Turbūt nelabai pataikysiu į daugelio pasirinktą toną, bet į visas tas Žaliojo tilto peripetijas aš būčiau linkęs žiūrėti su V. Mykolaičio-Putino „šypsniu atlaidžiu“. Aštriau sakant, kažkas su ta valstybe negerai, jeigu dėl keturių vieno tilto simbolių yra įnirtingai polemizuojama jau beveik dvidešimr metų, o gyvybiniai tautos, jos dvasinės būklės, kultūros išlikimo ir pačios Lietuvos valstybės prasmės klausimai net užsitęsusios demografinės krizės metais dar net nepradėti artikuliuoti. Ką reiškia, kai viešajame mąstyme žmonės daugiau rūpinasi ne tuo, kokia jų gyvenimo situacija, kas jiems svarbiausia ir lemtingiausia bei kas jų laukia, o tuo, apie ką lengviausia plepėti ir apie ką iš esmės jau beviltiškai sunku ką nors nauja pasakyti, bet visada gali prisegti žodžius „o aš manau“?
Ilgai galvojau, kaip tą fenomeną pavadinti. Bet geresnio už infantilizmą – nesugalvojau. Nepasakyčiau, kad šis žodis yra be priekaištų, bet pagrindinius požymius išryškina pakankamai. Galėtume čia vartoti ir lietuvišką žodį „vaikiškumas“. Bet teorinėje apyvartoje jau yra nusistovėjęs lotyniškos kilmės žodis. Čia juo pažymimas tiesiog pasidavimas spontaniškam reagavimui, nesugebėjimas įsipareigoti, imtis atsakomybės, atsakingai gyventi, žodžiu, nepajėgumas subręsti.
Tiesa, kultūros filosofas J. Hoizinga (Huizinga) čia vartojo žodį „puerilizmas“ (lot. „puer“ – berniukas, sūnus, vaikas). Šiuo žodžiu jis vadino polinkį į banalias pramogas, šiurkščias sensacijas, masinius renginius ir kitus tokius 20 a. žmonių poreikius, kuriuos lengva patenkinti ir kuriais niekada negalima pasisotinti. Su šiais polinkiais jis siejo tokius asmens požymius:
1) humoro jausmo deficitą,
2) nemotyvuotai audringą reakciją į vieną ar kitą žodį,
3) toli siekiantį įtarumą ir nepakantumą ne savo grupės nariams,
4) be saiko padidinamą gyrimą arba niekinimą,
5) pasidavimą bet kokiai iliuzijai, jeigu ji tik sustiprina savimeilę arba grupinį egoizmą.
Visi šie požymiai, jo manymu, labiausiai reiškiasi pirmykštėse kultūrose. Tik ten nesą tokio masiškumo ir atšiaurumo. Iš jo samprotavimų plaukia išvada, kad puerilizmas labiausiai būdingas barbarams bei revoliucijų įaudrintiems žmonėms. Naujausiais laikais tokio elgesio formavimui daugiausia įtakos turėjęs mažaraščių masių įsiveržimas į dvasinį bendravimą, moralinių vertybių devalvacija ir pernelyg didelis techninis ir organizacinis visuomenės pralaidumas.
Dabar, reklaminių gundymų kultūroje, toks aiškinimas turbūt nedaug ką teįtikintų, bet mūsų klausimui tai nėra svarbu. Tačiau čia suskaičiuoti penki puerilisto požymiai, įskaitant akcentuotą atšiaurumą, man rodos, tinka ir mūsų infantilizmui charakterizuoti. Bet prie mūsų svarstomos temos bene tiesiausiai veda Hoizingos pateiktas oficialaus puerilizmo pavyzdys. 1935 m. buvęs paskelbtas „Pravdos“ pranešimas: už tai, kad trys Kursko srities kolektyviniai ūkiai nepristatė nustatyto grūdų kiekio valstybei, vietinė tarybų valdžia pakeitė jų pavadinimus. Budiono, Krupskajos ir „Raudonojo arimo“ ūkiai buvę pervadinti „Tinginiu“, „Sabotuotoju“ ir „Dykūnu“. „Pravda“ už tokias auklėjimo priemones padariusi priekaištą, ir pakeitimai buvę atšaukti. Tokie perkrikštijimai „Pravdos“, matyt, buvo suprasti kaip tiesioginis „šventų“ vardų paniekinimas. Tačiau Hoizinga, remdamasis šiuo pavyzdžiu, padaro bendresnę išvadą: „Piktnaudžiavimas vardais yra būdingas politinės egzaltacijos periodams – kaip Konvento dienoms, taip ir šiuolaikinei Rusijai, kuri siekia iš naujo pakrikštyti stambius ir senovinius miestus šventaisiais savo dabartinio kalendoriaus vardais“. Jis neatkreipė dėmesio į žymiai įdomesnį dalyką – atšaukimo motyvą. Bent jau mus jis veda tiesiai prie prie Vilniaus Žaliojo tilto. Tik ten nauji vardai suteršė senus socializmo simbolius, o čia seni socializmo simboliai įžeidžia naujos Lietuvos žmones. Mąstymo logika ta pati.
