Kviečiame prisiminti, kaip lapkričio 19 dieną Seimas svarstė piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ pateiktą ir kone 70 tūkst. piliečių parašais paremtą Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pataisų projektą.
PIRMININKĖ. Darbotvarkės 1–2 klausimas – Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-3796.
Pranešėjas – E. Jovaiša, Piliečių iniciatyvinės grupės atstovas. Pateikimas. Prašom į tribūną jus. Prašom, gerbiamasis akademike.
E. JOVAIŠA. Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pirmiausia noriu giliai jums padėkoti už tai, kad turėjote kantrybės sulaukti piliečių iniciatyvos baigties taip, kaip ji baigėsi. Šiandien man tenka garbė Piliečių iniciatyvinės grupės vardu pateikti jums svarstyti projektą, kuriam pritarė beveik 70 tūkst. Lietuvos piliečių. Jo turinys yra trumpas ir jums žinomas. Tai projektas jums apsispręsti, o tai padarius būtų nesunku priderinti kitus teisės aktus išsaugant konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir išvengti sumaišties.
Vardas ir pavardė nėra tik asmens nuosavybė, juos vartoja ne tik pats asmuo, bet ir visuomenė, jie reikalingi asmeniui įvardyti ir išskirti iš kitų. Vardas ir pavardė nuolat išeina iš namų, kitaip sakant, nėra tik asmenybės nuosavybės dalis, ir patenka į viešąją erdvę. Jie funkcionuoja įvairiose institucijose, iš asmens dokumentų pereina į darbotvarkių, bankų, „Sodros“, sveikatos apsaugos, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, savivaldybių, policijos dokumentus ir registrus. Todėl jų rašyba turi būti patogi piliečių daugumai.
Dabar vardo ir pavardės rašymą Lietuvos piliečio asmens dokumentuose reglamentuoja Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. nutarimas. Jame pasakyta, kad vardai ir pavardės Lietuvos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą, taip pat ir 2014 m. patvirtino pagrindinį principą – vardai ir pavardės Lietuvos piliečio asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo valstybinę kalbą saugoti. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia, Europos Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad kiekviena valstybė turi teisę nustatyti tokią vartojimo tvarką, kad jų rašyba būtų patogi piliečių daugumai. „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ tokią tvarką ir siūlo.
Pagrindinis oficialus įrašas ir toliau būtų rašomas valstybine lietuvių kalba, jis funkcionuotų ir kituose dokumentuose, ir informacinėse sistemose, papildomas įrašas, jeigu asmuo to pageidautų, galėtų būti įrašytas originalo kalba. Kokie to varianto privalumai? Pagal G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtą įstatymo projektą dalis dabartinių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių asmens dokumentuose būtų rašomi ne valstybine kalba. Tai visuomenė supranta kaip mėginimą išstumti valstybinę lietuvių kalbą, siaurinti jos vartojimo ribas ir išstumti ne iš bet kur, o iš itin svarbios viešojo gyvenimo srities – piliečių ir valstybės nuolatinių teisių ryšių fiksavimo. Tai yra be galo svarbu. Visose valstybėse valstybinė kalba yra piliečius vienijanti bendra kalba, šią kalbą bent minimaliai moka visi piliečiai. Todėl parašyti nelietuvišką pavardę pagal tarimą, o parašytą perskaityti taip pat gali visi. Jeigu piliečių vardai ir pavardės būtų rašomi įvairiomis pasaulio kalbomis, tai jas užrašyti ir perskaityti mokėtų ne visi, net jeigu abėcėlę ir sudarytų lotyniško pagrindo rašmenys. Beveik kiekviena kalba turi tik jai būdingų rašmenų. Maža to, jie rašomi pagal istoriškai nusistovėjusius tos kalbos rašybos principus.
Kitas labai svarbus motyvas. Rašymas valstybine kalba sudaro vienodas sąlygas lietuviams ir visiems tautinių bendrijų nariams rašyti tais pačiais rašmenimis. Jokios piliečių grupės, susidarančios tautiniu pagrindu, neturi privilegijų dėl asmenvardžių rašymo. Mūsų valstybė visada buvo suinteresuota visuomenės pilietine integracija, todėl neturėtų ir dabar skirstyti piliečių pagal tautybę, neturėtų taikyti jiems skirtingų asmenvardžių rašymo taisyklių.
