Rugpjūčio 10 dieną Lietuvos žiniasklaida išplatino BNS pranešimą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ieško, kas Baltijos šalyse galėtų organizuoti „tiriamosios žurnalistikos mokymus Rusijos propagandai Baltijos šalyse atremti“, ir kad pagal ambasados sumanymą bus siekiama, jog „mokymuose dalyvautų Baltijos šalių kalbomis bei rusiškai rašantys karjerą pradedantys ir jau patirties turintys žurnalistai“.
Sumanymas išties įdomus. Rusijos režimas iš tiesų varo pasibjaurėtiną propagandą ir savo šalyje, ir užsienyje, ir ši veikla yra vertas dėmesio tyrimo objektas tiek mokslininkams, tiek žurnalistams. Kas be ko, ir mokymasis dar niekam nepakenkė. Juo labiau – tiriamosios žurnalistikos, kurios – bent Lietuvoje – telikę tik trupiniai.
Tačiau esminis klausimas čia, kaip suprantate, yra kitas: kas bus tie mokytojai? Nuo to juk priklausys ir tai, ko jie mokys, ir tai, ko jie išmokys. Ar atvažiuos sociologijos, politologijos ir tiriamosios žurnalistikos specai iš už Atlanto? O gal JAV ambasada ieško vietinių meistrų, kurie pasidalytų savo patirtimi su gizeliais?
JAV ambasados Lietuvoje internetiniame puslapyje skelbiamas viešas tokios paslaugos pirkimas Baltijos šalyse. Paraiškų laukiama iki rugpjūčio 31 dienos, jas gali teikti „privačios pelno nesiekiančios organizacijos iš viešojo arba privataus sektoriaus“. Mokymai truktų metus, jiems įgyvendinti skirta iki pusės milijono dolerių. Sumanymą finansuoja JAV Valstybės departamentas, vykdantis ilgalaikes programas, skatinančias efektyvią žurnalistiką visame pasaulyje.
Kodėl BNS tokią svarbią Baltijos šalių žiniasklaidai naujieną pranešė per patį vasaros atostogų karštį, iki galutinės datos likus vos trim savaitėms, klausimas irgi įdomus. Lieka neaišku, ir kada ši žinia buvo paskelbta JAV ambasados Lietuvoje svetainėje.
Belieka tikėtis, kad konkursui pasibaigus informacijos sužinosime kur kas daugiau, nei gavome dabar, jį paskelbus. Pavyzdžiui, ir kas teikė paraiškas, ir kas laimėjo, gal net paaiškinimą, kodėl projekto vykdytojais buvo parinkti būtent tie, o ne kiti. Tada gal pasidarytų aiškiau, ir ko laimėjusieji gali išmokyti… Lietuva – maža šalis, čia visi daugiau ar mažiau pažįsta tiriamosios žurnalistikos atstovus ar kovos su propaganda „generolus“ ir supranta, kuo pavirstų sveikintinas sumanymas, jei mokyti tiriamosios žurnalistikos būtų patikėta antriesiems.
Nuogąstavimus, kad būtent lietuviškosios propagandos frontų „generolai“ gali savo tikslais išnaudoti šią iniciatyvą, sustiprino tarptautinės organizacijos „Transparency International“, kuri iš dalies finansuojama JAV ambasados, atstovė Rugilė Trumpytė. Su žiniasklaidos atskaitingumu, skaidrumu ir profesine žurnalistų etika susijusius projektus kuruojanti R. Trumpytė, komentuodama JAV ambasados Vilniuje kvietimą teikti paraiškas organizuoti mokymus žurnalistams, akcentavo, kad svarbu, jog „donoras nesikištų į mokymų turinį ir pačiai organizacijai leistų nuspręsti, kokiomis priemonėmis geriausiai siekti užsibrėžtų tikslų“. Ką čia dar pridursi?..
Tad ar užteks JAV ambasadai išminties nešvaistyti savo šalies mokėtojų pinigų ir nesukompromituoti išties pagirtinos iniciatyvos mokyti Lietuvos žiniasklaidos atstovus tiriamosios žurnalistikos?
Sutikite – tokiai abejonei kilti yra pagrindo: ankstesni JAV projektai, skirti remti demokratijai, susidūrę su Lietuvos realybe, buvo realizuoti, švelniai tariant, ne visai sėkmingai.
