Bernardinai.lt
Nors antradienį išoriškai Europa ir neskilo, po Vakarų valstybių spaudimų ir net grasinimų pagaliau balsuota už pabėgėlių dalinimąsi pagal kvotas – geranoriškumą per prievartą. Akivaizdu, kad Rytai šios prievartos lengvai nepamirš, nesutarimai didės įgyvendinant kvotų nutarimą (ar primetimą), taip pat iškilus naujai migrantų bangai (JAV prezidentas B. Obama įsitikinęs, kad pabėgėlių krizė dėl karų ir klimato atšilimo pasekmių tęsis dešimtmečius). Nesutarimus dar stiprina skaudžių žodžių mūšiai, nes Vakarų Europos lyderiai, užuot pabandę suprasti Rytų Europą, tiesiog ją išvadino ultranacionalistine, negailestinga, nesolidaria. Ar tikrai Rytų Europa yra tokia negailestinga? Ar viešoje erdvėje pasirodantys ekspertų ir politikų vertinimai dėl Vakarų ir Rytų Europos skilimo nėra pernelyg paviršutiniški, pritempti, todėl ir neįtikinami? Glaustai panagrinėkime keletą jų.
Rusijos įtaka. Kai pernai pavasarį pranašautas pasaulinis karas su Rusija taip ir nekilo, o šį rudenį rusų naikintuvai pasuko ne Lietuvos ar Ukrainos, o Sirijos kryptimi, tie patys politiniai pranašai pradėjo laidyti užuominas apie itin suktą rusų sąmokslą sugriauti Europą kitu būdu – pabėgėlių antplūdžiais.
Štai mūsų žiniasklaidos pamėgtas Europos politikos centro Vašingtone ekspertas Marius Laurinavičius (tas pats, kuris dar balandžio pabaigoje skelbė, kad „politinis pasirengimas Baltijos šalių okupacijai jau prasidėjo“) į klausimą, kodėl migrantų kvotoms labiausiai priešinasi Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija, atsako taip: „Atmeskime Lenkiją, kurios pozicija yra labiausiai nulemta rinkimų kampanijos, likusios – Čekija, Slovakija ir Vengrija – labiausiai prorusiškos ES šalys. Galima tikrai daryti išvadą, kad Rusija buvo bent jau pasiruošusi pabėgėlių problemai, nes tai, ką jie daro informacinėje erdvėje, – tikrai ne ekspromtas.“
Neabejotina tiesa, kad Rusija piktdžiugiškai stebi ir komentuoja Europos bejėgystę prieš pabėgėlių antplūdį, tačiau bandymas šį antplūdį ar Rytų Europos priešinimąsi sieti su rusais – itin paviršutiniška sąmokslo teorija. Nes pagal tos teorijos logiką prorusiška turėtų būti ir Lietuvos prezidentė, ir Latvijos bei Estijos valdžia, iš pradžių taip pat gana griežtai pasisakiusios prieš didesnį pabėgėlių skaičių ir nenoriai pritarusios privalomoms jų kvotoms. Taip, tiesa, jog lenkų rinkimų kampanijos centrine ašimi tapo pabėgėlių tema ir kad Lenkija bus pirmoji (po jos seks visos kitos) Europos Sąjungos valstybės, kur rinkimų baigtį nulems požiūris į pabėgėlius (prognozė: Lenkijoje tai atneš pergalę J. Kazcynskio partijai), tačiau Lenkija kaip tik ir yra akivaizdus paneigimas tokių keistų ekspertinių išvadų, kad požiūrį į pabėgėlius lemia Rusijos įtaka kokiai nors valdžiai ar valstybei.
Gailestingi Vakarai, savanaudžiai Rytai. Tokia išvada peršasi pasiklausius vokiečių, austrų ar prancūzų politikų kandžių replikų Rytų europiečiams: nedėkingi, nemoka dalintis, nejautrūs, nekrikščioniški ir pan. Ar tikrai šįkart liaudies išmintis „sotus alkano neužjaučia“ apsivertė aukštyn kojom – sovietiniuose gulaguose šalę ir badavę rytiečiai yra abejingesni nelaimėliams nei sotūs, seniai vargo nejautę vakariečiai? Kadangi lietuviai taip pat buvo statomi vienon greton su nejautriaisiais, paanalizuokime tai per savo kiemo prizmę.