„Talkos“ siūlomas variantas originalo kalba rašyti tik papildomą įrašą užkirstų kelią nelietuviškų asmenvardžių iškraipymui. Iškraipymų nebūtų išvengta, jeigu vardas ir pavardė būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis kaip, sakysime, aviacijos bilietuose. Remiantis tokiomis taisyklėmis vardas ir pavardė asmens dokumente būtų rašoma be diakritinių ženklų, rašomų virš raidės, po raide ar perbraukiant raidę, bet ar to tikisi tie žmonės, kurie nori, kad jų pavardės būtų rašomos originalo kalba? Juk ir asmens dokumentuose, ir informacinėse sistemose, ir spaudoje funkcionuotų iškraipytos, originalo rašybos neatitinkančios formos. Jei būtų priimtas „Talkos“ siūlymas, tas papildomas įrašas originalo kalba būtų įrašomas taisyklingai, rašmenimis su diakritiniais ženklais. Valstybiniams duomenų registrams ir informacinėms sistemoms tai nekeltų jokio pavojaus, nes į juos, kaip ir iki šiol, patektų tik įrašai valstybine kalba.
Asmenvardžiai yra kalbos dalis – tai yra tikriniai daiktavardžiai. Tai rodo, būtent rodo, kad tie tikriniai daiktavardžiai arba asmenvardžiai yra kalbos sistemos dalis. Jie funkcionuoja bendrame žodžių sraute, tiek sakytinėje, tiek rašytinėje kalboje, todėl rašomi pagal bendrąsias rašybos taisykles. Lietuvių kalboje vieną garsą atitinka viena raidė. Jeigu į asmens dokumentus ateitų daug nelietuviškų rašmenų, tai problemų atsirastų dėl to paties garso perteikimo keliais rašmenimis, jie konkuruotų tarpusavyje ir keltų painiavą. Antai garsas [ž] būtų perteikiamas vienu lietuvišku ž ir trimis lenkiškais – ž su taškeliu [ƶ], ž su brūkšneliu [ƶ] ir istorinis rz. Garsą ž žyminčių rašmenų atsirastų, ateitų dar ir iš kitų kalbų, dauguma svetimų rašmenų būtų dviraidžiai, kai kurie triraidžiai, o kartais ir keturraidžiai, pavyzdžiui, Deutschland – tsch vienam garsui išreikšti. Rašybos variantų atsiradimas pradėtų ardyti lietuvių rašybos sistemą, jai nuolat darytų įtaką ne tik kitų kalbų rašmenys, bet ir rašybos principai, kitaip sakant, visus Lietuvos žmones reikės permokinti naujos valstybinės kalbos.
Kadangi skirta 10 minučių, manau, pereisiu prie išvadų. „Talkos“ siūlomas vardų ir pavardžių rašymas asmens dokumentuose išspręstų visas minėtas problemas, kurios kyla dėl nelietuviškų asmenvardžių rašymo.
Pirma, nebūtų pažeistas konstitucinis Valstybinės lietuvių kalbos statusas; antra, nebūtų pažeistas tautinių bendrijų lygiateisiškumo principas; trečia, būtų užkirstas kelias nelietuviškų asmenvardžių, rašomų originalo kalba, iškraipymui; ketvirta, derėtų su lietuvių kalbos vartojimo tradicija, nepažeistų lietuvių kalbos sistemos ir lietuvių kalbos savitumo; penkta, derėtų su 2011 m. spalio 21 d. Lietuvos ir Lenkijos intelektualų susitikime su Lietuvos Seimo vadovybe išreikšta pozicija dėl nelietuviškų pavardžių rašymo nepagrindiniame puslapyje idėja ir ją įgyvendintų; šešta, prisidėtų prie Lietuvos santykių su kaimyninėmis valstybėmis gerinimo.
