Seime vėl svarstomi du vardų ir pavardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose (toliau – ATD) projektai.
Pirmajame projekte (XIII P-471) numatoma pagrindinį ATD-o vardo ir pavardės įrašą pateikti lietuviškais rašmenimis. Jeigu kas prašys ATD-e turėti vardą ir pavardę kitokiais lotyniško pagrindo rašmenimis ir tai pagrįs sau išduotu kitu oficialiu dokumentu, tokį papildomą įrašą galima leisti paso „Kitų įrašų“ skyriuje arba tapatybės kortelės kitoje pusėje. Papildomasis įrašas nėra lygiavertis pagrindiniam,– jis teikia tik informaciją, kokį pavidalą turi asmens vardas ir pavardė kitoje jo pageidaujamoje kalboje. Papildomo įrašo kalbą tektų konkrečiau įvardyti.
2009 m. Konstitucinio teismo sprendimu patvirtinta, kad toks papildomas vardo ir pavardės įrašas ATD-e neprieštarautų Lietuvos Konstitucijai.
Šį projektą Seimui pateikė tik šeši jo nariai – su Audroniu Ažubaliu ir Laurynu Kosčiūnu priešaky. Tačiau analogiškas nuostatas parėmė „Talkos už Lietuvos valstybinę kalbą“ dalyvavusių prieš keletą metų organizuotoje daugiau kaip 69 000 Lietuvos piliečių akcijoje.
Antrajame projekte XIII-535 užsimota aprėpti vardų ir pavardžių įrašus visuose oficialiuose dokumentuose. Šį projektą teikia 70 įvairioms partijoms priklausančių Seimo narių.
Projekto XIII-535 3-ajame straipsnyje taip pat randame bendrąją nuostatą, kad oficialiuose dokumentuose asmens vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis. Deja, gretimo straipsnio keturių punktų, dar kartais ir su papunkčiais, išimčių virtinė lietuviškiems rašmenims pastotų kelią. Svarbiausia, kad tos išimtys apima problemiškiausius pavardžių rašymo ATD-e atvejus. Tai ir Lietuvos kitakalbių asmenų, ir už jų ištekėjusių, ir sutuoktinio pavardę priėmusių moterų pavardžių reikalai. Prie jų gretinami ir Lietuvos pilietybę priėmusių užsieniečių ar už jų ištekėjusių lietuvių moterų pavardžių sąvartos.
Projekto XIII-535 autoriai sumanė gana gudrią mįslingą išeitį, turinčią tikti visiems išimtiniams pavardžių rašymo atvejams. Atrastos ypatingos „ICAO taisyklės“.
Verta pacituoti 4-ojo straipsnio pradžią: 1. „Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal „Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų (toliau – ICAO taisyklės)…“ (Visur išryškinta cituojant – V.L.)
Akys pirmiausia užkliūva už dviprasmio termino „lotyniškos abėcėlės raidės“. Gali atrodyti, kad čia remiamasi klasikine lotynų kalbos abėcėle, o ir santrumpa ICAO esanti sudaryta iš lotynų kalbos žodžių pirmųjų raidžių. Iš citatoje pateikto organizacijos pavadinimo matyti, kad santrumpa ICAO negali būti tiesiogiai kildinama nei iš lotyniškų, nei iš lietuviškų žodžių. Projekte likę užšifruota, iš kurios kalbos žodžių sudaryta toji tris kartus minima „ICAO“.
Santrumpą ICAO pavyko rasti atsivertus Bronislovo Piesarsko „Didįjį anglų – lietuvių kalbų žodyną (Vilnius: Alma Literra, p. 1117). ICAO – International Civil Aviation Organization“ – Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija“.
O kur slypi su tos organizacijos vardu siejamų taisyklių esmė ir koks tų taisyklių santykis su Lietuvos piliečio ATD-u?
ICAO taisyklių mįslės
Seną frazeologizmą šiais laikais tiktų kitaip pasukti: „Mįslių tėvas guli ne klane, o internete“. Kartais jis ten guli giliai pasinėręs.
Prityrusių internetininkų dėka pirmiausia pavyko pamatyti ICAO abėcėlę ir 10 esmingų tų taisyklių puslapių, o paskui – ir visą su priedais, apimantį daugiau kaip 80 puslapių, dokumentą, kurio pilnas pavadinimas anglų kalba štai toks: „Doc. 9303 Machine Readable Travel Documents. Seventh Edition, 2015. International Civil Aviation Organization“. Dokumento pavadinimas išverstas į lietuvių kalbą cituotame projekte.