Kad ir kaip ten būtų, tikriausiai būtų sunku pasakyti, kad 1938 m. parašyta knyga „Homo ludens“ šališkai kišasi į Žaliojo tilto likimą… Žinoma, infantilizmo bėdos yra ne tos, kad permainų metu jis galėjo priversti mus užsiiminėti vardų ir simbolių keitimu: tokie dalykai neišvengiami. Bet viskam yra saikas ir laikas… Apie tą gražiai pasakoja ir lietuvių folkloras. Bet gyvename tokius laikus, kai viską tenka pradėti iš pradžių. Ką gi…
Paprasti, bet sveiko proto nepraradę žmonės seniai stebisi, kodėl atakoms prieš Žaliojo tilto skulptūras skiriama tiek daug dėmesio, kodėl ji daroma beveik centrine Lietuvos politinio ir net kultūrinio gyvenimo problema. Kiti „ramina“ ir „guodžia“: juk tokia visa Lietuvos politika. Ir kultūra… Kasdien esame verčiami maudytis niekingose smulkmenose ir beviltiškuose kivirčuose. Ir kai kam neatsibosta. Taigi tie ir skatina. Kadangi neblogai uždirba. O čia jau dedamas taškas. Nes atsiduriame zonoje, kurioje viskas savaime aišku.
Bet šalia lieka daugybė tamsių dalykų, kuriose dominuoja gamtos stichijos. Vienas iš tokių tamsių dalykų – nekontroliuojami padariniai. Kuo daugiau įdedama pastangų, kuo išsakoma daugiau kalbų, kuo parodoma daugiau pykčio ir įniršio sovietinių laikų simboliams sumenkinti, tuo jie patys savaime ima atrodyti galingesni, grėsmingesni, baisesni ir pavojingesni valstybei ir kiekvienam žmogui, o galų gale virsta gyvais mitiniais personažais, reikalaujančiais pilietinės mobilizacijos jiems sunaikinti. Daugelis griovimo šalininkų prisipažįsta, kad šios skulptūros juos žalingai veikia. Kai ką jos tiesiog nuodijančios.
Kodėl šie „nuogi“, t.y. už sovietinės sistemos ribų atsidūrę simboliai šiandien laikomi tokiais pavojingais? Juk, rodos, sovietinė ideologija yra susikompromitavusi. Ji jau žlugusi visoje Europoje. Net Rusijoje dominuoja carinės imperijos tradicijų gaivinimo ideologija. Panaši ideologija išliko bene tik Šiaurės Korėjoje. Iš tikrųjų šie simboliai buvo nepatrauklūs, atstumiantys sovietmečiu. Einant ar važiuojant tiltu jie bruko melagingą realybės paveikslą, maskavo tai, ką žmonės iš tikrųjų kasdien jusdavo ir jausdavo savo gyvenime. Bet kodėl taip paniškai bijoma jų dabar, kai realybė nutolo tiek, jog jie pasidarė panašūs į teatro reginius? Čia jau prasideda mįslės…
Paties banaliausio atsakymo užuominos jau padarytos. Dabar jau galima konkretizuoti: mūsų polinkį kivirčytis puikiai išnaudoja savanaudiška žiniasklaidai ir tik savo karjera užsiimantys politikai. Pirmieji iš kivirčų susikuria plačią auditoriją, o antrieji – pseudopolitiką, sudarančią rimtos politikos regimybę, o kartu ir nukreipiančią dėmesį nuo problemų, kurių jie nežino arba nesugeba spręsti.