Gruzijoje, Ukrainoje, Moldavijoje lietuviai yra labai vertinami, nes rodė ypatingą paramą šioms valstybėms per jų konfliktus su Rusija: entuziastingai rėmė nuo karinių konfliktų nukentėjusius šių šalių gyventojus, kiek sunešta labdaros, piniginių aukų ukrainiečiams, gruzinams, kiek priimta pabėgėlių iš karo zonų. Ir – paradoksas – mes taip pat entuziastingai burnojom Vakarus dėl jų pragmatiško abejingumo mūsų matomoms skriaudoms. Ir ne tik Ukrainoje ar Gruzijoje. Prisiminkim: Austrija, pataikaudama Kremliui, abejingai paleido Lietuvos ieškomą KGB pulkininką M. Golovatovą, bandžiusį jėga palaužti Lietuvos nepriklausomybę, vadovavusį beginklių žmonių žudymui Sausio 13-ąją; Vokietijos ekskancleris G. Schroderis tapo Rusijos dujų gigantės „Gazprom“ stebėtojų tarybos pirmininku ir apeidamas Baltijos valstybes pradėjo tiesti rusų dujotiekį į Vokietiją Baltijos jūros dugnu; senas V. Putino bičiulis Italijos ekspremjeras S. Berlusconi neseniai vyko į parodomąją ekskursiją po okupuotą Krymą ir t. t., ir pan.
Būdami objektyvūs turėtume pripažinti, kad lenkai ukrainiečių atžvilgiu yra ne mažiau gailestingi, nei, tarkim, vokiečiai sirų pabėgėliams. Patys vokiečiai klausia, kodėl dar taip neseniai, valdant tai pačiai A. Merkel, vokiečiai atrodė tokie atgrasūs savanaudišku pragmatizmu – draudė savo sąjungininkams Rytų europiečiams dirbti Vokietijoje, nes baiminosi, kad šie užims vokiečių darbo vietas, o dabar tapo tokie geranoriški kitų migrantų atžvilgiu? Ir patys atsako: vokiečių jautrumas pabėgėliams itin glaudžiai susijęs su nauda sprendžiant senstančios Vokietijos demografines ir nekvalifikuoto darbo problemas: neva pabėgėlių skaičiui viršijus prognozuojamą normą jautrumas baigėsi, ir sienos pabėgėliams buvo užšautos per vieną naktį.
Pažangūs Vakarai, nacionalistiniai Rytai. „Skirstyti žmonių teises pagal jų religiją – siaubinga, primena tamsiausius nacionalsocializmo laikus“, – karščiavosi Austrijos premjeras W. Faymanas replikuodamas į Vengrijos premjero V. Orbano teiginį, kad jei migracija greitai nebus sustabdyta, Europoje musulmonų bus daugiau nei krikščionių ir Europos Sąjunga praras savo identitetą. O Europos Parlamento pirmininkas vokietis Martinas Schulzas pridūrė: „Negali būti taip, kad globalizacijos amžiuje, globalias problemas spręstume nacionalizmu.“
Panašių Vakarų kaltinimų ne kartą yra girdėję ir lietuviai, kai bandė atkurti savo nepriklausomybę: netrukdykite su savo nacionalizmu istorinei M. Gorbačiovo pertvarkai. Tačiau įvyko priešingai: lietuvių kova už savo tautiškumą padėjo išspręsti ir globalią problemą – sugriauti sovietinę imperiją. Dabartinė ukrainiečių tautinė revoliucija neišvengiamai priartins ir galutinę Rusijos imperijos pabaigą. Deja, „pažangūs Vakarai“ per pirmąjį ir antrąjį Čečėnijos karą su Rusija (1994 ir 1999 m.) pamiršo neskirstyti žmonių teisių pagal religiją – leido Rusijai vykdyti antrąjį čečėnų genocidą, nes ką jau padarysi su tais musulmonais–teroristais. Tuo tarpu Lietuva rėmė čečėnus (musulmonus!) abiejuose jų karuose, lietuvių šeimos savo namuose svetingai glaudė čečėnų našlaičius, o Čečėnija Vilniuje turėjo net savo atstovybę.