Suprastintai įmanoma tas taisykles vadinti ir „ICAO taisyklėmis“. Svarbiausia, kaip ir kur jos taikytinos?
„ICAO taisyklėmis“ iš esmės aptariami beveik vien tik rašmenys. Konkrečiau čia remiamasi arabiškais skaitmenimis nuo 0 iki 9 ir 26 vien didžiųjų raidžių abėcėlė, visiškai atitinkančia anglų kalbos raidyną. Nuo klasikinės lotynų kalbos abėcėlės ji skiriasi, nes pastarojoje nebūta dvigubos w. Dėl šios raidės w bus atskira pastaba.
Paaiškėja ir viena mūsų ATD-ų mįslė: paso pagrindinio lapo, kuriame pateikiami asmens tapatybę patvirtinantys duomenys, apačioje prigludusi kitos spalvos juostelė, o joje įžvelgiami tie patys raidiniai ir skaitmeniniai duomenys, tik sutraukti jau pagal „ICAO taisykles“. Pirmoje tos juostelės eilutėje: dokumento ir valstybės kodai, o toliau – kas mus labiausiai domina,– asmens pavardė ir vardas. Tarpai tarp žodžių ir eilutės pabaiga užpildyta „varnelėmis“ „<<<<<...“. Daugelis dėl tos specifinės lapo apačioje juostelės nesuko sau galvos. Specialiai paklausti, išsilavinę ir be kompiuterio negalintys gyventi mūsų piliečiai tik pečiais gūžčiojo. Čia pakartoti jau lapo viršuje pateiktieji asmenvardžiai kai kam nekėlė didesnio rūpestėlio – matyt, taip reikia. Antai kas čia tokio, kad viršuje ir apačioje matai Garbus Jonas, Dagys Albinas, Tyla Vytautas… Deja, tokių, neturinčių jokių papildomų diakretinių ženklų mūsų asmenvardžių, spėju, esama ne daugiau kaip dešimt procentų. Savo akimis teko pamatyti, kaip skiriasi to paties asmens pavardė paso viršutinėje ir apatinėje dalyje, pvz.: Bareišienė – Bareisiene, Piročkinas – Pirockinas, Šiurpicka – Siurpicka. O juk šiuo keliu eidami, galėtume rasti dar įspūdingesnių pavardžių „variantų“ to paties asmens pase: Mažylis – Mazylis, Šeimienė – Seimiene, Čiočytė – Ciocyte ir pan.
Dėlei tokių skirtybių tyli mūsų Seimo teisininkai, nuolatos ūbaujantys, jog viena raidė galinti pakeisti asmens tapatybę. Laikantys asmenvardį privačia nuosavybe liberaliausieji liberalai prieš tas tarptautines taisykles taip pat nulenkia galvą. Matydami taip sumaitotus apatinėje paso juostoje numoja ranka ir reikliausi mūsų kalbos gynėjai. Juk tai gal dėl keliaujančio piliečio ir saugumo, o svarbiausia – sparčiajai mašininei patikrai. Paties paso turėtojo nuomonė niekam nereikalinga – jam net nepaaiškinama, kam visa toji išmonė.
Beje, „ICAO taisyklėse“ konkrečiai dar neminima asmens tapatybės kortelė (ATK). O joje asmens pavardė ir vardas atsidūrę pridėtinės juostas trečiojoje, žemiausioje, eilutėje. Gal taip taikomasi tik prie kitokios mašinos.
Kova dėl Lietuvos piliečio ATD-se vardo ir pavardės pagrindinio įrašo raidžių
Grįžkime prie aptariamųjų Seime svarstomų projektų žmonėms svarbiausiojo objekto – pagrindinio asmenvardžio įrašo viršutinėje asmens duomenis sukaupusio lapo dalyje.
Pagal projektą XIII P-471 čia Lietuvos piliečio vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis. Kitokių lotyniško pagrindo rašmenų prašytojų dokumentais pagrindžiamas noras pamatyti savo asmenvardį su visais nelietuviškais rašmenimis gali būti realizuojamas paso „Kitų įrašų“ skyriaus artimiausiame puslapyje. Gal jiems galima vietos rasti ir ATK-ės antroje pusėje. Belieka transliteruoti pagrindinį įrašą lietuviškais rašmenimis iš dokumento šaltinio nelotyniško pagrindo. Taigi šiuo projektu numatyta realizuoti visus alternatyvius rašmenų parinkimo uždavinius.
