Vakar Vilniaus tarybos posėdyje meras Remigijus Šimašius pats asmeniškai pristatė vadinamąjį „100 eurų“ klausimą – paramą TĖVAMS, LEIDŽIANTIEMS VAIKUS Į PRIVAČIUS DARŽELIUS. Gražus pristatymas, aiškios skaidrės. Gal todėl ir lengva išskirti keletą išsakytų pozicijų, kurios, mano galva, kertasi tiek su mūsų koalicijos sutartimi, tiek su tuo, ką pats meras ne kartą buvo sakęs anksčiau.
Visų pirma, koalicijos sutartyje nėra pasakyta, kad mes spręsime problemas skirdami būtent 100 eurų tiems, kas leidžia vaikus į privačias mokyklas. Antra, mūsų sutartyje yra pasakyta, kad sieksime, jog priimami sprendimai nedidintų socialinės atskirties. Teigiu, kad dabar siūlomas sprendimas socialinę atskirtį didintų, nes parama skiriama ne tam, KAM NELIKO vietų valstybiniuose darželiuose, o tiems, KAS LEIDŽIA VAIKUS Į PRIVAČIUS DARŽELIUS. Taip paramą gaus ir tie, kurie ir šiaip leistų savo vaikus į privačius darželius, net jei valstybiniuose darželiuose vietų būtų apsčiai. Tokiu būdu mokesčių mokėtojų pinigais –ir tų, kurie neįgali leisti savo vaikų į privačius darželius – bus kompensuojama turtingųjų privilegija.
Ar tai yra socialiai teisinga? Ne! Ar tai prieštarauja koalicijos sutarčiai? Taip!
Be to, savo kalboje meras akcentavo dar keletą dalykų, kurie mane, išpažįstantį vakarietiškas socialinio atsakingumo ir solidarumo idėjas (beje, Europoje susidariusi situacija su pabėgėliais dabar tikrina šiuos vertybinius pamatus), švelniai tariant, nepradžiugino.
Meras sakė, cituoju iš atminties:
– „tai leis paskatinti privačių darželių plėtrą“;
– „dažnai pamirštame, kad turime orientuotis į kokybę“;
– „tai skatins daugiau uždirbančius prisiregistruoti Vilniuje“…
Neturiu nieko prieš privataus verslo skatinimą. Tam yra įvairių puikių būdų. Tačiau ar turime skatinti subsidijuodami, stipriai abejoju. Visų pirma, todėl, kad mes nesugebame užtikrinti valstybinių darželių – juk tokia ir yra savivaldybės prerogatyva – skaičiaus. Ir to nesugebame todėl, kad esame biedni. Todėl nemanau, kad siūlomas paramos būdas yra socialiai atsakingas.
Privačių darželių rėmimas, pristatomas kaip „orientacija į kokybę“, dar mažiau suprantama. Ar tai reiškia, kad mes a priori nusiteikiame, jog valstybiniai darželiai nesuteiks kokybiškos paslaugos? Ar būtent tokią žinią turėtume perduoti visuomenei? Kad kokybiškas gali būti tik privatus? Be abejo, taip nėra. Mes turime užtikrinti maksimaliai įmanomą kokybę už turimus pinigus. Jei pinigų trūksta valstybiniams darželiams, jei išties negalime užtikrinti bazinės kokybės valstybiniame sektoriuje, tuo mažiau pateisinamas privataus verslo rėmimas.
Na, o trečią teiginį norėčiau laikyti netyčia išsprūdusiu. Netikiu, kad Remigijus Šimašius skirstytų, kam verta gyventi Vilniuje, o kam – gal nelabai, pagal jų pajamas. Tad ir nekomentuosiu to.