Gerbiamieji, čia teikiamas piliečių siūlymas yra demokratiškas ir aiškus. Tai yra piliečių talka Seimui apsispręsti dėl oficialiosios rašybos principų. Tikimės, kad Seimas gerbs piliečių valią ir priims teisingą sprendimą. Neabejojame, kad čia išdėstyti motyvai, kurie buvo svarbūs 70 tūkst. Lietuvos piliečių, bus ne mažiau svarbūs tautos atstovams. Lietuvių kalba yra tai, pagal ką mus pažįsta pasaulis, yra ir tai, pagal kurios teritorinį paplitimą brėžiama mūsų valstybės erdvė. UNESCO akcentuojamas mažųjų kalbų išsaugojimo būtinumas, ypač tokios kaip baltų, siaurinant jos vietą viešojoje ir oficialioje erdvėje ateityje gali turėti sunkiai numatomų pasekmių mūsų tapatybei. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKĖ. Dėkojame gerbiamajam akademikui. Dabar jūs 10 minučių turite galimybę atsakyti į Seimo narių klausimus pagal procedūrą. Pirmasis klausia A. Ažubalis. Prašom.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Ačiū, Seimo Pirmininke. Gerbiamasis akademike, kai kurie „Talkos“ idėjų ir darbų kritikai nuolat kartoja, kad visos jų siūlomos dvigubos w, q, x raidės yra nieko naujo, o tiesiog jie siūlo šį klausimą išspręsti pagal pavyzdį Vakarų demokratinių valstybių, kurios neva seniai nekelia tokių problemų. Ačiū.
E. JOVAIŠA. Iš tikrųjų Vakarų demokratinės valstybės seniai nekelia tokių problemų, nes ten niekas neįsivaizduoja, kad asmenvardžiai būtų užrašomi kitaip nei valstybine kalba. Yra vienintelė čia netoli esanti valstybė – mūsų kaimynė Lenkija, kuri į pasus leidžia įrašyti, sakysim, su lietuvišku diakritiniu ženklu, tačiau šitas pasas oficialiai ir praktikoje niekaip negalioja, nes šitie ženklai nėra įsileisti į informacines, bankų, „Sodros“ sistemas ir visur kitur. Taigi didžioji pasaulio dauguma – Jungtinės Amerikos Valstijos, Danija, Anglija, Prancūzija – visos savo asmenvardžius užrašo ne kokia nors kita kalba, o tiktai valstybine kalba. Pamėginti užrašyti kur nors Amerikoje ar kitur, pavyzdžiui, pavardę Jovaiša ar ponia Graužinienė niekaip neišeitų.
PIRMININKĖ. Labai ačiū. Klausia V. Stundys. Prašom.
V. STUNDYS (TS-LKDF). Dėkui už tokį išsamų ir labai argumentuotą įstatymo projekto pateikimą. Iš tikrųjų Seimas turėjo galimybę išgirsti kompaktišką, labai glaustą, labai tikslų pagrindimą, kodėl negalime elgtis kitaip negu rašyti asmens tapatybės dokumente valstybine kalba.
Mano klausimas būtų susijęs su paskutiniosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje pasirodžiusiais keliais straipsniais, kurie neigia šitą idėją rašyti valstybine kalba. Skaitėme vieno, kito kalbininko, žurnalisto, publicisto pasisakymus, kad tai yra tam tikras nemodernumas, atsilikimas. Mano klausimas būtų labai paprastas. Štai kalbininkas A. Smetona labai aiškiai sako, kad TALKOS siūlomas variantas yra sovietinės tradicijos perėmimas. Kaip jūs į tai reaguotumėte? Ar jūs už sovietinę asmenvardžių rašymo tradiciją? Ar čia kažkas ne taip suvokta paties to straipsnio autoriaus?
E. JOVAIŠA. Aš manau, kad šitas pomėgis mūsų spaudoje kabinėti sovietmečio etiketes ir visas kitas jau darosi liga ir negali žmogus net rimtai kalbėti. Ką čia dabar lyginti – sovietmetį su dabartine nepriklausoma Lietuvos Respublika. Čia mes pagaliau rašome valstybine lietuvių kalba. Ką mes šiandieną šnekame? Mes šnekame apie tai, kad būsime tokie liberalūs, kad mūsų piliečių patogumui galime padaryti ir diakritinius ženklus antrame puslapyje, ir tapatybės kortelėje. Manyčiau, tai yra ištisas nesusipratimas.
