Tekstas parengtas pagal profesoriaus Johno Schellnhuberio pranešimą, skaitytą per enciklikos „Laudato si“ pristatymo spaudos konferenciją birželio 18 dieną.
Susiduriame su dideliu iššūkiu sustabdyti globalinį atšilimą žemiau 2°C ribos, tuo pat metu skatindami vargingiausiųjų kraštų vystymąsi. Tačiau taip pat turime ypatingą galimybę, nes dar niekada nebuvome sukaupę tiek daug žinių apie Žemės sistemą. Negana to, turime techninių ir ekonominių sprendimų, kaip įveikti dabartinius iššūkius.
Būtinybė nedelsiant reaguoti į enciklikoje aprašomą situaciją remiasi moksliniais duomenimis, kurių sukauptas kiekis tapo neginčijamais įrodymais. Mokslas aiškiai teigia: globalinį atšilimą sukelia šiltnamio efektą skatinančios dujos, kurias išskiria deginamas iškastinis kuras. Jeigu stipriai nesumažinsime šių dujų emisijų, mūsų artimieji ir vaikai patirs netoleruotiną pavojų. Mokslinį konsensusą, kurį pristatė Tarpvyriausybinė klimato kaitos specialistų grupė (Intergovernmental Panel on Climate Change), reguliariai patvirtina prestižiškiausios mokslinės akademijos, tarp jų – Popiežiškoji mokslų akademija ir Popiežiškoji socialinių mokslų akademija, kuri per pastaruosius metus keletą kartų rengė konferencijas klimato kaitos ir globalinio tvarumo temomis. Bet koks atidėliojimas imtis priemonių sukels pavojų klimato stabilumui ir mūsų pačių ateičiai, taigi pats laikas formuoti aljansus, rasti sąlyčio taškų ir veikti bendrai, kaip žmonijai, neužmirštant ir individualios atsakomybės daryti tai, kas nuo mūsų priklauso.
Tai, ką padarėme
Didžiulio masto iškastinio kuro naudojimas paskatino pramonės revoliuciją ir spartų žmonijos vystymąsi XX amžiuje – tačiau tik mažumos. Labai mažai daliai žmonių tai atnešė pasakiškų turtų. Kitoje šios pažangos barikadų pusėje stovi vargšai, vargingiausieji iš vargšų. Šios plėtros struktūrinis smurtas iš anksto nulemia jų gyvenimą. Iškastinio kuro ištekliai yra privati nuosavybė, kurią valdo korporacijos ir vyriausybės. Prieiga prie energijos daugiausia priklauso nuo individualių finansinių išteklių. Tai lėmė, kad iškastinio kuro naudojimas ir su juo susijusi technologinė pažanga sukėlė beprecedentę nelygybę ir besaikį išteklių eikvojimą. Žmonijos anglies istorija yra išnaudojimo istorija.
Vargšai buvo ne tik išstumti iš žmonijos pažangos – dabar jie priversti kentėti kraupų šalutinį poveikį: klimato kaitą. Tai reiškia nepriimtiną dvigubą nelygybę: nors vargšai mažiausiai atsakingi už šiltnamio dujų emisijas, juos prislegia sunkiausi padariniai.
Priešingai nei kai kurie teigė, planetą naikina ne vargšų minia, bet kruopelės turtingųjų vartojimo įpročiai. Globalinis atšilimas, kuris paveiks kiekvieną ir labiausiai pakenks silpniausiajai visuomenės daliai, yra mažumos pažangos pasekmė. Kaip pabrėžiama enciklikoje, negalima kalbėti apie klimato kaitą ir skurdą atskirai. Būtina kovoti su abiem blogybėmis vienu metu, nes žmonijos vystymasis yra stipriai susipynęs su Žemės teikiamomis paslaugomis. Jeigu dėl aplinkos naikinimo šioms paslaugoms gresia pavojus, pirmieji dėl to nukentės vargšai. Jie gyvena pažeidžiamuose regionuose ir neturi finansinių galimybių prisitaikyti prie klimato kaitos. Negana to, kai kurie klimato poveikiai neproporcingai palies daugelį besivystančių valstybių.
Šiuo metu atskirtis tokia didelė, kad vargšai lieka bebalsiai. Jie nuolatos išstumiami iš nuomonės apie klimato kaitą formavimo dėl išsilavinimo stygiaus, tačiau kaskart piktnaudžiaujama jų oraus gyvenimo poreikiais. Lig šiolei daugeliui vargšų orus gyvenimas yra nepasiekiamas, nes jie gyvena tarp savo ir užsienio atliekų, veikiami aplinkos pavojų, neturi prieigos prie švaraus vandens ir galios kurti savo ateitį. Tokie vargšų sunkumai daugiau netoleruotini.
