„Naujasis židinys“ | 2015 (5)
Laikai, kai dėl Bažnyčios mokymo buvo ginčijamasi ir net mušamasi ar grasinama karu, atrodė jau seniai praėję. Iš visų per XX a. popiežių paskelbtų enciklikų tik kelios sulaukė platesnio atgarsio. Galima būtų paminėti Pijaus XI enciklikas apie komunizmą ir nacizmą, šventojo Jono XXIII Pacem in Terris, palaimintojo Pauliaus VI Humanae Vitae. Ir štai – Pranciškaus enciklika Laudato Si‘ („Būk pašlovintas“), skirta rūpesčiui bendrais mūsų namais, buvo laukiama, nutekinta iki jos paskelbimo, plačiai pristatoma ir komentuojama. Kas vyksta?
Netrukus po popiežiaus Pranciškaus išrinkimo pasirodžiusi žinia apie jo ketinimą paskelbti aplinkai skirtą encikliką Lietuvoje liko nepastebėta, bet sukėlė nevienareikšmį įvairių visuomenės grupių susidomėjimą JAV ir Vakarų Europoje. Kai tapo akivaizdu, kad enciklika tikrai rengiama ir pasirodys prieš šių metų lapkričio-gruodžio sandūroje Paryžiuje suplanuotą Jungtinių Tautų Klimato kaitos susitikimą, atsirado ir išankstinių jos oponentų.
Šių metų balandį Vatikane vyko Popiežinės socialinių mokslų akademijos konferencija, skirta skurdo ir klimato kaitos klausimams. Joje pagrindinę kalbą pasakė JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas. Jis žurnalistams pareiškė tikįs, kad popiežiaus autoritetas padės Paryžiuje susitarti dėl klimato politikos tikslų. Tuo pačiu metu JAV veikiantis Hartlando institutas Romoje surengė savo simpoziumą, kuriame buvo kritikuojama klimato kaitos samprata. JAV evangelikų leidžiamas žurnalas „First Things“ ekologines Pranciškaus nuostatas pavadino teologizuota propaganda. Yra ir daugiau kritikų – dauguma jų yra JAV dešinės minties ir dešinės politikos atstovai, pavyzdžiui, klasikinei liberaliai minčiai atstovaujantis Actono institutas.
Tad atrodytų, kad oponuojama visų pirma Šventojo Sosto įsipareigojimui klimato klausimais. Dėl klimato kaitos ietys laužomos ne pirmus metus ir visame pasaulyje esama įtakingų interesų grupių, kurios priešinasi vadinamajai klimato politikai (jos esminė išraiška – šiltnamio dujų ir kitokios atmosferos taršos ribojimas). Kai kurios iš šitų grupių baiminasi popiežiaus įtakos politiniams sprendimams, juo labiau, kad Šventasis Sostas ruošiasi Paryžiaus konferencijai ir labai veiksmingai telkia sąjungininkus – taip pat ir iš verslo pasaulio.
Tačiau Laudato Si‘ nėra enciklika apie klimato kaitą, nors šis klausimas ten taip pat aptariamas. Bandantieji encikliką pristatyti kaip pasisakymą ginčuose dėl klimato kaitos – sąmoningai ar ne – bando ją nuvertinti. Ir pasipriešinimas nėra pasipriešinimas vienam tekstui. Tai daug gilesnis priešiškumas.
Enciklikos esminę mintį beveik prieš metus, kalbėdamas JT Generalinėje asamb-lėjoje, išsakė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas. Jis teigė, kad beprasmiška derėtis dėl į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų, jei nesama pasiryžimo keisti dabartinio gyvenimo būdo bei vyraujančių vartojimo ir gamybos modelių. Pasak Parolino, šie modeliai, pagrįsti neriboto augimo ir pelno siekiu, idealizuoja rinką. Tačiau rinka neturi etinio dėmens ir nėra pajėgi spręsti tarpusavyje susijusių socialinės marginalizacijos, skurdo ir aplinkos krizių, kurios negali būti traktuojamos tik kaip techninės problemos.
Būtent šios nuostatos, pagrįstos ir išplėtotos Pranciškaus enciklikoje ir nuosekliai išsakomos nuo pat jo pontifikato pradžios, turi labai rimtų oponentų. Tai – kapitalizmo ir liberalizmo kritikos oponentai. Sakysite – kas čia naujo, – socialinė Bažnyčios doktrina nesitapatina nė su viena iš ekonominių santvarkų, kapitalizmą popiežiai kritikuoja nuo Leono XIII laikų, o liberalizmą – nuo dar anksčiau.
Tačiau per XX a. popiežiai kritikavo ir kapitalizmą, ir komunizmą, o vienas aštrių kapitalizmo kritikų – šventasis Jonas Paulius II – dėl žinomų priežasčių buvo didis kovotojas su komunizmu ir esmingai prisidėjo prie komunistinės sistemos Europoje žlugimo.
Šitas žlugimas, kaip dabar matome, beveik visuotinai buvo suvoktas kaip kapitalizmo pergalė, taigi ir Katalikų Bažnyčia, sakytume, tapo kapitalizmo šalininkė. O po Vatikano II Susirinkimo ir ypač po Pauliaus VI enciklikos „Humanae Vitae“ susiformavo klaidinga, bet labai paplitusi nuomonė, kad liberalizmo kritika Bažnyčioje iš filosofijos ir socialinės teorijos persikėlė į lytiškumo sritį.