Kalbant dėl A. Smetonos, R. Valatkos straipsnių, gerbiamieji Seimo nariai, aš prašyčiau jus atskirti tokį dalyką. Yra oficialus asmenvardžių rašymas ir jų problematika ir yra kasdienė šnekta, kuria kalbame mes čia, kuria rašome tekstus laikraščiuose, kuria rašome tekstus mokslo veikaluose. Taip, mes ten rašome įvairiai. Aš rašau savo monografiją sulietuvintai, kad mano tėvynainiai suprastų, kaip reikia teisingai, kaip skamba šita pavardė, bet aš skliausteliuose visada įdedu originalo pavardę. Tai, kad mūsų spauda absoliučiai ignoruoja lietuvių kalbos taisykles žurnaluose, laikraščiuose, čia jau yra valstybinės lietuvių kalbos problema. Ir nereikia painioti tų visiškai skirtingų dalykų.
Toliau. Mums nuolat sako: tarpukariu buvo taip, tarpukariu buvo anaip, sovietmečiu buvo taip. Žmonės, mes atėjome į XXI amžių. Lietuvių kalbos norminimas ir jos pagrindiniai kalbiniai principai suformuluoti ir jie toliau vystomi, jie toliau yra tobulinami. Kodėl reikia atsigręžti į praeitį? Mes turėjome pagaliau ir runų raštą, mes turėjome virvelinį raštą. Mes XIX a. rašėme ir z, ir zs, ir visai kitaip. Tai buvo mūsų kūrybinis procesas, kuris yra dabar aiškiai aiškus, sustatytas ir jį mums reikia vystyti. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Labai ačiū. Aš labai atsiprašau, bet pagal tvarką emocijos, nors ir labai gražios, posėdžių salėje neleistinos. Dėkojame už atsakymą.
Klausia V. M. Čigriejienė.
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Labai ačiū. Gerbiamasis akademike ir jūsų visa palaikymo komanda, man, kaip tremtinei, sunku suvokti, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą šiandien man būtų reikėję įrodinėti, kad lietuvių kalba yra neįkainojamas mūsų valstybės turtas ir reikės ją ginti. Jūs tą problemą, atrodo, išsprendėte, todėl labai jums ačiū. Tačiau jūsų noriu paklausti, kaip vis dėlto jūs žiūrite į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas? Kokia jūsų nuomonė, kad ten vis blaškomasi?
E. JOVAIŠA. Mano galva, tam yra valstybinės komisijos, kurios turi aiškiai, nedviprasmiškai atsakyti ir neklaidinti Seimo ir narių, kurie priima sprendimus. Jie negali sakyti: truputėlį gal ir šitaip, bet vis dėlto padarykime išvadą. G. Kirkilas ir I. Šiaulienė pasiūlė vartoti ICAO, tai jums žinoma, ką reiškia ICAO. Tai yra civilinės aviacijos mašininio rašymo sistema. Ji visus diakritinius ženklus nuima nuo viršaus, nuo apačios, nuo raidės. Tai ir pasakykite, kad šitai yra absoliučiai neįmanoma padaryti, bet nedarykite išvadų: ne, ne, ne, šitai visai netinka, bet gal tiks mums trys raidelės. Tos trys raidelės yra tikrai ne smulkmena. Štai jums, pavyzdžiui, paprastas pavyzdys. Ką reikės dabar daryti su w raidele, kuri ateis į mūsų kalbą, į kalbos oficialią vartoseną? Yra tokia pavardė Vilkas. Yra Vilkas? Kas dabar sudraus, kas išmokys, kaip reikia rašyti šiuo atveju v raidę – ar v paprastą, ar w? Jau greitai turėsime Wilkas.
Reikia labiausiai suprasti tai, kad ne vien tos trys raidelės ateina. Ateina tie rašmenys, sudaryti iš dviejų raidžių, iš trijų, iš keturių. Jie visiškai keičia mūsų sintaksę, kalbą, jos logiką. (Triukšmas salėje)
PIRMININKĖ. Labai ačiū. Klausia A. Anušauskas.
