Bernardinai.lt
Vietoje įžangos
Kiekviena žmogaus gyvenimo patirtis, nelygu kokia ji būtų — istorinė, politinė, estetinė, intelektualinė, socialinė, religinė ar pan. — yra vienaip ar kitaip integruojama į dvasingumo patirtis. Naujai apmąstyti kankinystės precedentai kaip „dvasingumo koncentratas“ gali tapti puikia priemone ieškant dialogo su postmodernia arba „pokrikščioniška“ kultūra, kurioje vis svarbesnė tampa informacinė erdvė. Tad iš pirmo žvilgsnio keistokas santykis tarp kankinystės ir medijų persunkto dabarties krikščionio gyvenimo ir bus šio teksto probleminis pagrindas.
Dialogui su nutolusiais nuo tikėjimo žmonėmis užmegzti reikia naujų formų, nes „tradiciniai“ religiniai simboliai, išraiškos ir sąvokos daugeliui tapo svetimos. Šiame kontekste Gerosios Naujienos skleidimas įmanomas dviem būdais:
a) gyvenimo pavyzdžiu, kuriam reikia „permatomumo“ — atvirumo, lankstumo, dosnumo, sąžiningumo, tiesumo, nesavanaudiškumo ir kitų dorybių;
b) tiesioginiu bendravimu, kuris paremtas „atnaujintomis“ nedevalvuotos prasmės prisotintomis sąvokomis, simboliais arba, paprasčiau kalbant, reikia „išrasti“ sekuliariam postkrikščioniškam pasauliui suprantamą kalbą.
Abiem atvejais kankinystės istorija itin paranki: tai yra Jėzui iki mirties ištikimų asmenų įkvepiantys gyvenimo pavyzdžiai ir tuo pat metu šių pavyzdžių įkvėpti tikintieji, tikėtina, lengviau galės rasti sekuliariam pasauliui suprantamą ir paveikią kalbą.
Kankinystės fenomenas
Vatikano II Susirinkimas kankinystę apibrėžia kaip didžiausią meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų, akivaizdoje. „Todėl kankinystė, kuria mokinys tampa panašus į Mokytoją, laisvai prisiėmusį mirtį už pasaulio išganymą, Bažnyčios yra vertinama kaip nepaprasta malonė ir aukščiausios meilės įrodymas“ (Lumen gentium).
Pirmieji krikščionys itin gerbė savo kankinius. Buvo renkami prisiminimai, palaipsniui transformavęsi į „Kankinių darbus“, o pusiau slapti garbinimai palaipsniui įgavo atvirą formą. Pažymėtina, kad šis kultas nesiremia „kankinių sudievinimu“. Tai tikėjimu pagrįstas įsitikinimas, kad krikščioniui, likusiam ištikimam Dievui iki kankinio mirties, Dievas atlygins.
Kankinystė remiasi „gilia, veiklia meile, kai didesniam mūsų bei Bažnyčios labui pas šventuosius ieškome jų gyvenimo pavyzdžio, dalios jų bendravime, jų užtarimo pagalbos“ (Lumen gentium), todėl visi drauge esame vienas Mistinis Kristaus kūnas, kuriame tarpusavio sąveika daro stipresniu kiekvieną Jo narį.
Gręžiant žvilgsnį dabarties link, kankinystės tema iškyla popiežiaus Pranciškaus susitikime su Popiežiškųjų misijų darbų organizacijos nacionaliniais vadovais ir Tautų evangelizavimo kongregacijos bendradarbiais kasmetinėje generalinėje asamblėjoje. „Jūsų sąjunga be aistros nereikalinga, be „mistikos“ nereikalinga. Jei turime paaukoti kažką, paaukokime organizaciją, ir eikime į priekį su šventųjų mistika. Šiandien jūsų misionierių sąjungai to reikia: šventųjų ir kankinių mistikos“, – sakė Pranciškus.
Taigi popiežius aktualizuoja ir dar kartą pabrėžia šventųjų ir kankinių svarbą dabarties laikmečiui jų mistiką iškeldamas aukščiau nei formaliosios organizacijos, nesvarbu kad ir kokios reikšmingos jos būtų. Tikėtina, kad nebūtų klaida išplėsti šį teiginį pritaikant jį ir informacinės erdvės vartotojams: šventųjų ir kankinių pavyzdys, o ne formalieji dalykai čia tampa svarbesni darant sprendimus dėl vartojamų internetinių išteklių ir apskritai dėl pasirengimo užimti pro-krikščionišką poziciją virtualioje erdvėje ir galimai sulaukti naujųjų medijų vartotojų paniekinimo, ignoravimo o gal ir antpuolių.