Kitas dvi priežastis būtų galima surasti jau minėtame infantiliškume. Vieną iš jų būtų galima pavadinti nuslėptos ideologijos „pažadinimu“, o kitą – nesąmoningu buvusios ideologijos perkėlimu į dabartinį simbolį. Pirmuoju atveju turimi galvoje žmones, kurie senąją ideologiją yra staiga išstūmę į savo pasąmonę ir ten ją redukuotu pavidalu išsaugoję. Kadangi ta ideologija ilgai yra nešiojama savyje, apie tai nieko nežinant, ji gali išsiveržti į paviršių, vos tik žmogui išvydus jai artimą (savą) simbolį ar kitokį ženklą. Kitaip sakant, netikėtai iš išorės sužadinus viduje slypinčios kloakos atsivėrimą, gali susidaryti įspūdis, kad kažkas iš išorės įsilieja.
Kitu atveju simboliai žmonėms sukelia baimę dėl to, kad jie nepastebi, kaip savo mąstymu, vaizduote ir kalba atsineša iš praeities buvusią ideologiją ir sutapatina ją su dabartyje jų regimais simboliais. O pernelyg daug gąsdinant žmones ir save tokių simbolių ideologiniu pavojingumu gali atsirasti kažkas panašaus į piktųjų demonų veikimą, prisidėjusį prie to, kad visus dvidešimt metų užtektų įkarščio ir norų veltis į beprasmiškas diskusijas, kartoti tas pačias mintis, kad būtų pabėgta nuo jų daromos įtakos.
O panašios mitologijos apimtas protas jau galėjo skulptūrų pašalinimą tapatinti su desovietizacijos procesu ir save patį įtraukti į herojų sąrašą. Vienas iš pirmųjų tokių herojų, kaip žinoma, buvo Kauno vairuotojas Šustauskas, su savo bendraminčių grupe susprogdinęs „Kryžkalnio motiną“.
Pasirodo, Šustausko pėdomis einančių netrūksta iki šiol. Ir ne tik Lietuvoje. Su jais eina ir Palmyros bei kitų istorinių miestų likučių naikintojai Sirijoje. Jų vandalizmas, rodos, iki širdies gelmių sukrėtė visą civilizuotą pasaulį. Bet tik ne mūsų brolius. Raštingesni žmonės, atrodo, turėtų justi nepatogumą jau vien eidami ta pačia kryptimi kaip ir šitie vandalai.
Akivaizdu, kad šitų žmonių mąstymas stokoja to istorinio matmens, kuriuo kultūrą ir valstybę paprastai palaiko brandūs humanitarai, kiekvieną akimirką pasirengę stoti prieš bet kokias griaunamąsias jėgas, negrįžtamai naikinančias tautų istorinę atmintį. Kaip žinoma, dokumentuota Lietuvos istorija nėra nei labai ilga, nei labai turtinga. O nemaža jos paveldo dalis nugriauta ar išvežiota į svetimus kraštus. Tą detaliausiai ir įtikinamiausiai yra parodęs V. Drėma per ilgus vargus pasaulį išvydusiame „Dingusiame Vilniuje“. Guodžia tik vienas dalykas, kad 59,2 % Lietuvos žmonių nepritaria tokiems griovimams. Bent taip rodo praėjusių metų apklausos duomenys.
