakeis. Tikėjau ir dirbau aistringai ir vis stebiuosi savimi, kad vis dar skaudžiai nusiviliu, kai susitinku ką nors, kuris nedemonstruoja tokios pat karštos aistros. Visko yra tame gyvenime ir visko reikia, bet tai vis dar sunku suprasti.
Kai pažiūriu atgal į akimirksniu prabėgusius 25-erius Nepriklausomybes metus, matau ryškiai, kad tuos visus metus mūsų tikėjimas buvo apibrėžtas dviem aiškiais žodžiais: „stipri valstybė“. Nuo pat Kovo 11-os aistringai siekėme kelių esminių idėjų realizavimo, kurių bendras vardiklis buvo visiškai aiškus: Lietuva turi būti išplėšta iš okupacijos gniaužtų ir turi kiek galima greičiau būti sugrąžinta ten, iš kur ji pati buvo okupantų prieš 50 metų išplėšta, turi būti sugrąžinta į Vakarų bendruomenę, į normalų vakarietišką, europietišką gyvenimą, nuo kurio per tuos 50 metų stipriai atsilikome. Ir per šiuos 25 metus mes šį tikėjimą vertėme realybe: rūpinomės nepriklausomos valstybės, jos demokratijos stiprėjimu, atkūrėme privačią nuosavybę ir plėtojome rinkos ekonomiką, veržėmės į Vakarus ir integravome Lietuvą į ES ir NATO, rūpinomės krašto kariniu ir energetiniu saugumu ir visokių krizių įveikimu. Visa tai darėme būdami tiek valdžioje, tiek opozicijoje, nes mus taip elgtis vertė mūsų tikėjimas ir mūsų aistra.
Tuo mes ir skiriamės nuo kitų. Kuo tik mes per šį laikotarpį nebuvome kaltinami ir kaip tik mes nebuvome vadinami: ir kolūkius sugriovėme, ir panašūs į teroristus, ir arogantiški, ir naktines reformas įgyvendinome, ir energetiką sugriovėme, bet mes aistringai stūmėme ir stumiame Lietuvą į priekį, tai yra tolyn nuo Rytų. Ir todėl Kremlius pyksta ant mūsų ir nenustoja kartoti, kaip tai yra nepopuliaru. Kai kas tuo patiki, bet tai Kremliui nepadeda, nes mūsų aistra yra neįveikiama.
Kai atšventėme Lietuvos 25-metį, savęs labai žmogiškai paklausiau – o kas toliau? Ir pats atsakiau – Kubiliau, Lietuvai reikia naujo tikėjimo. Naujam tikėjimui reikia naujų lyderių, reikia naujos aistros, naujos energijos naujiems darbams, paremtiems nauju tikėjimu. Tai nereiškia, kad aš iš to naujo tikėjimo iškrisiu. Nieko panašaus – ir aš dar galiu paapaštalauti. Ir pakankamai aistringai. Ir visiems šiame tikėjime užteks vietos. Ir tas naujas tikėjimas nėra visai naujas tikėjimas – tai tas pats tikėjimas geresne Lietuva, mūsų pažanga, mūsų sėkme, bet jau siekiant šiek tiek naujų tikslų.
Koks tas naujas tikėjimas turėtų būti – tikiu, Gabrielius išdėstys. Atsiminkime – pradžioje buvo „žodis“.
Aš žinau, kokio tikėjimo aš ieškau. Matau naują etapą – jeigu pirmame mums rūpėjo „stipri valstybė“ ir mes daug pasiekėme kurdami tokią valstybę – Lietuvos BVP/capita pasiekė 75% ES vidurkio, tai naujame etape, neužmiršdami rūpesčio „stipria valstybe“, mes turime su tokia pat aistra rūpintis ir „žmogaus gerove“.
Žinau, kad daug kam tai primins socialdemokratų šūkį „svarbiausia – žmogus“, tačiau akivaizdu, kad iki šiol socialdemokratams šio šūkio nepavyko paversti realybe.
Žmogaus gerovė pirmiausia reikalauja žymiai geriau apmokamų darbo vietų: jeigu Lietuvos BVP/capita sudaro net 75% ES vidurkio, tai šiuo metu Lietuvos vidutiniai atlyginimai sudaro tik 25 % ES vidurkio.
Taigi – ateityje atlyginimai augs žymiai sparčiau, nei iki šiol augo ir sparčiau nei tradiciškai augo produktyvumas. Mes sieksime tokio spartesnio atlyginimų augimo, tačiau kartu matysime, kokias pasekmes tai atneš mūsų ekonomikos augimui.
Akivaizdu, kad vien tik pigi darbo jėga nebegalės būti mūsų ekonomikos konkurencingumo pagrindas, o tai reiškia, kad mes turėsime patikėti nauju tikėjimu – aukščiausios kokybės švietimu, nes tik žinios ir žmonių aukšta kvalifikacija išlaikys mūsų ekonomiką konkurencinga globalizacijos sąlygomis.