Kankinystė šiandien
Bažnyčiai niekada netrūko persekiojimų, todėl „žodžiai, kurie gina moralines vertybes, ir ypač gyvybės paaukojimas liudija tiesą“, sakoma Jono Pauliaus II enciklikoje Veritatis Splendor. Žodžių, o dar labiau gyvybės paaukojimas tampa tarsi ginklais ginant savo tikėjimą, todėl kalbant apie šiandieną derėtų nepamiršti, kad susipynus virtualiam ir realiam pasauliui ir net esant dvejonių, kur baigiasi ir prasideda šių pasaulių ribos, kankinystė ir šventumas įgauna naujų formų ir pasireiškimo būdų.
Nūdienos kankiniai dažnai lieka neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“. Galbūt svarstytina prielaida apie „nežinomus naujųjų medijų karius“, kurie kovoja nesibaigiančias kovas už tikėjimą virtualybėje? Galbūt priešingai, kovų šioje erdvėje nereikėtų kovoti, bet tuomet nusižengtume jau išėjusių Bažnyčios Magisteriumo dokumentų nuostatoms? Juose aiškiai pasakyta, kad krikščioniui nevalia šalintis šios moderniųjų amžių kovos. Kol kas šie klausimai dar tik laukia atsakymų, tačiau faktas yra tai, kad dabarties krikščionis neturi kitos programos kaip tą, kurią jam paliko miręs ant kryžiaus Jėzus.
Būtent todėl vienintelis vektorius, kuriuo dera sekti krikščioniui, yra tiesa, kuri yra pats Kristus. Ja remiantis moralinės tvarkos principai, išplaukiantys iš žmogaus prigimties, darosi lengviau suprantami, tačiau visada lieka atviras klausimas: kiek, kur ir kaip juos liudyti? Prievolė gyventi išmintingą, dorą, tiesos žodžiu ir Kristaus pavyzdžiu paremtą gyvenimą „šiapus monitoriaus ekrano“ nekelia jokių abejonių, tačiau ką daryti, kai trinama „ekrano riba“? Kai realybė ir virtualybė nebeatskiriamos.
Laisvės klausimas
Krikščioniška laisvės samprata iš esmės skiriasi nuo dabarties „laisvės“ paradigmos, kuri dažnai išreiškiama ir „tolerancijos“ sąvoka. Šia prasme „teisė būti laisvam“ krikščioniui yra gana abejotinos vertės, nes suponuoja viską, išskyrus teisę turėti savo įsitikinimus arba, dar tiksliau, teisę tikėti Kristumi.
Šizofreniškas laisvės pobūdis daugelio dabarties krikščionių iki šiol nėra įsisąmonintas ir naujųjų medijų kontekste yra veikiau trukdys nei pagalba tikinčiajam. Tikėtina, kad ši sumaištis yra vienas iš Piktojo tikslų remiantis iš pirmo žvilgsnio pozityvia laisvės samprata sugriauti bet kurias moralės, tikėjimo, gėrio ir blogio ribas.
Žvelgiant sociopolitiniu aspektu, laisvė kaip demokratija taip pat yra dar vienas panašaus pobūdžio teiginys, kuris veikiau trukdys nei pagalba. „Krikščionis tiesa laiko tai, kas yra bet kokios veiklos kelrodis, be ko visuomenė nugrimzta į „bevertę demokratiją“, teigia popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus, mintyje turėdamas uzurpacinį ir ydingą „laisvės“ sampratą, kuri yra neatsiejama nuo šiuolaikinės informacinės erdvės vartojimo pavojų. Laisvės ir demokratijos kiekis neatsiejamas nuo jų įkūnijamų vertybių. Atmetus vertybes lieka tik „cimbolų skambėjimas“ (1 Kor 13, 1), bevertis informacinės erdvės triukšmas.
Šiame kontekste naujų prasmių įgauna „tylos Bažnyčios“ samprata, kuri su savo drąsiais liudytojais, neretai paaukojusiais savo laisvę ar gyvybę už tiesą (ir net tikrąją demokratiją), dabartiniu vadinamuoju postmoderniu laiku yra gerokai iškalbingesnė negu kurtinantis dabartinių visuomenės informavimo priemonių triukšmas.