Aš taip pat niekada nebuvau ir nesu kultūros paminklų griovimo šalininkas. Tik visai ne dėl to, kad ilgėčiausi sovietinės sistemos ar žavėčiausi tų laikų skulptūromis, kaip dažnai naiviai kartoja griovimo mitologijos puoselėtojai. Visai atvirkščiai, man, subuožintos šeimos vaikui, savo paties ir artimųjų gyvenimu patyrusiam stalininių laikų represijas, kaip tik jos negalėjo daryti ir nedarė gero įspūdžio nei tada, nei dabar. Savo pozomis, šaltu oficialumu, autoritarizmo, diktatūros dvelkimu, tikrovės maskavimu anksčiau jos tiesiog atstūmė, rodė savo nutolimą nuo to pasaulio, kuriame iš tikrųjų teko gyventi, o dabar jos pasidarė beveik nematomos ir bereikšmės. Ir kaip girdėti, – toks ne aš vienas. Tačiau aš nemanau ir neturiu teisės manyti, kad skulptūrų likimas turėtų priklausyti nuo to, kas man nepatinka. Ne man jos pastatytos…
Beveik būtų galima garantuoti, kad skulptūrų griovimui nepritaria nė vienas mūsų krašto žmogus, kuris sovietmečiu pats atkakliai grūmėsi už istorinės atminties išsaugojimą, mėgino išgelbėti nuo sunaikinimo bent vieną kultūros ar gamtos paminklą: koplytėlę, koplytstulpį, smūtkelį, kryžių, skulptūrą, seną piešinį, fotografiją, muzikos instrumentą, tautinį drabužį ar kitokį tautinį simbolį, knygą, įrašą, buitinį rakandą, vėjinį ar vandens malūną, dekoratyvinio kūrinio fragmentą, ekskavatoriaus išverstą akmenį ir pan. Tokie žmonės net anais represijų laikais pagal savo išmanymą ir galimybes stengėsi kviesti talkininkus, rinkti parašus, sukelti aliarmą, kad būtų sustabdytas kiekvieno architektūros kūrinio, archaiškesnio valstiečio namo, natūralaus upelio ar gatvės grindinio griovimas. Savo iniciatyva ir rizika jie rinko ir kaupė valdžios institucijų naikinamas (aristokratines, religines, tautines) vertybes, net baudžiami ir persekiojami savo namuose bei sodybose jie kūrė unikaliausius muziejus, traukusius visos šalies (ir ne tik jos) žmones keliauti tarytum tikinčiuosius į šventąsias vietas. Su šios svetainės skaitytojais tikriausiai nereikia aiškintis, ką anais laikais Lietuvai reiškė per didelius išbandymus ir draudimus išauginti nepakartojami Vaclovo Into, Viliaus Orvydo, Tėvo Stanislovo (Dobrovolskio), Rumšiškių ir kai kurie kiti muziejai-sodybos. Todėl galima suprasti, kodėl subrendusių žmonių be istorinio matmens Lietuvoje ir šiandien dar nėra daug. Žaliojo tilto skulptūrų griovimui pritaria tik 15,4 %.gyventojų. Labai galimas daiktas, kad šitų žmonių nebuvo palietęs tas visą Lietuvą apėmęs, ypatingos pagarbos nusipelnęs ir iki galo vis dar nesuprastas kultūrinis pasipriešinimas.
Iš tikrųjų Žaliojo tilto skulptūros yra jo viso architektūrinio ansamblio sudėtinė ir neatskiriama dalis, turinti neabejotinos reikšmės tam, kas vadinama Vilniaus istorijos įamžinimu. Pirma, tai yra darbai, sukurti ne atsitiktinių žmonių, o pačių kvalifikuočiausių skulptūros meistrų, subrendusių tarpukario Lietuvoje ir ne vienas dailės studijas baigusių Vakarų Europoje (Romoje, Briuselyje, Paryžiuje ir kt.). Žinoma, stalininių represijų sąlygomis jie privalėjo atitikti ir atitiko drakoniškus „socialistinio realizmo“ reikalavimus. Svarbiausia, jie turėjo būti aiškiai suprantami (atpažįstami), visiems prieinami ir lengvai kontroliuojami. Be abejo, teisingiau jį būtų buvę vadinti socialistiniu romantizmu. Tačiau žodis realizmas turėjo palaikyti iliuziją, jog tai, kas vaizduojama, yra „herojiška“ gyvenimo realybė. Vadinasi, šis menas kūrė realybę maskuojantį fasadą, skatinantį gyventi pagal rodomus pavyzdžius. Žinoma, jis negalėjo būti labai originalus nei formos, nei turinio atžvilgiu. Bet vis dėlto tai buvo tam tikros ideologijos diegiamas menas. Ir to tikriausiai niekam paneigti nepasiseks. Kūrėjai išvengė tų laikų statiniams būdingo slegiančio, gniuždančio charakterio, jiems pavyko išlaikyti žmogiškus matmenis, gana organiškai sumodeliuoti suabstraktintas figūras su stipriai akcentuotais socialinių sluoksnių atributais. Lengvai išlaikytas tilto ansamblis bei jo proporcijos. Jie daug prisidėjo prie to, kad Lietuvos meno istorijoje ši kryptis užėmė atskirą vietą, kurią griovimo šalininkai kol kas tesugeba neigti vien tik pejoratyviniais žodžiais, o ne sveiko proto įrodymais. Bene paskutinis žodis čia buvo „balvonai“ (rus. „болван“ – mulkis, žioplys, trinka, iškamša). Tačiau tokie žodžiai atrodė ypač naiviai, kai reikėjo paaiškinti netoliese pastatyto vamzdžio (kurio meninės vertės jie nekvestionuoja) pranašumus prieš šiuos nemažo įgudimo reikalavusius profesionalų darbus.
