„Respublika“
Žinia
2016 metų gruodžio 31-ąją amžinybėn iškeliavo vienas iškiliausių, „didžiausiu iš gyvųjų“ neretai vadintas poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, IV laipsnio Gedimino ordino kavalierius Vytautas Bložė. Šių metų sausio 3-iąją poetas buvo palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia savo žmonos – šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės. Vasario 9-ąją jam būtų sukakę 87-eri.
Potekstė
Kaži kur giliai, pačiame sąmonės paribyje, slapčia nuo kitų, o neretai ir nuo savęs kiekvienas poetas viliasi, kad pasaulis, kuriame gyvename, išties yra nepažinus, kupinas dabar ir čia veikiančių antgamtinių galių, paslaptingų ženklų, stebuklų, burtų… Slapčia kiekvienas viliasi, kad poezija – tai ne literatūra, o tarnavimo toms galioms forma, kad, kuriant ir pačiam gyvenant poetiniame pasaulyje, galima aptikti angą Kitapus, pasiekti svaigiausių dvasinių būsenų, būti įšventintam į kaži kokią paslaptingą aukščiausiųjų ložę – beveik į burtininkus…
Žinoma, racionalusis kasdienybės pasaulis, susidedantis iš ministerijų, prekybos centrų, miesto transporto darbo grafikų ir pareigų, prikimštų mūsų pačių kasdienių dienotvarkių, mus be perstojo tikina, kad ieškoti varganoje kiekvieno mūsų realybėje metafizikos naivu ir beprasmiška, kad anapus fizikos dėsnių ir valiutų kursų nieko amžinesnio ir gilesnio šiame pasaulyje nėra.
Tikrai neatsilaikytumėm – ilgainiui imtumėm ir patikėtumėm. Nudelbtumėm žemyn savo žvilgsnius ir lūkesčius – ten link, kur jokios poezijos nėra, kur tik politinių partijų niautynės, pinigą kalančiųjų entuziazmas ir mokesčiai už komunalines paslaugas. Patikėtumėm, jei tik mūsų laike ir mūsų akivaizdoje neatsirastų viena kita nuostabi asmenybė, savuoju gyvenimo keliu ir kūrybiniu palikimu mums įrodanti, kad visi blaivūs ir aštrūs pasaulio protai klysta – pasaulį valdo ne dėsniai ir susitarimai, o nenuspėjamas, protu neaprėpiamas, vien tik širdimi pažinus Dievas.
Man ir kitiems mano kartos poetams bei poezijos gerbėjams tokia asmenybė kaip tik ir buvo Vytautas Bložė – poetas, įstengęs ne tik iš poezijos posmų sudėlioti nuo butaforijų apvalytą, vien tik Dievo sukurtą pasaulį, bet ir apsigyventi jame.
Gyvenęs eilėraštyje
Prisipažinsiu, ilgą laiką, kai poeto gyvenime dar nebuvau sutikęs ir pažinojau jį tik iš poezijos knygų, laikiau jį tiesiog geru žodžio meistru, trykštančiu įspūdingomis, pribloškiančiomis metaforomis, sodria, turtinga lietuvių kalba, bet kokias užtvankas laužančiu galingu sąmonės srautu… O štai apsilankęs pas jį namuose (pirmiausia Druskininkuose, vėliau Palangoje, galiausiai – Kaune) ūmai apstulbau suvokęs, kad poetas išties nejunta jokios ribos tarp poetinio ir kasdienio pasaulio, kad jis pats gyvena ne tiek realybėje, kiek savo eilėraščių viduje, todėl begalė dievų ir dievukų, angelai ir demonai, vienaragiai, velniukai lopytais kailinukais, mirusiųjų protėvių vėlės, palėpėse sijojančios miltus, mitologinės ir chtoniškosios būtybės – jam tokie pat realūs, apčiuopiami sutvėrimai, kaip ir aš, sėdintis šalia.
Kaip tik dėl to tikėjimo poezijos, o ne fizikos dėsniais V.Bložė neretai tapdavo anekdotų, linksmų ir keistų legendų personažu, neretai buvo laikomas simpatišku, charizmatišku pamišėliu. V.Bložei (ir ne tik paskutiniais gyvenimo metais) buvo gan įprasta visu rimtumu pareikšti, kad ne kas kitas, o būtent jis yra tikrasis pluošto Česlovo Milošo, be išimties visų Donato Petrošiaus eilėraščių ar Dž.K.Rouling „Hario Poterio“ autorius, prislopintu, paslaptingu balsu pasakoti, kaip jį, griežtą vegetarą, vėlų vakarą grįžtantį namo, demoniškai persekiojo į laikraštį įvyniotas gabalas rūkytų lašinių, panūdęs žūtbūt įsisiūlyti suvalgomas, sukelti visuotinį juoko pliūpsnį, netikėtai pareiškus, jog gyvens 126 metus, ir čia pat paskelbus valią, jog jo palaikai būtų sudeginti jam dar gyvam esant…
Poetui vieni niekai buvo Vilniaus knygų mugės scenoje surengti elektrinių vargonėlių koncertą, nors groti jais mokėjo ne ką geriau nei kumštukais per instrumentą tvatinantis kūdikis, klaviatūra klampojantis šlubas lokys ar ant jos krintantys lietaus lašai, rasti bendrą kalbą su visiškai nusilesusiais žmonėmis, nors pats alkoholio antrąją savo gyvenimo pusę nevartojęs nė lašo, o paskutinius 35 gyvenimo metus buvęs griežtas veganas, gyrėsi periodiškai 14 parų išbūnąs gyvas vien tik sūdytu vandeniu…