Tačiau per XX a. popiežiai kritikavo ir kapitalizmą, ir komunizmą, o vienas aštrių kapitalizmo kritikų – šventasis Jonas Paulius II – dėl žinomų priežasčių buvo didis kovotojas su komunizmu ir esmingai prisidėjo prie komunistinės sistemos Europoje žlugimo.
Šitas žlugimas, kaip dabar matome, beveik visuotinai buvo suvoktas kaip kapitalizmo pergalė, taigi ir Katalikų Bažnyčia, sakytume, tapo kapitalizmo šalininkė. O po Vatikano II Susirinkimo ir ypač po Pauliaus VI enciklikos „Humanae Vitae“ susiformavo klaidinga, bet labai paplitusi nuomonė, kad liberalizmo kritika Bažnyčioje iš filosofijos ir socialinės teorijos persikėlė į lytiškumo sritį.
Taigi apie XX a. devintą dešimtmetį JAV, o vėliau ir Europoje, susikūrė politinės grupės ir religiniai sąjūdžiai, kurie katalikybę tapatina su moraliai konservatyviomis ir ekonomiškai liberaliomis pažiūromis.
Šios grupės ir sąjūdžiai, savo įkvėpėjais laikantys Joną Paulių II ir Benediktą XVI, sugebėjo nepastebėti ne tik Jono Pauliaus II dokumentų, kritikuojančių kapitalizmą, bet ir to, kad šiaip jau jų labai vertinamas Benediktas XVI ne kartą pasmerkė finansinį kapitalizmą ir radikaliai pasisakė dėl žmonijos atsakomybės už aplinką. Benedikto XVI nuolat kartota liberalizmo ir reliatyvizmo kritika kažkodėl (iš laiko perspektyvos būtų labai įdomu pasvarstyti – kodėl) buvo suprantama kaip liečianti tik filosofiją arba lytinę elgseną ir tos pačios lyties poras.
Pranciškus, kuris, beje, požiūriu į lytiškumą niekuo nesiskiria nuo Benedikto XVI, išsklaidė šią palaimingą iliuziją ir buvo apšauktas marksistu ir komunistu. Bet Pranciškui (kaip ir Katalikų Bažnyčiai) alternatyva kapitalizmui yra ne komunizmas. Alternatyva mūsų gyvenamai tikrovei yra teisinga ir žmogiška visuomenė.
Enciklikoje Pranciškus pateikia plačią kūrinijos viziją: tai mūsų bendri namai, Dievo dovana žmogui, kurią privalu ne tik naudoti, bet ir saugoti. Remdamasis Senuoju Testamentu jis primena, kad Dievo įstatyme žmonių tarpusavio santykiai ir santykis su gamta yra neatskiriami. Žmogui nei gamta, nei kitas žmogus negali būti įrankis. Daug vietos enciklikoje skiriama technokratiniam požiūriui į pasaulį ir visuomenę, pabrėžiama, kad toks požiūris atsakomybę už gamtinę ir socialinę aplinką permeta „dėsniams“ bei techniniams sprendimams.
Laudato Si‘ yra, sakytume, bazinis, lengvai paskaitomas ir kiekvienam suprantamas Bažnyčios socialinio mokymo tekstas, skirtas ne tik katalikams, bet ir visiems žmonėms. Teologinė enciklikos dalis yra ekumeninė ir atvira tarpreliginiam dialogui. Šio teksto teiginius Pranciškus yra ne kartą išsakęs iki enciklikos paskelbimo, liepos pradžioje juos kartojo ir aiškino keliaudamas po Centrinės Amerikos valstybes, rugsėjo mėnesį tikriausiai pakartos Kuboje, JT Generalinėje asamblėjoje Niujorke ir JAV Kongrese Vašingtone.
Žinantiems Bažnyčios socialinį mokymą, Pranciškaus teiginiai nėra nauji, bet absoliuti dauguma juos girdi pirmą kartą. Vargu ar socialinis Bažnyčios mokymas kada nors buvo pateikiamas taip aiškiai ir turėjo tokią plačią auditoriją. Tai, ko gero, ir kelia didžiausią pasipriešinimą.
Taigi taip jau nutiko, kad didžiulę komunikavimo dovaną turintis Pranciškus, po komunizmo žlugimo atėjęs į Romos vyskupo sostą iš pasaulio, kur skurdas, socialiniai kontrastai, aplinkos degradacija toli pranoksta Vakarų pasaulio patirtis, labai garsiai ir atkakliai primena apie globalios raidos ir globalias socialines problemas, kurios prasideda ten, kur prasideda politika – kiekvieno iš mūsų širdyje bei mūsų santykyje su savimi, kitais ir kūrinija.
Popiežius labai aštriai kelia visokeriopo skurdo, žmonių sudaiktinimo, karo pramonės klausimus, kalba apie modernias žmogaus ir aplinkos pavergimo formas – taigi apie klausimus, kurie, jo įsitikinimu, privalo tapti lokalios ir globalios politikos klausimais ir kurių sprendimas netelpa į egzistuojančius ideologinius rėmus. Naivu būtų manyti, kad tokia laikysena nesukelia ginčų. Popiežius Pranciškus nėra naivus. Jis, beje, žino, kad polemika dažniausiai pagarsina žinią. Tad gal ir Lietuvoje kils noras perskaityti encikliką.