Minėtų pavyzdžių, manau, pakanka suvokti, jog Vakarai neturi teisės žvelgti į Rytų Europą iš moralinių aukštumų ar pamokslauti jiems teisuolio tonu. Europa bus darni tik tuomet, jei Vakarai supras, kad jų ir Rytų skirtumai reiškiasi ne per moralines vertybes, bet per labai skirtingas istorines patirtis ir skirtingai pajaustus skaudulius. Deja, taip jau susiklostė, kad Europos Vakaruose madas diktuoja tos valstybės, kurios istorijoje ne kartą reiškė savo imperines ambicijas (Prancūzija, Austrija, Ispanija, Italija, Anglija, o ypač Vokietija), o Rytuose atsidūrė valstybės, vienaip ar kitaip nukentėjusios nuo tų ar panašių imperinių ambicijų (pvz., Molotovo–Ribbentropo pakto). Šiuo požiūriu labai skirtingos patirtys yra ir dėl nacionalizmo sąvokos: didelių tautų (tarkim, vokiečių, rusų) nacionalizmas paprastai virsta naikinančia kitas tautas agresija, o mažosioms tautoms nacionalizmas – tai bene vienintelė išlikimo politika globaliame pasaulyje. Beje, nepavojinga kitiems dėl tų tautų negausumo. Taigi, 66 milijonams vokiečių vienas milijonas pabėgėlių yra ir gailestingumas, ir atgaila už istorines klaidas, ir kartu savo demografinių problemų sprendimas, o mažoms Baltijos tautoms net ir šimtą kartų mažesnis pabėgėlių skaičius tampa jau labai rimta išlikimo problema. Tuo labiau kad okupacijų metais prievarta primestų emigrantų problema iki šiol dar skausmingai kraujuoja ne vienoje Rytų Europos valstybėje. Žodžiu, tai, kas Vakarams gali atrodyti kaip bendrasis gėris, Rytams – kaip susinaikinimas. Ir tokios skirtingos sampratos negalima paviršutiniškai vertinti kaip nacionalinio egoizmo, kietaširdiškumo ar Rusijos įtakos, nes tai reikštų, jog nėra suvokiama egzistencinė, istorinė Rytų Europos būsena.
„Pagal ordo caritatis, gailestingumo tvarkos principą, pirmiausia dera rūpintis šeima, artimaisiais, po to – tauta ir tik po to – kitais. Ar iš to principo išplaukia, kad neprivalome padėti? – Ne! Tačiau turime padėti saugiu būdu, finansiškai. Čia buvo kalbama, kad trūksta 2,8 milijardo dolerių pabėgėlių stovykloms, iš kurių daug žmonių atvyksta į Europą, finansuoti. Prisiimkime tą dalį įsipareigojimo, proporcingą mūsų bendrojo vidaus produkto daliai Europos Sąjungoje. Tai nebus milžiniška pinigų suma, bet tai bus reikšminga suma. Tai bus tikras solidarumas ir kelias į problemos sprendimą“, – taip parlamente kalbėjo Lenkijos opozicijos lyderis, greičiausiai būsimasis Lenkijos premjeras J. Kaczynskis.
Nuo to, ar Vakarų Europa įsiklausys į šias ir panašias Rytų Europos lyderių mintis, ar išmoks pripažinti Rytų Europą kaip lygiavertį istorinį partnerį, priklausys ir pačios Europos likimas. Žinoma, jei Europą suvokiame ne vien kaip Vokietiją, Prancūziją ar Austriją.