Mes džiaugiamės, kad prieš metus savo makro ekonominiais rodikliais pasivijome ir pralenkėme Estiją. Aš tikiu, kad mes ir toliau galime išlaikyti tokius pat sparčius augimo tempus, jeigu nepasiduosime politinės minties ir politinės valios stagnacijai, jeigu radikaliai investuosime į tai, kas susiję su švietimu, žiniomis, naujomis technologijomis, o tada tikiu, kad kito dešimtmečio pabaigoje mes pasivysime ir Vokietiją ar Švediją. Taip rodo šiandieninės statistikos tendencijos, kurios leidžia realistiškai patikėti tokia perspektyva.
Tačiau visam tam reikia naujo tikėjimo, reikia tikėjimo, kad galime sukurti mūsų žmonių europietišką gerovę, kurią lemia ne tik vienodi europietiški atlyginimai. Reikia tikėjimo, kad galime sukurti tokią gerovę, kokią galime matyti kad ir Vokietijos miestuose ar miesteliuose – su jų patogiu šeimų gyvenimu, su gausa gerai apmokamų darbų net ir provincijoje, su geromis sąlygomis auginti vaikus ir prižiūrėti pasiligojusius tėvus ar senelius, su gyvybingomis bendruomenėmis ir jaukiais parapijos namais bei bendru giedojimu šių namų chore.
Tokiam naujam tikėjimui reikia naujos idėjinės lyderystės. Ar mes matome tokią idėjinę lyderystę šiandieninėje Vyriausybėje? Tikrai ne, ir tai tampa vis didesne Lietuvos problema – Lietuvos ekonomika pradeda ne tik pasiduoti stagnacijos tendencijoms, ji pradeda trauktis – per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos eksportas sumažėjo 4,5%.
Štai todėl aš drąsiai ir apsisprendžiau siūlydamas visiems partiečiams paremti Gabrielių ir džiaugiuosi, kad taip ir įvyko, nes šią dabartinę vis labiau beplintančią stagnaciją gali išjudinti tik nauja karta, nauja idėjinė lyderystė, nauja energija ir nauja komanda. Esu įsitikinęs, kad Gabrieliui tai tikrai pavyks padaryti ir esu pasiruošęs visokeriopai padėti.
Iš patirties žinau, kad labiausiai padėti gali ne vairuodamas iš užpakalinės ar šoninės sėdynės, o su lyderiu kartu mindamas tandemą. Ten iš galinės sėdynės nepavairuosi, ten nuoširdžiai, iš visų jėgų minti turi. Tą ir žadu daryti. Ir kviečiu kitus tą mūsų bendrą tandemą iš visų jėgų minti. Tandemą minant tik lyderis vairuoja ir mynimo tempą diktuoja. O labiausiai trukdo, jei minant tandemą kas nors sėdi ant galinės sėdynės, nelabai stengiasi minti net ir į kalną, bet labai stengiasi garsiai kritikuoti, kaip blogai tandemo lyderis vairuoja ir mina.
Bet grįžkime prie Lietuvos reikalų.
Nepamenu, ar prieš 25 metus mes taip įsivaizdavome Lietuvos ateitį 2015 metais, kokią šiandien matome realybėje. Bet visi turime pripažinti, kad šiandienos realybė yra radikaliai kitokia ir kur kas geresnė, nei ji buvo 1990-aisiais. Gal per šį laiką kažko netekome, gal kažkas nuklydo ne tais keliais, kokius mes brėžėme, bet pripažinkime – tai buvo 25 stebuklų metai.
Ateinantys 25 metai baigsis 2040 metais. Gal ne visiems mums pavyks tų metų sulaukti, bet tai bus jau beveik XXI amžiaus vidurio metai. Jie ateis taip pat labai greitai. Aš tikiu, kad nepaisant visų šiandieninių problemų, taika išliks iki tų metų, tikiu ir tuo, kad ir mūsų pastangų dėka Ukraina jau bus kartu su mumis Europos Sąjungoje, o Rusija bus pasveikusi nuo putinizmo. Lietuva savo gerove jau bus pralenkusi Vokietiją ir Švediją, o mūsų anūkai jau augins savo vaikus, mūsų proanūkius. Ir 2040 metais aš žvaliai lipsiu į Tėvynės Sąjungos, valdančiosios partijos, specialaus suvažiavimo, skirto Lietuvos 50-mečio jubiliejui, tribūną. Suvažiavimui pirmininkaus Gabrielius Landsbergis, kuriam tuo metu bus tik niekingai jaunatviški 59 metai.
Štai tokią pranašauju Lietuvos ateitį, perduodamas atsakomybę Gabrieliui, ir linkiu visiems mums, kad mano pranašystės išsipildytų.
Ačiū Jums!!!