faktai.lt
Jei paklausčiau, kas Lietuvos politikoje trunka ilgiau nei Dalios Grybauskaitės kadencija ar Darbo partijos byla ir daro didesnę žalą valstybei nei abu prieš tai paminėti procesai kartu sudėjus, ar sugebėtumėte greitai atsakyti?
O atsakymas labai paprastas: Rolando Pakso apkalta.
Prasidėjusi 2003 metų rudenį, ji vis dar tebevyksta ir šiandieninis Seimo balsavimas, ir po jo sekę politikų bei teisininkų komentarai tik dar kartą patvirtino, kad Lietuva vis dar nėra nei tikrai teisinė, nei išties demokratinė valstybė.
R.Paksą galima mylėti, jo galima nekęsti. Galima neturėti jokių jausmų jo atžvilgiu. Tai esmės nekeičia.
Tačiau faktai yra paprasti ir aiškūs: jam buvo surengta apkalta ir jis buvo pašalintas iš prezidento pareigų. Tai buvo politinis sprendimas, nes dėl visų kriminalinių kaltinimų Lietuvos teismai jau po apkaltos R.Paksą išteisino. Kartu tam tikra prasme pripažindami ir Konstitucinio Teismo nekompetenciją.
Konstitucijoje iki apkaltos nebuvo (tiesą pasakius, Konstitucijoje ir iki šiol nėra) nuostatos, draudžiančios apkaltos būdu pašalintam prezidentui kandidatuoti į šį postą dar kartą.
Šią nuostatą į Konstituciją įrašė Konstitucinis Teismas, vėliau ji Seimo buvo perkelta į įstatymą. Pagrindinis argumentas – priesaika yra šventas dalykas ir, kai/jei ji sulaužoma, tai jau visam gyvenimui.
Šioje vietoje esama tam tikro paradokso, nes jei priesaika duodama iki gyvos galvos, tai nelabai aišku, kodėl D.Grybauskaitė, kai buvo išrinkta antrą kartą, vėl turėjo prisiekti. Bet tai, žinoma, smulkmena.
Taip pat smulkmena yra ir tai, kad Lietuvos Konstitucija nesuteikia Konstituciniam Teismui galios keisti Konstitucijos. Tokią teisę turi tik Seimas ir Tauta. Tačiau Konstitucinis Teismas Lietuvos Respublikos Konstituciją pakeitė. O jo sprendimai, kaip žinome, yra galutiniai ir neskundžiami.
Išskyrus tuos atvejus, kai jie prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Europos Žmogaus Teisių Teismas prieš ketverius metus pasakė, kad Lietuvos Konstitucijos pataisa, kurią padarė Konstitucinis Teismas, tai konvencijai prieštarauja.
Atrodė, jog viskas aišku ir beliko tik priimti sprendimus. Jie galėjo būti įvairūs. Man logiškiausias sprendimas būtų buvęs Konstitucinio Teismo nutarimas, pripažįstantis padarytą klaidą ir atšaukiantis 2004 metais priimtą Konstitucijos pataisą. Nes geriausia, kai atsakomybę prisiima tie, kurie yra atsakingi.
Galima buvo rinktis ir kitą sprendimą: reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kad Konstitucinio Teismo paskelbta bausmė R.Paksui buvo neproporcinga, ją pakeisti ir vietoj „iki gyvos galvos“ įrašyti 25 ar 40 metų. Kas, politine prasme, visiems tiems, kas iki šiol labai bijo R.Pakso, iš esmės reikštų tą patį, bet EŽTT sprendimas būtų formaliai įgyvendintas.
Nieko panašaus neįvyko, nes Konstitucinis Teismas nesugebėjo ir, panašu, niekada nesugebės perlipti per save ir pripažinti, kad tada, 2004 metais, svarbiau buvo ne teisė, o politika. Kad R.Paksui buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose ne todėl, kad taip parašyta Konstitucijoje, o todėl, kad tada buvo tokia politinė konjunktūra.
Todėl tas farsas, kuris prasidėjo paskelbus apie grėsmes nacionaliniam saugumui ir dalijant pažymas ant Užsienio reikalų ministerijos laiptų 2003 metų spalį, tęsiasi iki šiandien.
Kodėl farsas?
O kaip kitaip pavadinti tą faktą, kad Seimas balsuoja už teisės aktą, kuris iš esmės pripažįsta, kad Konstitucinis Teismas ‚tarnauja atskirų politinių grupių interesams“, kad jis „savo instituciniais aktais ėmė diktuoti suverenias galias turinčiam konstituciniam steigėjui“, tai yra, Seimui, kad „apkaltos procesas vykdytas nepakankamai teisiškai korektiškai“.
O kaip vertinti tai, kad Seimas šiandien balsavo už tai, kad … Seimas per apkaltą galimai pažeidė Konstituciją?
Nekalbu jau apie tai, kaip vertinti tą faktą, kad šiandieniniu balsavimu Seimas iš esmės pripažino, jog apkalta už pilietybės suteikimą Jurijui Borisovui turėjo būti surengta ne R.Paksui, bet dabartiniam teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui. (Jo garbei reikia pasakyti, kad jam pakako proto už išvadas nebalsuoti.)
Aš neturiu atsakymų į visus šiuos klausimus.
Tačiau turiu dar vieną klausimą: jei Seimas priimtų nutarimą, kad Dalia Grybauskaitė savo veiksmus grindžia atskirų politinių grupių interesais ir taip galimai pažeidžia Konstituciją bei siekia užvaldyti valstybę, ar po tokio Seimo nutarimo turėtų sekti kokie nors veiksmai? Ar užtektų tiesiog palinguoti galva ir pasakyti, jog D.Grybauskaitė čia „ne prie ko“?
Lygiai taip pat yra ir su šiandieniniu Seimo nutarimu: pasakius A ir suabejojus Konstitucinio Teismo veiksmais ir jo vieta Lietuvos valstybėje, kitas žingsnis turėtų būti pastangos ką nors keisti.
Ir anaiptol ne R.Paksas šioje vietoje svarbiausias, ir ne tai, ar jis galės ar negalės dalyvauti Seimo ar prezidento rinkimuose. Įsivaizduokite, kad R.Pakso vietoje yra Jonas, Petras ar Ona ir kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad jų teisės buvo pažeistos. Ir kad Konstitucinis Teismas sako, jog norint pažeidimus panaikinti, reikia keisti Lietuvos Konstituciją, nes Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Ir kad bet koks kitas sprendimas, kurį priims Seimas, bus antikonstitucinis, nes … Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.
Skamba kvailai? Man – taip pat.
Tačiau norint, kad Lietuvos valstybė netaptų visišku farsu, koks nors sprendimas juk turi būti?