Viena tokių nesėkmių buvo sumanymas paremti Baltarusijos demokratinę opoziciją ir piniginėmis lėšomis. Kaip žinome, į bendradarbius JAV pasikvietė Lietuvos Valstybės saugumo departamentą. Kiek naudos iš tokio rėmimo turėjo tikroji Baltarusijos opozicija, išsamaus žurnalistinio tyrimo nebūta, tad ir man sunku apie tai ką nors spręsti, juolab kad visos šios šalies opozicinės organizacijos yra stipriai infiltruotos, o kai kurios jų net ir sukurtos Baltarusijos slaptosios policijos, iki pat šių dienų tebesivadinančios „KGB“. Kiek geriau žinome, kaip šis projektas baigėsi Lietuvoje: Baltarusijos opozicijai skirtų lėšų grobstymą bandęs tirti VSD pareigūnas pulkininkas Vytautas Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusiją ir nužudytas, o bylos tyrimas – užgniaužtas. Kiek vėliau vienas iš tikros Baltarusijos opozicijos lyderių Alesis Beliackis Lietuvos valstybės pareigūnų buvo išduotas Baltarusijos teisėsaugai ir trejus metų praleido kalėjime.
JAV yra bendradarbiavusi su Lietuva ne tik demokratijos plėtros klausimais. Pavyzdžiui, kartu su tuo pačiu Valstybės saugumo departamentu gynė demokratiją nuo terorizmo. Pasibaigė tai irgi nekaip – tarptautiniu skandalu dėl pogrindinių kalėjimų, kuriuose CŽV nelegaliai laikė ir kankino terorizmu įtariamus asmenis. JAV parlamentinė tyrimo komisija parengė ataskaitą, pagal kurią vienas toks nelegalus kalėjimas veikė ir Lietuvoje. JAV Kongresas aiškinasi, kas pažeidė JAV įstatymus. O kas Lietuvoje sankcionavo tokio kalėjimo įsteigimą ir kas „įsisavino“ CŽV šiam reikalui skirtas lėšas, iki šiol taip pat nežinome – CŽV kalėjimo Lietuvoje bylos tyrimas teisėsaugos buvo sužlugdytas, neįvyko net parlamentinis VSD veiklos tyrimas.
Kai 2005 metais amerikiečiai CŽV kalėjimą iš Lietuvos iškėlė, mūsų „kovotojai prieš terorizmą“, matyt, pajuto įplaukų sumažėjimą. Verslūs saugumiečiai greit rado išeitį – pavojų imituoti. Rezultatas apgailėtinas, tiksliau – skandalingas ir net nusikalstamas: Eglei Kusaitei sukurpta byla „dėl terorizmo“, o už tai, kad pasipriešino, buvo iškelta dar keletas bylų. Negana to, šioje byloje Lietuvos prokuratūra ir VSD bendradarbiavo su FSB: FSB pareigūnai važiavo į Vilnių tardyti Kusaitės, o mūsų pareigūnai – į Maskvą tardyti E. Kusaitės draugų Apti ir Aišos Magomadovų, vėliau nuteistų atitinkamai 6 ir 2 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Rusijos teismas pasirėmė prievarta išgautais E. Kusaitės parodymais. Rusiškoji propaganda taip pat pasinaudojo E. Kusaitės byla ir Lietuvos teisėsaugos uolumu. Nuteisti E. Kusaitės nepavyko, bet jos bylos falsifikatoriams bylų taip pat niekas neiškėlė ir, panašu, neketina iškelti.
Kaip matome iš šių pavyzdžių, JAV politikams, diplomatams ir žvalgybininkams ir iki šiol sunkiai pavykdavo perprasti, su kuo ir kaip Lietuvoje bendradarbiauti. Tai, ko gera, dėsninga, nes kažin ar šios šalies diplomatai suvokia mūsų šalies realijas. Štai skaitant šį rožinį JAV ambasados pareigūnų parengtą žmogaus teisių padėties Lietuvoje raportą, kuriame vargu ar pavyktų įžvelgti Lietuvos realijas ar problemas, galima rimtai įtarti ir profesinės kompetencijos, ir paprasčiausio nuovokumo, gebėjimo perprasti svetimą kultūrą stoką.
Ar yra pagrindo manyti, kad šį kartą amerikiečiai susivoks, ko verti tie, kas pretenduoja į draugus ir partnerius?
Tačiau visi šie aptarti pavyzdžiai akivaizdžiai liudija ir kitką – kiek daug turime temų žurnalistiniams tyrimams… Savo tyrimo laukia ir 2012 metų gegužės 17 dienos įvykiai, su pedofilijos byla susijusių asmenų žūtys, Gatajevų ir Šarūno Paberaliaus bylų fabrikavimas, susidorojimas su FNTT vadovais, politikų, specialiųjų tarnybų bei žiniasklaidos vaidmuo Darbo partijos byloje, Vytauto Pociūno šmeižimo istorijoje, vadinamoji Dalios Grybauskaitės „skiepų“ istorija, o kiek stambių finansinių aferų būta – šį sąrašą galėtų pratęsti kiekvienas Tiesos.lt skaitytojas.
Taigi, ką atneš Lietuvai naujasis JAV projektas: padės atsigauti tiriamajai žurnalistikai ar sudarys sąlygas lietuviškiesiems propagandistams, prisidengus realia Rusijos grėsme, ir toliau kariauti viešųjų ryšių karus prieš savo visuomenę, prieš savo valstybę?