„Lietuvos žinios“
Aukos ant laisvės aukuro. Medininkuose nužudytųjų akys žvelgia į mus laukdamos teisingumo. Bet mums tai pernelyg sunku arba per mažai rūpi. Reikštųsi pagarba kritusiems tėvynės gynėjams, kurios mes neturime. Pagarbos. O tėvynė pati sau ar turi?
Žuvusiųjų laidotuvės vyko netrukus ir graudžiai. Dalyvavo Rusijos Federacijos uniformuotas atstovas. Pastangos laidoti teisingumą tęsiasi jau 24 metai. Karas? Karo nusikaltimai? Deja, mūsų teisėsauga veikia pagal dainelę „nei čia buvo, nei čia ką“. Arba patys parišti. Lyg žiaurusis sienų karas, įsiveržėlių bei agentų siautėjimas ir serijinis terorizmas, priešui stengiantis paneigti Lietuvos valstybę, nebūtų nei nusikaltimas apskritai, nei nusikaltimas Lietuvai, nei žmoniškumui, – kai galų gale sušaudomi nesipriešinantys belaisviai.
Tęsiasi senoji Rainių žudynių bylos situacija, kai atkurtoje valstybėje buvo tampomasi bemaž dvejus metus, o budelis, teisėsaugos draugų informuojamas, ramiai gyveno čia pat, kol galų gale susikrovė daiktelius ir išmovė pas pirminį darbdavį.
Ir karinė okupacija, kol nenutraukta, yra karo tarpsnis; ir siautėjantys Lietuvoje užsienio šalies apmokami teroristai (plg. Ukrainą) buvo karo tęsinys siekiant smurtu pratęsti 50 metų okupaciją bei aneksiją.
Galėtų būti aišku. Vis dėlto ir Sausio 13-oji, ir Medininkai neaiškūs – kažkuriems teisininkams čia „nėra“ nei karo, nei karo nusikaltimų. Galvažudžiai ir jų talkininkai vangiai teisiami dėl seno chuliganizmo. Kažką primušė, pažeidė eismo taisykles.
Tokios pastangos laidoti teisingumą „Lietuvos Respublikos vardu“ (!) žemina ne tik nusikaltimo aukas. Jos žemina pačią Lietuvos valstybę – manau, labiau už visas bankų aferas plius anuomet keistai valdyto ir priesaiką laužiusio prezidento apkaltą.
Tad ko verta ši valstybė? Nedraugai negaili pastangų įtikinėti mūsų ir kitų, kad ji mažai ko verta; bet neturėtume nedraugams dar ir padėti.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.