Maisto sudvasinimas
Poetiškasis pamišėlis? Galima būtų sutikti, jei tik jo „pamišimas“ nebūtų dvelkęs tikra, spindinčia išmintimi. Štai kad ir toks įspūdis – prieš penketą metų nuvažiuoju, menu, į V.Bložės butuką Kaune ir vos įėjęs į kambarį ant sienos išvystu sukabintas kuo įvairiausių religijų dievybes – čia ir Buda, ir Krišna, ir Rama, ir Jėzus Kristus, ir Dalai Lamos portretas, ir net kelios smilkytuvės, ir geras tuzinas žvakių… O po visu tuo – balto metalo (gal sidabro?) dubenėlis pastatytas. „Kam jis?“ – klausiu, o V.Bložė nuoširdžiai nustemba: „Nežinai? Tai kaip tu apskritai maitiniesi?..“
Pasirodo, didesniąją savo gyvenimo dalį poetas valgydavo vien tik tą maistą, kurį prieš tai paaukodavo dievams: „Jeigu manai, kad mano poezija gera, tai žinok, kad ji kaip tik ir gera todėl, kad neužteršiu savęs maistu. Juk kūnas su dvasia neatsiejamai susiję – vegetariškas maistas man teikia skaidrią nuotaiką ir šviesią mintį. Daug kas šiandien mano, kad vegetaru tapau dėl Krišnos sąmonės, kurią praktikuoju, tačiau vegetaru tapau tada, kai dar nė vieno Krišnos sąmonės atstovo Lietuvoje nebuvo. Gydytojų patartas po insulto nevalgyti mėsos porą mėnesių, pabandžiau ir supratau, kad nevalgysiu jos visą likusį gyvenimą. Aš juk farmacininko sūnus – žinau, kas yra sveika mityba, juk vaistažoles ir vaistus tėvo vaistinėje pardavinėdavau nuo šešerių metų.
Juk svarbu ne maistu kuo geriau patenkinti pilvo įgeidžius, ne kuo įmantriau jį ruošti, o kiek įmanoma valgymo procesą ir maistą sudvasinti, – apie savąją praktiką pasakojo poetas. – Ką valgai, tuo paskui ir gyveni. Žmonės todėl ir tunka, todėl ir serga visokiomis virškinimo ligomis, kad kiša į save žemišką maistą – kalorijas, o aš, valgydamas kad ir tą patį, ką jie, nuryju ne kalorijas, o Dievą, nuo kurio, kaip žinome, nei antsvoris, nei padidėjęs cholesterolio kiekis – negresia.“
Kaipgi vyksta aukojimas?
„Įdedu to, ką valgysiu, į dubenėlį, uždegu žvakes ir meldžiuosi labai atsargiai kakta daužydamas į grindis. Iš krikščionių tą daro tik stačiatikiai. Nors pats esu Krišnos sąmonę išpažįstantis katalikas, taip ugdau savo nuolankumą. Manau, katalikai pernelyg pasipūtę, jie gėdijasi net klauptis prieš Dievą, drovisi melstis visa jėga, visu nuoširdumu, o ką jau kalbėti apie nusilenkimą iki pat žemės.
Tada ištiesiu delnus virš dubenėlio, it laimindamas, sukalbu savo paties sugalvotą maldelę, geru žodžiu paminiu visus tuos žmones, kurie išaugino maisto produktus, kurie kepė duoną… Paskui tą maistą valgau – ir patikėk, net jo skonis tampa kitoks.
O tu kokią duoną valgai? Tiesiog rieki ir valgai, parsinešęs iš parduotuvės? O ar įsivaizduoji, kas ir su kokiomis emocijomis tą duoną kepė? O gal nuo pagirių žaliai mėlynas tirtantis žmogelis, nekenčiantis savo darbo ir viso pasaulio? Juk jo emocija valgančiajam virsta energetiniu siuntiniu, kurį šis priima į save…“
Poezijos autorystė
Ar tai pamišėlio mintys? Jeigu taip – mielai tokiu pamišėliu tapčiau, tik jei dvasinės stiprybės askezei ir saviugdos muštrui ištekčiau. Gal kada nors…
Na, o šiandien, pagarbiai nulenkdamas galvą prie poeto kapo, tegaliu pacituoti jo žodžius, pasakytus apie aukščiausiąją poezijos misiją ir apie poeto pašaukimą, – pacituoti, idant neužmirščiau, nenustočiau jais kliautis:
„Rašau todėl, kad nerašyti neturiu teisės – aiškiai nuo pat jaunystės žinau, kad eilėraščius rašau ne aš – esu tik instrumentas, kuriuo jie užrašomi. Kartais aiškiai matau, kad noriu rašyti kitaip, bet kaži kas, tūnantis viduje, man to neleidžia. Turiu rašyti, ką diktuoja, o parašęs dažnai sunkiai įtikiu, kad pats jį parašiau, – visuomet man atrodo, kad eilėraštis pernelyg geras, kad būčiau galėjęs pats jį sukurti.
Tik tai ir palaiko mane – aiškus žinojimas, kad privalau paliudyti apie dabartį ir apie žmones tikrą tiesą, kuri ne visada leidžiama ir ne visiems suprantama. Todėl privalau išlaikyti labai jautrų ryšį su savo pasąmone, kuri paprastai yra nusigręžusi nuo žmogaus. O pasąmonėje – ištisi pasauliai, ji žino daugiau negu tavo profesoriai ir mokytojai, ir dar jų mokytojai kartu paėmus. Ten esama ir labai daug absurdo, ir mistikos, kurie, manau, kaip tik ir yra neginčytinas Dievo buvimo įrodymas.“