Antra, skulptūros su tiltu yra nacionalinis turtas, kurio nenori ar nesugeba savo valstybės brandai panaudoti griovimo entuziastai. Kadangi šios skulptūros maskavo realybę keturiose bazinėse valstybės gyvenimo srityse (žemės ūkyje, pramonėje, švietimo sistemoje ir karyboje), dabar jos puikiausiai galėtų parodyti, kokia realybė buvo slepiama po tų simbolių fasadais. Reikėtų tik tą realybę tinkamai pateikti: lakoniškai ją atrinkti, eksponuoti ir „pakišti“ po jos skulptūriniu fasadu. Variantų čia galėtų būti daugybė. Niekas negalės geriau pademonstruoti tų simbolių ideologinės prasmės, kaip patys faktai, kuriems maskuoti jie buvo kuriami. Čia visai ta pati problema, kurią lengvai išsprendė ne taip toli esantis Genocido aukų muziejus. Juk galėjo ir ten kam nors šauti į galvą mintis tuos šiurpius ir kruvinais nusikaltimais atstumiančius KGB kankinimų namus nugriauti? Bet ten sveiko proto užteko.
Iš griovėjų kalbų dažnai atrodo, kad anų laikų simbolių labiau bijoma negu KGB karcerių ir kitų kankinimo vietų. Bet negi jie visai į kitos patirties ir kitos kultūros žmonių rankas pakliuvo? Negi vartotojų visuomenė ir jos fejerverkinė kultūra nutraukė visus ryšius su savo istorija? Bet pakelkim akis… Juk ne dėl nepasotinamo malonumo šiandien žmonės studijuoja įrašus Genocido aukų muziejaus sienose. Ne dėl malonumo nuo ryto iki vėlyvo vakaro prie jų sustoja užsienio turistai: užsirašinėja tuos įrašus, fotografuoja, filmuoja ir čia pat grupėmis aptarinėja. Negi sprendimus ten priėmė daugiau kultūrinės nuovokos turintys žmonės? Juk ten buvo nuspręsta išviešinti viską, kas buvo valdžios slepiama. Kodėl su simboliais nesugebama panašiai pasielgti? Kodėl nesiryžtama parodyti, kas iš tikrųjų slypėjo po šių ideologijos simbolių fasadu?
Lietuviai baisiai mėgsta apsimetinėti postmodernistais. O postmodernusis menas kaip tik skatina autorių sukurtam turiniui priešingas interpretacijas. Kodėl tada šia laisve nesinaudojama ten, kur to labiausiai reikia, kur žmogus galėtų pamatyti, kas iš tikrųjų slypėjo po oficialiuoju ideologiniu sovietinių laikų fasadu. Negi iki šiol nedrįstama pasakyti, kad šie atvaizdai jau yra tik į praeitį nuėjusios valstybės ambicijos? Rodos, visuose kituose menuose jau yra įprastos tokios reinterpretacijos, o skulptūros tebepristatinėjamos taip, tarytum iki šios dienos jos vis dar funkcionuotų sovietinės ideologijos kontekste. Juk jie galėtų ateinančioms kartoms ir atvykstantiems svečiams apnuoginti pagrindinį ideologinių manipuliacijų mechanizmą ir kartu parodyti, kaip jam buvo pajungti patys profesionaliausi anų laikų skulptoriai.
Bet negi iš tikrųjų „Genocido aukų muziejus“ buvo vienintelis protingas mūsų laisvės blykstelėjimas?