Bernardinai.lt
„Mes visi žinome, kad santykiai su Rusija yra patys blogiausi nuo pat 1991 metų, kai Borisas Jelcinas per vieną iš savo alkoholinių sąmonės užtemimų nuvertė komunizmą. Tačiau dabar darosi aišku, kad vyksta naujasis ideologinis šaltasis karas, ir nesu tikras, ar sugebėsime jį laimėti“, – žurnale „The Spectator“ rašo Edas Westas.
Daug ką atskleidė pastarųjų kelių mėnesių Vokietijos požiūris į jai nepritariančiuosius. Kiek anksčiau šį mėnesį vienas įtakingas eurokratas, vartodamas tokių žmonių mėgstamą keistą marksistinę kalbą, pliekė vengrus, kad jie atsisako sutikti, jog „įvairovė yra neišvengiama“. Kitas apkaltino šią mažą Vidurio Europos šalį esant „blogoje istorijos pusėje“. Tuo tarpu Angela Merkel tuos, kurie užsirakina ir palieka kitus išorėje, palygino su komunistais, kurie kadaise užrakindavo savo žmones viduje.
Esmė ne ta, jog Vokietija nori, kad Vidurio Europos valstybės priimtų pabėgėlius dėl patogumo ar humanitarinių priežasčių. Esmė ta, kad Vakarai dabar save apsibrėžia per multikultūralizmo ideologiją. Būti europiečiu reiškia tikėti, kad sienos tarp valstybių yra praeities reliktas, o „įvairovė neišvengiama“. Kaip kontrastas Vakarams, Rusija vis labiau yra tapatinama su atgyvenusia tautinės valstybės idėja, o jos užsienio politika yra paremta vestfališka suverenumo samprata (net jeigu praktikoje Rusija ne visada gerbia savo kaimynų sienas). Praėjusį mėnesį Rusija rengė „suvereniteto konferenciją“, kurioje įvairios separatistinės grupės – dalis jų visiški fantastai – kalbėjosi apie savo ateities planus.
Tad šįkart Rytų ir Vakarų lūžis nėra apibrėžiamas per kapitalizmą ir komunizmą ar net demokratiją ir autoritarizmą, tačiau per multikultūralizmą ir suverenumą.
Kaip kad JAV vedė liberalias demokratijas į kovą su komunizmu, taip dabar ji yra idealistiška multikultūrinė valstybė. Amerika dabar save identifikuoja kaip „tautos projektą“ ir būti amerikiečiu dabar jau nebereiškia jokio istorinio prieraišumo valstybei. Kad ir ką mano žmonės, tai yra santykinai nauja idėja. „Imigrantų tauta“ netapo plačiai vartojama fraze iki Johno F. Kennedy laikų.
Visoje Vakarų Europoje elitas multikultūralizmą priima kaip valstybės credo, o Merkel pasitelkia specialiąsias pajėgas suiminėti žmones, kurie „Facebook“ socialiniame tinkle menkinamai atsiliepia apie migrantus. Tuo tarpu dabartinės Didžiosios Britanijos vyriausybės „vertybinė darbotvarkė“ britiškumą sieja ne su istorija, o su tam tikru politinių įsitikinimų rinkiniu.
Tai, savaime suprantama, yra būdas, pagal kurį savo politikos narius žymėdavo Sovietų Sąjunga, ir ironiška dabar yra tai, kad Vakarai perėmė šį utopinį tikėjimą – tik jame bendra tampa ne nuosavybė, o tautos. Man įdomu, ar kanclerė Merkel, mokydama mažas valstybes, kada nors apie tai susimąstė?
Kas laimės šį naująjį Šaltąjį karą? Vakarai turėjo aiškų pranašumą starte, tačiau neabejotina tiesa yra tai, kad multikultūrinės valstybės yra labiau pažeidžiamos nei tos, kurios tiki senesnėmis tautiškumo idėjomis. Nuo to laiko, kai prieš 50 metų buvo priimtas Imigracijos aktas, Amerika savo viduje tapo žymiai silpnesne valstybe, smarkiai smuko pasitikėjimas, o tai yra ryškus smunkančio socialinio kapitalo ženklas, be to, politika tapo gerokai ekstremalesnė ir tulžingesnė. 2015 metų Amerika būtų žymiai mažiau pasirengusi stoti akistaton su tvirta pasauline galybe nei kad 1965 metų ar 1941 metų Amerika. Tai, mano manymu, yra tiesioginis „tautos projekto“ padarinys.
Lygiai taip pat, kaip iliustravo pastarieji keli mėnesiai, įvairovės kultas nestiprina ir Europos. Vidurio Europos tautos, matydamos, kas nutiko Londone, Paryžiuje ir Malmėje, nusigręžia nuo multikultūralizmo. Tuo tarpu didžiulės mažumos, jei ne daugumos, Vakarų Europoje vis dar tiki labiau tradicine tautiškumo idėja, tokia, kurios neapibrėžia „vertybės“, tačiau paradoksaliai liberalesnis istorijos ir sienų apibrėžimas.
Dėl viso to Vakarų konservatoriai patenka į keblią situaciją, nes jie atsilieka ne tik nuo mandagios nuomonės, tačiau rizikuoja būti sutapatinti su mūsų politiniu priešu.
Putinas vadovauja banditiškam režimui, kurio priešai yra linkę netyčia nusižudyti mįslingomis aplinkybėmis. Šio režimo nacionalizmas, jau nekalbant apie ksenofobiją, yra nemalonus. Rusija yra konservatizmas be vakarietiškų politinių institucijų, tačiau jo prisirišimas prie tradicijos, krikščionybės, suvereniteto ir būsimų kartų paviršutiniškai atrodo panašesnis į Burke’o konservatizmą nei vakarietiška politika. Tai veikiausiai yra blogos naujienos konservatoriams. Tačiau vis dėlto, jei mums taip patinka Rusija, tai kodėl mes ten nekeliaujame ir neapsigyvename?
Pagal „The Spectator“