Ko išmokome
Turėjau garbės dalyvauti Popiežiškosios mokslų akademijos studijoje: „Darni žmonija, darni gamta: mūsų atsakomybė“. Joje teigiama, kad „klimato sistema yra pats subtiliausias audinys, sudarytas iš susipynusių žemės komponentų (tokių kaip atmosfera, kriosfera, vandenynai, dirvožemis, ekosistemos), kurie sąveikauja per sudėtingus fizinius, cheminius, geologinius ir biologinius procesus (kaip kad advekcija, oksidacija, fotosintezė, garavimas). Pagaliau supratome, kad net švelnus vienos gijos ištraukimas gali išardyti visą audinį.
Iš šio audinio padarytas mūsų parašiutas kasdieniam skrydžiui mus supančioje aplinkoje, kurią drebina galingos gamtos jėgos. Nepaisant to, mažytė privilegijuota žmonijos grupė vis stipriau vieną po kitos traukė siūles pradedant nuo pramonės revoliucijos aštuonioliktame amžiuje. Pasiekėm tokią situaciją, kad smengame stačiai į prarają.
Pavyzdžiui, po ekstremalių oro reiškinių dešimtmečio tampa aišku, kad vietiniai karščio rekordai užfiksuojami maždaug penkis kartus dažniau nei nepakitusio klimato sąlygomis. Negana to, nors daugeliui tai nepastebima, nuo 1880 m. pasaulio vandenyno lygis pakilo 20 centimetrų, darydamas įtaką ištisoms visuomenėms, nuplaudamas žmonių gyvenamą žemę ir ardydamas dirvą, kurioje jie augina maistą.
Nuo tada, kai didžioji dalis Žemės ledo, sukaupto per daugelį ledynmečių – yra susitelkusi šalia polių Grenlandijoje ir Antarktidoje, jo tirpimas sumažina gravitacinę trauką ir išlaisvina vandens srautus judėti ekvatoriaus link. Būtent šiame pasaulio regione gyvena daugiausia žmonių, neišgalinčių įsigyti atsarginio parašiuto.
Dabartinius ledo tekėjimo pokyčius vakarinėje Antarktidos dalyje sukėlė šilti vandenyno vandenys, plakantys ledynų liežuvius. Tačiau sukeltas ledo tirpimo greitėjimas gali būti nebesustabdomas dėl sudėtingos vidinės dinamikos. Taigi galiausiai galime tikėtis 1.2 m jūros lygio pakilimo per ateinančius šimtmečius, neskaitant papildomos žmogiškosios įtakos.
Todėl labai svarbu, kad mokslininkų bendruomenė aiškiai pasakytų, jog kertant tam tikras ribas mažos skylutės audinyje gali pavirsti į ilgas ir nuolat didėjančias nubėgusias akis.
Nors vargšai yra pirmieji, kurie kenčia nuo padarinių, visa žmonija priklausoma nuo to paties parašiuto. Šis parašiutas – stabilus klimatas – yra bendrasis gėris, kurį niokoja turtinga mažuma. Enciklika patvirtina požiūrį, kurį mokslininkai ir moralės filosofai kartoja kalbėdami apie klimato politiką: „Klimatas yra visuotinė gėrybė visiems.“
Taigi būtina apriboti atmosferos, kaip anglies sąvartyno, naudojimą, kad išvengtume netoleruotinos žalos ir daugelio kančių. Žinoma, tai padarys nuostolių dabartiniams anglies, naftos ir dujų savininkams. Beveik 80 proc. anglies turi likti po žeme, jei norime sustabdyti temperatūros kilimą. Taigi, klimato politika reikalauja atimti atmosferos naudojimo nuosavybės teises iš iškastinio kuro savininkų ir perduoti jas naujam savininkui – visai žmonijai.
Suprantama, kad iškastinio kuro sektorius nori kompensacijų už savo turto nuvertėjimą. Tačiau šių aktyvų nuvertėjimas jokiais būdais nėra nelegali konfiskacija, nes tarnauja bendrajam gėriui – padeda išvengti katastrofiškų klimato padarinių. Enciklika atkreipia dėmesį į principą, suformuluotą dar šv. Tomo Akviniečio, kad „privati nuosavybė turi socialinę priedermę“. Pasak šio principo, privati nuosavybė etiškai pateisinama tik tuo atveju, jeigu tarnauja bendrajam gėriui. Be to, iškastinio kuro išteklių nuvertėjimas gali būti vertinamas kaip „kūrybingas naikinimas“, provokuojantis naują integralią pramonės revoliuciją, kuri sukurtų milžiniškų ekonominių galimybių taip pat ir tiems, kurie ilgą laiką buvo išstumti iš žmonijos progreso. Energijos gamybos transformacija gali paskatinti visos visuomenės pokyčius.
„Laudato si“ nepateikia techninio gido, kaip paskirstyti vartotojų teises į atmosferą. Tačiau popiežius Pranciškus paryškina klimato kaitos etinę dimensiją ir siūlo pamatinius principus, kuriuos reikėtų įtraukti į sprendimus: pirmenybę vargšams, teisingumą tarp skirtingų kartų atstovų, bendrą, bet nevienodą atsakomybę, orientavimąsi į bendrąjį gėrį.
Vertė Monika Midverytė OFS