Pirmą kartą Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pirmininką rinko visuotiniuose ir tiesioginiuose rinkimuose. Savo poziciją išreikšti galimybę turėjo visi 20 388 LSDP nariai – balsuota 60 LSDP skyrių pustrečios dienos.
lsdp.lt svetainėje paskelbtoje žinutėje teigiama, jog naujai išrinktam pirmininkui partija kels uždavinį „ne tik susigrąžinti per Seimo rinkimus prarastus rinkėjus, bet ir, tikėtina, pasukti už perdėm liberalią politiką dažnai kritikuojamą partiją socialdemokratinių vertybių link“.
Taisyti tai, ko buvo pri(si)dirbta su visiškai tuščiu šūkiu „Svarbiausia – žmogus“, pasišovė net 5 kandidatai: Seimo nariai – Andrius Palionis ir Artūras Skardžius, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas ir LSDP narys, buvęs parlamentaras Mantas Varaška.
Ar Lietuvai reikalingi socialdemokratai, kodėl Lietuvos kairiuosius, tarp jų – ir LSDP, ištikusi permanentinė vertybinė krizė, ar esama pagrindo optimizmui, tegul ir labai santūriam, kad naujai išrinktas pirmininkas sugebės tą krizę įveikti? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojo ir LRT.lt žurnalistas Vytenis Radžiūnas. Jūsų dėmesiui siūlome keletą citatų iš jo straipsnio „Kodėl Lietuvai trūksta tikrų socialdemokratų“ – (visą tekstą skaitykite ČIA).
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas Mažvydas Jastramskis:
„Lietuvai tikrai reikia socialdemokratų. Mūsų valstybėje auga pajamų nelygybė, pastebima labai didelė emigracija, kurios priežastys visų pirma ekonominės, metai iš metų išlieka aštrios socialinės problemos – smurtas, alkoholizmas, savižudybės. Tai problemos, kurių sprendimas visų pirma siejamas su kairiųjų partijų ideologija ir kompetencija. […] Deja, Lietuvoje socialdemokratų iki šiol nebuvo. Tik partija, pasivadinusi tokiu vardu“.
TSPMI profesorius filosofas Vytautas Radžvilas jau 2004-aisiais kalbėjo apie tikros socialdemokratijos poreikį:
„Dabartinė krizė brendo seniai. Lietuvoje stiprėja socialdemokratinės partijos poreikis. Susijungus atkurtai Socialdemokratų partijai su LDDP, pavyko įtikinti dalį visuomenės, kad šalyje susiformavo vieninga socialdemokratinė jėga, tačiau akivaizdu, jog atsiradusi tariamai socialdemokratinė partija turėjo mažai bendra su socialdemokratinėmis nuostatomis. Jos vadovybės branduolį sudarė senoji komunistinė nomenklatūra su Algirdu Brazausku priešakyje. Jai pirmiausia rūpėjo įtvirtinti savo ekonomines pozicijas. Tai – nomenklatūra, kuri stengėsi tapti naująja Lietuvos kapitalistų klase“, – prieš trylika metų naujienų agentūrai ELTA aiškinęs V. Radžvilas.
Politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis atkreipė dėmesį į pamatinį skirtumą tarp tikrųjų socialdemokratų ir lietuviškųjų.
Visų pirma, tikri socialdemokratai buvo principingi ir „kietai kovojo prieš komunistus“: „Principingi socialdemokratai su komunistais nesijungė, nes pastarieji buvo susitepę represijomis, žudynėmis, totalitariniais refleksais. Tie žmonės, kurie vertina demokratinę raidą, pavyzdžiui, Skandinavijos socialdemokratai, niekad nebuvo nusprūdę į totalitarinių bandymų formas. Pas mus komunistai, kurie atėjo su Sąjūdžiu, nebuvo susiję su žudynėmis, bet jie buvo susiję su korumpuota sistema, nomenklatūriniais ryšiais ir pan.“, – sakė apžavlgininkas. O 1992-aisiais rinkimus laimėjusios LDDP gretose dominavo „tie patys persidažę komunistai, ir ši grupė padėjo mūsų valstybės politinės sistemos pamatus nuo 1992 m. iki 1996 m.“ – priminė nepriklausomos valstybės kūrimo pirmuosius metus V. Valiušaitis.
Tokios pozicijos laikosi ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas Gintautas Mažeikis. Jo teigimu, jungtuvės su socialdemokratais LDDP tapatybei poveikio neturėjo – naujoji partija išsaugojo visą LDDP nomenklatūrinę patirtį, o atsikuriančiai socialdemokratijai šis susijungimas turėjo pragaištingos įtakos: „Ji praktiškai paralyžiavo kairiąją mintį, emancipacijos ir solidarumo judėjimus, sekuliariąją mintį. Taip dabartinė Socialdemokratų partija priėjo liepto galą, kai ji neatstovauja nei dirbančiųjų interesams, nei emancipacijos tikslams, kurie būtų įdomūs feministėms. Ji neatstovauja tarptautiškumui, tarkime, atvažiuojančių darbininkų interesams, o tai jiems privalu daryti. Jie apskritai nevykdo savo funkcijų“, – LRT.lt kalbėjo G. Mažeikis. Pasak jo, „būtent Socialdemokratų partija demonstravo tai, ką literatūra vadina neoliberalizmu, kai gerbiamas tik didysis kapitalas ir oligarchai“.
Daugiau apie nomenklatūrinę socialdemokratų tapatybę, besiskleidžiančią savivaldos lygmeniu, tiksliau – jos grimasas, siūlome skaityti Irenos Vasinauskaitės publikacijoje „Gavėnia pagal socialdemokratus, arba Ar prisikels Lietuvos socialdemokratų partija?“.