Prieš keletą dienų portalas lrytas.lt paskelbė „Lietuvos ryto“ žurnalisto Eldorado Butrimo parengtą publikaciją „Lenkijos valdantieji iškėlė griežtus reikalavimus Lietuvai“, pristatančią savaitraščio „Gazeta Polska“ straipsnį, kur nedviprasmiškai išdėstoma, ko turi imtis naujoji Lietuvos valdžia, jei išties norinti gerų santykių su Lenkija. Straipsnio autorius – Lodzės universiteto politologijos profesorius ir Lenkijos prezidento patarėjas Przemyslawas Žurawskis vel Grajewskis, dalyvaujantis ir prezidentinės Tautos vystymo tarybos veikloje.
Pati lrytas.lt straipsnio antraštė „Lenkijos valdantieji iškėlė griežtus reikalavimus Lietuvai“ klaidinanti – P. Žurawskis vel Grajewskis nėra įgaliotas išdėstyti valdančiųjų poziciją, niekur kitur taip ir neteigiama. Bet jis nėra ir privatus asmuo, ir toji dviprasmybė, tikėtina, neatsitiktinė. Neatsitiktinai parinktas ir savaitraštis – apie „Gazeta Polska“ telkiasi Lenkiją valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (TTP) rėmėjai, kaip lrytas.lt rašo, jis yra jų „ruporas“. Greičiausiai neatsitiktinai parinktas ir laikas – kažin ar kada nors Lenkija pamirš tą pažeminimą, kurį patyrė per Europos Sąjungos viršūnių susitikimą, kai buvo paniekintas jos siūlymas neberinkti D. Tusko ES vadovų tarybos pirmininku (Lietuva palaikė ne suverenią Lenkijos poziciją), be to, Seime ir vėl įsiliepsnojo ginčai dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose.
Ir štai Lenkijos prezidento patarėjas P. Žurawskis vel Grajewskis skelbia tekstą, kuriame tiesmukai pareiškia, kad Lietuva nepaiso lenkų mažumos interesų ir kad Varšuva daugiau to netoleruosianti. Nurodo ir priežastį – Kremliaus keliamą grėsmę. „Lenkų tautybės Lietuvos piliečių simpatijas ir pasitikėjimą užtikrinančios politikos trūkumas [Lietuvoje] atveria kelią Maskvos įtakai, – baigdamas savo svarstymus apibendrina profesorius ir daro išvadą: – To pakęsti neketiname“.
Pripažinkime – tokie „pažadai“ užkirsti Maskvos keliamą grėsmę Vilniaus krašte nuskamba netgi labai nedviprasmiškai. Tokio įspūdžio nesušvelnina nė politologo ir prezidento patarėjo išdėstytos „aplinkybės“: Varšuva esą net 26 metus kantriai laukusi, kol bus įvykdyti lenkų tautinės mažumos reikalavimai, ir iki šiol toji kantrybė turėjusi prasmės, tačiau laikai pasikeitę: Kremliaus grėsmė reali, tad dabar esą nebe laikas svarstymams ar diplomatiniams nutylėjimams…
Ir P. Žurawskis vel Grajewskis nenutyli: „Lietuva, anot politologo, deda per mažai pastangų, kad pakeistų negatyvią lenkų mažumos nuomonę, o tai Rusijos agresijos pavojaus akivaizdoje yra neleistina“. Jo įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis Vilnius neturi kitos išeities kaip tik „siekti gerų santykių su Varšuva“. Tačiau tai įmanoma tik „įvykdžius lenkų tautinės mažumos reikalavimus, iš kurių svarbiausi yra šeši“, Anot lrytas.lt, jie pateikiami tokia seka: pirma, neberiboti švietimo lenkų kalba ir nebeuždarinėti lenkiškų mokyklų; antra, įteisinti įrašus pasuose ir vietovardžių užrašus lenkų kalba; trečia, kompensuoti nuostolius, patirtus per privatizaciją, kai žemė Vilniaus regione buvo grąžinta ne jos ankstesniems šeimininkams; ketvirta, sumažinti rinkimų į Seimą barjerą tautinių mažumų partijoms, kad lenkai nebūtų verčiami jungtis su rusais; penkta, Vilniaus rajone remti ne lietuvišką, bet lenkišką spaudą ir televiziją, nes „Maskvos žiniasklaidos įtaką ten gali įveikti tik Varšuvos žodis“; šešta, nebedaryti kliūčių naftos koncerno „Orlen“ veiklai…
Įsidėmėtini ir pavyzdžiai, kuriuos P. Žurawskis vel Grajewskis nurodo Lietuvai kaip sektinus: pasak jo, Vilnius turėtų tapti kaip Škotijos sostinė Edinburgas – ten visi kalba angliškai, nors save laiko škotais, išminties esą netrūksta ir velsiečiams – jie kone visuotinai kalba angliškai… Tačiau tai, kaip politologijos profesorius šiuos faktus pritaiko Lietuvai, glumina: regis, jis net nesuvokia, jog savo pavyzdžiais jis pats save ir paneigia – juk Lietuvos lenkams sudarytos sąlygos visur kalbėti valstybine kalba ir laikyti save lenkais, tik kažkodėl nei jie, nei šiuos mažumų išmintingumo pavyzdžius pateikęs Lenkijos prezidento patarėjas, nei, tikėtina, kaimybinės šalies valdantieji vis dar nemano, kad būtent tai ir būtų išeitis. Savikritikos turinčiam žmogui panašiai turėtų nuskambėti ir profesoriaus siūlymas apie Vilniaus krašto istoriją kalbėti remiantis ne „tautiniais mitais“…
Tikėtina, į pasikeitusį Varšuvos ar jos vardu kalbėti pasišovusiojo toną bus sureaguota ir Lietuvoje – kad ir ne valdančiųjų lygiu. Tik kiek šansų, kad po tos reakcijos visi, nuo kurių priklauso, kas taps strateginės Varšuvos-Vilniaus partnerystės kertiniu akmeniu, taps išmintingesni?