A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiamasis pranešėjau!
PIRMININKĖ. Gerbiamieji kolegos, labai didelis triukšmas salėje. Sėdite ir tarpusavyje labai daug kalbatės. Nieko negirdime. Prašom.
A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiamasis pranešėjau, vieno renginio metu Vakarų Europoje mane pavadino, perskaitė pažodžiui, kaip parašyta, Arbajedas Anusaūskas. Iš principo čia nieko tokio, tačiau yra mūsų kaimynai, kurie turi dar kitokią rašybą. Pavyzdžiui, estai. Kaip šitoje situacijoje jie susitvarko? Gal jums žinoma jų patirtis? Vis dėlto ten didžioji tautinė bendrija yra rašanti kirilica ir estų kalba su savais rašybos ženklais. Gal žinoma patirtis?
E. JOVAIŠA. Aš specialiai estų klausimu nesidomėjau. Taip, ten yra, kaip jūs ir sakote, dviguba situacija, bet yra mano kolegė čia, gal geriau žino šitą estų patirtį. Bet čia arčiau yra latviškas variantas ir latvišką variantą visi mes gerai žinome, šiandieną kaip tiktai ir naudoja šitą dalyką. Kiek aš žinau, ten yra tas ICAO priimtas, bet tai yra jau visai kita kalbos logika, visai kita tradicija ir visai kiti reikalai. Man atrodo, kad taip.
PIRMININKĖ. Ačiū, gerbiamasis akademike. Mūsų laikas dėl šio klausimo pristatymo baigėsi. Jūs per savo laiką atsakėte į visus klausimus, kurie buvo… Daugiau buvo klausimų, bet nėra tiek laiko. Labai ačiū.
E. JOVAIŠA. Ačiū, ponia Pirmininke. Ačiū, gerbiamasis Seime. Iki pasimatymo!
PIRMININKĖ. Ačiū. Dabar procedūra yra tokia – mes turime paskirti komitetus. Pagrindinis siūlomas Teisės ir teisėtvarkos komitetas, papildomi – Biudžeto ir finansų, Švietimo, mokslo ir kultūros ir Žmogaus teisių komitetai. Tokie išėjo pasiūlymai po seniūnų sueigos.
Mano tokia bendra pastaba: kadangi visi projektai, kurie du jau yra, ir šis pateiktas projektas turės būti svarstomi plenarinių posėdžių salėje vienu metu, tai galbūt būtų tikslinga išlaikyti tą bendrą liniją. Bet jūsų teisė apsispręsti. P. Urbšys.
P. URBŠYS (MSNG). Gerbiamoji Seimo Pirmininke, iš tikrųjų jūs teisi. Vis dėlto mes turėjome progą įsitikinti, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas svarstė analogišką projektą, teikiamą Seimo narių. Jis jau išreiškė savo nuomonę atmesdamas šitą projektą. Būtent dabar piliečiai, pasinaudodami konstitucine teise, teikia tą patį projektą, kad Seimas vėl sugrįžtų prie šio klausimo. Įprastinė procedūra yra tokia, kad pavedama kitam komitetui, būtent Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, ir tada tiek piliečiai, tiek ir Seimo nariai įsitikins, kad šitas klausimas sprendžiamas su išankstine nuostata jį atmesti.
PIRMININKĖ. Labai ačiū. Supratome jūsų siūlymą. Jūs siūlote Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, taip? Gerbiamasis V. Stundys.
V. STUNDYS (TS-LKDF). Aš, pratęsdamas kolegos P. Urbšio mintį, dar pridurčiau vieną rimtą argumentą, kad jeigu žiūrėtume Seimo statutą, tai kiekvienas komitetas turi savo veiklos sritis ir kompetencijas. Kalbos dalykai, o šiuo atveju kalbame kaip tik apie valstybinės kalbos vartojimo sritį, yra priskirti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui – tai viena.
Antra, jeigu vadovausimės logika, kad visi klausimai, kurie svarstomi Seime, yra kurios nors srities teisės klausimai, tai tuomet priskirkim visus klausimus svarstyti tik Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Tai mano prašymas laikytis Seimo statuto nustatytų kiekvieno komiteto veiklos krypčių ir jų nepainioti.
