Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
„Lietuvoje nėra supratimo, kad valstybė stovi ant meno. Jis yra tas pagrindas, ties stulpai, simboliai ir ženklai, į kuriuos ji remiasi. Ir Antikos laikais, ir po jų tekėjo upeliai, žaliavo žolė. Epochas paženklina žmonės savo kūrybos stilistika, mąstymu, – sakė fotomenininkas, dailininkas Rimantas Dichavičius, pristatęs trečiąjį albumą „Laisvės paženklinti“: Iš valdžios laukiau ne tiek paramos, kiek supratimo. Jis buvo beveik nulinis. Man tiesiog širdį skauda dėl neteisybės, kad tokia įtaigios profesijos armija, talentingi kariai, suteikę laisvei rūbą, lieka už borto.“
Meno saboniai, žaidžiantys apleistose kultūros arenose
Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvos mokslų akademijoje atvertėte trečiąjį albumo „Laisvės paženklinti“ tomą. Kai prieš ketverius metus visuomenei pristatėte pirmąjį, teigėte, kad jis gimė iš didelės neteisybės, nes talentingi kūrėjai lieka nuošaly, užmaršty ir dažnai – skurde. Ar konkretus įvykis paskatino ryžtis šiam dideliam darbui, ar tiesiog daug tų neteisybių per laiką susikaupė?
Sutikau savo draugą, klasiką, daug nuveikusį, turintį visus įmanomus titulus, pakalbėjome, o išsiskiriant jis manęs klausia: „Rimai, gal kokią „chaltūrką“ turi? Velnias, už šilumą nebesusimoku“. O kitas atvejis, kai sužinojau, kad kitas draugas, irgi nemažiau nusipelnęs, kai mirė jo žmona, neturėjo už ką jos palaidoti. Daktarai ir draugai susidėję, tyliai ją palaidojo.
Pagalvojau: šitie žmonės, sukūrę gražiausių meno kūrinių, jie – tarsi meno srities saboniai, bet yra biedni. Kažkas čia yra neteisingo. Sporte, kai nušoki du metrus ar įmeti penkiolika kamuolių į krepšį, rezultatus galima apskaičiuoti. O kaip mene taip paprastai nustatysi, kuris čia genijus, o kuris niekalą sukūrė?
Man skaudėjo širdį, kad mūsų dailininkai, nepaprastai daug nuveikę mūsų valstybingumui (atkūrę valstybinę heraldiką, miestų ir miestelių herbus, visą kariuomenę ir policiją, orkestrus aprengę, paminklų pastatę ir partizanams, ir patriarchams, sukūrę istorinių paveikslų), bet rezonansas minimalus. Ateikite į parodą, pamatysite, kad bedailininkų draugų ir kolegų, vos vienas kitas žmogus iš kitos sferos čia užklysta. Labai retai esu matęs tokiuose renginiuose kokį valdžios vyrą.
Kokios išvados priėjote?
Liūdnos. Apie matematiką daug kas išdrįsta pasakyti, kad joje nieko nesupranta. O dailėje tarsi nėra čia ko suprasti. Matau ir vertinu. Lyg tai to ir gana. Dailė, kaip meno veiklos sritis, yra totaliai apleista. Štai išeinant iš to man ir kilo mintis prikelti dailę.
Tarkime, su literatūra vaikiukus anksti supažindina. Jie jau eilėraščius nuo mažens deklamuoja, pasakas pasakoja, žino, kad yra metafora, teigiamų ir neigiamų herojų, jie mokomi pažinti vaizdingą kalbą. O apie dailę kas pasakoja? Visur užsiimama saviveikla. Retoje mokykloje dailę dėsto profesionalus dailininkas. O jei ir dėsto, dailei skirta kokia valanda per mėnesį.
Dailė yra lyg pamestinukė. Niekas jos neįvertina. Bet jeigu dabar įsivaizduotume, kas būtų, jeigu staiga neliktų visų tų kūrinių, visų tų ženklų, kuriuos čia sukaupiau, – R. Dichavičius mosteli į kompiuterio ekraną, padėtą ant atramos Lietuvos mokslų akademijos didžiosios konferencijų salės scenoje. Ten atverstos pristatymui paruoštos skaidrės iš trečiojo albumo „Laisvės paženklinti“ (leidykla „Versmė“).
Jeigu jie dingtų, nebūtų valstybės. Ji stovi ant ženklų, simbolių, ant simbolinės hierarchijos. Tas žinoma nuo senų senovės. Tie žmonės, kurie tuos simbolius kuria – monetas, banknotus, medalius, kareivio „guziką“ – ir tą sukūrė, jie yra nežinomi.
„Kai meno suvokimo nėra, atsiveria dvasinė tuštuma“
Beveik dešimtmetis praėjo nuo tada, kai kilo idėja leisti pirmąjį albumo tomą?
Apie aštuoneri metai. Išnešiojau šią knygą, išmąsčiau, išrodžiau. Ir kas iš to? Anė vieno skambučio iš jokios valdžios kontoros. Prisimenu, tada kultūros ministru buvo Arūnas Gelūnas. Jam ant stalo padėjau pirmąjį albumo „Laisvės paženklinti“ tomą. Paprašiau, kad peržiūrėtų, gal kils minčių, kaip ji gali gyventi: kur tą knygą galima pasiūlyti, gal dailės mokykloms, bibliotekoms?
Visuose trijuose albumuose sudėta daugiau nei du šimtai dailininkų, pusantro tūkstančio spalvotų iliustracijų. Nuotraukos iš visos Lietuvos susiųstos autorių, kartais prašydavau vietinių laikraščių korespondentų, kad meno kūrinius nufotografuotų. Su kiekviena nuotrauka – atskira istorija.
Vien per pokalbius su autoriais per mėnesį 500–700 litų telefono sąskaitoms išleisdavau. Į albumą visas savo santaupas sudėjau. Išdalinau visiems atsakingiems valdžios vyrams. Kad nors vienas būtų pakėlęs telefono ragelį ir pasakęs: Dichavičiau, ką čia padarei – niekalą sukūrei, o gal kažką labai gero nuveikei… Jokio vertinimo.
Taigi ministras A. Gelūnas tada pažadėjo pažiūrėti, ryt poryt paskambinti. Praėjo ir ryt, ir poryt, ir savaitė, ir du mėnesiai. Sutikau jį parodoje ir paprašiau: ministre, gal pasakykite pora žodžių, kaip Jums tas albumas pasirodė. Jis pažiūrėjo į mane, įkvėpė giliai ir, pasakęs „Aš dabar esu ne darbe, aš esu parodoje“, išėjo pro duris. Tai kultūros ministras taip pasielgė. Į ką tada man kreiptis, su kuo kalbėti?
Pirmąjį išleidote, dabar jau ir trečiasis albumas pasirodė. Ne dėl jų įvertinimo tai darėte.
Ne dėl jų, bet aš pats taip lengvabūdiškai iš pradžių galvojau: sudėsiu į vieną tomiuką, juk kiekvieną savomis lėšomis reikėjo išleisti… Nė nenumaniau, kad tiek daug mūsų dailininkų yra. Dar ir į ketvirtą netilps, ir penktam tomui užtektų. Daug žmonių daro daugybę nuostabių dalykų. Žiūrėkite – tai karališki atspaudai, ordinai, medaliai, tremties ženklas… Trečiasis albumas skirtas 75-osioms tremties metinėms – fotomenininkas, dailininkas R. Dichavičius, būdamas septynerių, su tėvais buvo ištremtas į Sibirą.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
