Vidmantas Valiušaitis. Ar Žurawskis vel Grajewskis rašys laiškus taip pat ir Merkel su Putinu?

Perskaitęs Przemyslawo Žurawskio vel Grajewskio skambų pareiškimą portale lrytas.lt, pagalvojau: kas iš Lietuvos politikų būtų pajėgus adekvačiai atsakyti? Mandagiai, pagarbiai, be šakojimosi, bet sustatydamas taškus ant i?

Čia reikėtų būtent politiko – ne istoriko, ne žurnalisto, kad būtų pažymėta, jog tokie tekstai nelieka be dėmesio ir santykių gerinimo atmosferai nepasitarnauja.

Bet ar kas nors išdrįs? Ar pajėgs? Ar susipras?

Jeigu nutylės – naujos „porcijos“ dar griežtesniu tonu ir ilgesniu reikalavimų sąrašu ilgai laukti neteks.

O kai ką priminti lenkams būtų ir tinkama, ir padoru. Bet slenkstis čia – ir vėl istorija. Nemokam jos. Svarbiausia – nemokam tos, kurią naktį iš miego pabudinti turėtume mokėti žerti kaip žirnius. Tik kuriame Lietuvos istorijos vadovėlyje apie tai parašyta?

Juo labiau, aišku, neparašyta vadovėliuose, iš kurių mokėsi ponas Žurawskis vel Grajewskis.

Na, jis tad ir „stato“ dvejetus mūsų politikams, nes bent jau savo šalies istoriją jis, panašu, moka geriau už mūsiškius. Nors žino irgi ne viską. Tad dera kai ką priminti ir jam.

O priminti lenkams tiktų štai ką. Yra kilnių lenkų, Lietuvos atžvilgiu sąžiningų. Buvo jų praeityje, yra jų ir dabar. Yra kilnių lietuvių, sąžiningų Lenkijos atžvilgiu. Jų buvo praeityje, jų esama ir dabar. Ir tautų bei šalių santykiams jie gali tinkamai pasitarnauti. Ir tuos santykius dera grįsti būtent šiais žmonėmis, bet ne tais, kurie bando dominuoti savo brolių sąskaita.

Lietuva palaužta ir pavergta buvo ilgiau už Lenkiją. Atitinkamai ir jos nuostoliai yra didesni. Populiacijos atžvilgiu – visų pirma.


Bet būta istorijos valandų, kada ir Lenkija buvo suniokota, naikinama ir reikalinga kitų pagalbos. Ir tokios valandos geriausiai parodo, kas yra kas. Lietuva tomis akimirkomis gali didžiuotis.

Paryžiuje leidžiamame lenkų laikraštyje „Glos Polski“ buvęs vilnietis, ištrūkęs iš nacių ir bolševikų užkurto pragaro, kai Lenkija tapo sunaikinta ir dešimtys tūkstančių Lenkijos kariškų bei civilių pabėgėlių rado saugų prieglobstį Lietuvoje, 1940 m. sausio mėnesį rašo:

„Atvykome į lietuvių teritoriją apkvaitę, nuslėgti, desperacijos suspausti. Atvykome kaip atstovai valstybės, kuri dar vakar buvo keliolika kartų didesnė, turtingesnė, stipresnė nei Lietuva… Ir štai iš tos liaudies, tautos, visuomenės, kuri ilgus metus vien girdėjo apie lenkiškos politikos klaidas… neišgirdome nei žodžio, kuris didintų mūsų nužeminimą – nei pašiepimo, juoko arba kartaus priekaišto…“


Lenkai bėgliai buvo labai nusiminę, tikėdamiesi šalto lietuvių priėmimo. Įvyko atvirkščiai. „Tiktai gili, amžių įtvirtinta krikščioniška, katalikiška kultūra galėjo mums duoti tai, ką mums davė lietuviai“, – teigia straipsnio autorius.

„Tai gali patvirtinti visi lenkai, kuriuos likimas nuvarė į Lietuvą. Pas visus lietuvius, pradedant ministru ir baigiant kaimiete senele, radome kažkokį išimtinį, patrauklų, tikrai krikščionišką, giliai humanišką širdies grožį. Tai žmonės, kurie svetingai ir nuoširdžiai visus priima, vaišina ir už tai užmokesčio neima.“

Baigdamas savo rašinį, autorius pabrėžia, kad lenkų ir lietuvių santykiai ateityje būsiantys grindžiami abiejų broliškų tautų solidarumu.


Palyginimui – nacių ir bolševikų elgesys su lenkais tuo pačiu metu. Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“ 1940 m. sausio 10 d. iš to paties Paryžiaus praneša, kad „naciai ir sovietų valdovai buvusios Lenkijos teritorijose nepaprastai žiauriai elgiasi su lenkais aristokratais“. Nurodoma, kad „vieni jų išžudyti, kiti pasiųsti į koncentracijos stovyklas. Jų turtai konfiskuoti. Neturima jokio pasigailėjimo šiems žmonėms. Išlikę laisvi tik tie, kurie pasisakę už nacių ir raudonųjų idėjas.“

1940 m. sausio 24 d. Vatikano radijas perdavė pasikalbėjimą su anglų jėzuitu, ką tik grįžusiu iš buvusios Lenkijos teritorijos. Jis tvirtino, kad „iki 70 nuošimčių gyventojų gresia badas, kad lenkai ir žydai sukišti į atskirus rezervatus, kad visas maistas ir žemės ūkio įrankiai užgrobti ir išvežti į Vokietiją. Lenkų jaunimas taip pat išvežtas Vokietijon privalomiems darbams.“

Tuo metu Sovietų Sąjungos okupuotoje Lenkijos dalyje „šimtus ir tūkstančius lenkų bolševikai yra išsiuntę į Rusijos šiaurę. Kiekvienam žingsny – brutalumas“, – liudija anglas jėzuitas.

Kokią pasaulėžiūrinę neapykantą ir tarpusavio žmonių skerdynes sukėlė sovietų įsiveržimas į Lenkiją, rašo 1940 m. sausio 19 d. „Draugas“: „Sužinojome, kad Slonimo kun. Fedoravičius buvo užmuštas. Kai lauke gulintį kunigo lavoną norėjo zakristijonas palaidoti, ir jis susilaukė to paties likimo.“


Laikraštis priduria, kad Zelvos miestely „raudonieji batistai“ nukankino seną kunigą Krinskį.

Lydos apskrity, Lipniškio parapijoje, „kariuomenės kapelionas Tvarovskis grįžo iš fronto ir čia jį drauge su vienu klieriku užmušė lazdomis“, o apie Gardiną, Mikelėsčiznos parapijoje, „nužudytas 70 metų senelis kun. Kornis“.

Štai tokiom skirtingom sąlygom gyveno lenkai 1940 m. pirmojoje pusėje, kol ir Lietuvos birželio mėnesį neištiko toks pats likimas.

Įdomu, ar Przemyslawui Žurawskiui vel Grajewskiui tie faktai žinomi? O jei taip, ar jis rašys laiškus taip pat ir Merkel bei Putinui? Ir ar pateiks jiems atitinkamus reikalavimų sąrašus?

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top