PIRMININKĖ. Ačiū. Palaukite. Iš eilės. Viskas gerai. I. Šiaulienė.
I. ŠIAULIENĖ (LSDPF). Ačiū, gerbiamoji Seimo Pirmininke. Gerbiamieji kolegos, aš taip pat prašau laikytis Statuto. Statuto (…) straipsnis numato, kaip turi būti svarstomi tokie po piliečių surinktų parašų, po piliečių iniciatyvos priimami įstatymai, vienas punktas. Antras… Du panašios iniciatyvos įstatymai buvo svarstyti komitetuose, pagrindinis buvo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Vadinasi, žmonės buvo įsigilinę į šią problemą.
Trečia, vis dėlto teikiamu įstatymu mes sprendžiame ne valstybinės kalbos statusą, o dokumentas aiškiai sako: „Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas“. Čia yra juridiniai dalykai. Ir tikrai pagrindinis komitetas turėtų būti, kaip ir buvo anuose dviejuose įstatymuose, Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Taigi prašau palaikyti šį komitetą.
Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas nėra išbraukiamas. Jis tikrai turi teisę būti kaip papildomas komitetas.
PIRMININKĖ. Ačiū. Supratau, yra du siūlymai – Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Yra koks nors trečias siūlymas? Trečias yra siūlymas? Dėl argumentų kalbėsime kitaip.
Dabar yra siūlymai dėl komitetų. Komiteto pirmininkas norėjo dar ką nors pasakyti? Prašom. R. Paliukas.
R. PALIUKAS (DPF). Kadangi čia yra ir kalbos klausimas, ir yra laiko iki pavasario sesijos įsigilinti, tai aš siūlau, kad pagrindinius būtų Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas.
PIRMININKĖ. Prašom, gerbiamoji A. Stancikiene.
A. STANCIKIENĖ (MSNG). Aš noriu dėl ko komiteto pasisakyti. Teisės ir teisėtvarkos komitetas per trejus metus nesugebėjo apsvarstyti Konstitucijos 28 straipsnio pataisų, kur surinkti 106 Seimo narių parašai. Jūs, Seimo Pirmininke, iš tribūnos kiekvieną faktiškai savaitę man į tą patį klausimą atsakote, kad dėl per didelio užimtumo Teisės ir teisėtvarkos komitetas to negali padaryti. Kadangi yra labai užimtas komitetas, aš tikrai siūlau duoti mažiau užimtam komitetui, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, kuriam, beje, ir taip priklauso tiesiogiai su kultūra ir tautos išlikimu susiję dalykai.
Beje, poniai I. Šiaulienei noriu pasakyti, kad ji neklaidintų. Komiteto paskyrimas yra išimtinai Seimo teisė ir Seimo narių valia plenariniame posėdyje.
PIRMININKĖ. Ačiū. Aš noriu dabar patikslinti. Kiek pavyko išsiaiškinti, Konstitucinė komisija dar nėra baigusi procedūrų, tai ten pasižiūrėkite dėl šeimos. Mane taip informavo komiteto pirmininkas. Bet tai ne šios dienos klausimas. Mes išsiaiškinsime, kai tvirtinsime kitos savaitės darbotvarkę.
Dabar yra du pasiūlymai – yra Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Balsuojame. Kas pritariate Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto siūlymui, balsuojate už, kas turite… Nes buvo du pasiūlymai – P. Urbšio ir V. Stundžio. Balsuojame alternatyviai. Kas už Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, balsuoja už, kas už pagrindinį Teisės ir teisėtvarkos komitetą, balsuoja prieš. Balsuojame.
Balsavo 103 Seimo nariai: už – 57, prieš – 46. Pagrindinis yra Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, vadinasi, Teisės ir teisėtvarkos komitetas tampa papildomas. Siūloma svarstyti pavasario sesijoje. Ačiū. Šis klausimas baigtas svarstyti.
Tiesos.lt pastaba: su individualiais alternatyvaus Seimo narių balsavimo rezultatais galima susipažinti ČIA.
Šaltinis: lrs.lt