Alternatyvaus projekto XIII-535 ketvirtasis straipsnis lietuviškais rašmenimis nepatenkintiems Lietuvos piliečiams, taip pat užsieniečiams, gaunantiems lietuvišką oficialų dokumentą, jų pavardę priėmusiems sutuoktiniams – visiems plačiai atveriamos durys gauti tokį dokumentą kitos lotyniško pagrindo kalbos raidėmis ir jų samplaikomis. Tai daroma dviem būdais.
Pirmiausia prisidengiama minėtomis „ICAO taisyklėmis“. O iš tiesų jose paso pagrindinis lapas dalijamas į dvi dalis: 1) žemutinę, skirtą vien mašininiam nuskaitymui, kurioje griežtai reikalaujama žodinius įrašus pateikti pagal vienodą standartą ir 2) viršutinę žmonių akims (pavadintą „VIS“ – ji mašinomis tik peržvelgiama daugiausia dėmesio skiriant tik nuotraukų pavidalui. Keliskart tose taisyklėse paminima, kad asmenvardžių rašmenys apatinėje ir viršutinėje dalyje gali nesutapti ir kad VIS dalyje gali būti asmenvardžių ir su diakritiniais ženklais [žr. p. 2–3]. Asmenvardžių perrašos iš kito tipo abėcėlių į lotyniško pagrindo rašmenis esančios tik rekomendacinės, paliekama spręsti dokumentus išduodančioms valstybėms ar organizacijoms.
Kita projekto XIII-535 pribloškianti naujovė – didžiai išplėsta dokumento šaltinio sąvoka. Tokiu šaltiniu numatoma laikyti ne tik asmeniui pačiam išduotą naujausią oficialų dokumentą, bet ir jo protėvio iš stalčiaus iškapstytą pasą ar kitą iš užsienio valstybės kompetetingos įstaigos gautą dokumentą.
Vien per praėjusį šimtmetį visoje Lietuvoje ar atskiruose jos kraštuose besikeičiančios svetimųjų valdžios mūsų protėviams, net ir tikriausiems lietuviams duodavo oficialių dokumentų, išrašytų rusiškais, vokiškais, lenkiškais rašmenimis, dažniausiai ir iš viso skirtingo pavidalo, pvz.: Vaišvila – rus. Ваи(й)швила, lenkų Wojszwillo arba Šernius – vok. Schernus, rus. Шернюс, le. Szernus. Dabartinių mūsų ATD šaltinių dokumentų įvairovei plačiai atveriamos durys tos pačios pavardės išsiprašyti įvairių rašmenų variantų. Argi tai nekliudo asmens tapatybei nustatyti?
Beje, iš kirilikos nevienodų rašmenų (rusiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų… jau turėjome šiokias tokias tradicijas, o dabar rusišką ar ukrainietišką pavardę Кочергин galėtume transliteruoti tradiciškai Kočergina (arba Kočerhina), arba pagal „ICAO taisykles“ – Kochergina.
Pavardės ir vardo rašmenys ir tartis oficialiuose dokumentuose
Mašinoms skirti ICAO rašmenys atsiję nuo pavardės ir vardo sakymo balsu, tad ICAO taisyklėse tiesiogiai apie tartį nė nekalbama. Vis dėlto ATD-as skirtas žmonėms – jiems tenka ten parašytą oficialią pavardę ir vardą ir balsu kam nors pasakyti. Antai Lietuvos pilietė Renata Cytacka, prisistatydama šios šalies įstaigoje ar oficialiai jos pareigūnams, pagal lietuvių kalbos reikalavimus turėtų savo vardą ir pavardę tarti Renatà Cytackà, nors savo artimųjų bendruomenėje, savo šeimoje niekas nedraudžia save vadinti Renãta Cytãcka. Vadinasi, tarp rašytinio ir sakytinio žodžio gali susidaryti neatitikimų. Tačiau kas prie ko turi taikytis?
Lietuvių kalba su savita trumpųjų ir ilgųjų balsių, su kietųjų ir minkštųjų priebalsių tartimi ir su šokinėjančiu žodžio kirčiu gali sudaryti nemažų keblumų. Ypač gerai neperpratusiems jos sandaros savybių. Tačiau tai ne vien lietuvių kalbos problema. Nepralenkiama tarp rašytinių ir sakytinių žodžių neatitikčių atžvilgiu yra anglų kalba.
Teoriškai ne kartą svarstytą rašytinio ir garsinio žodžio santykį nuodugniai nagrinėjo ir garso pirmenybę tvirtai argumentavo įžymus XX a. pradžios šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure, 1857–1913). Jo pagrindinio veikalo „Bendrasis kalbotyros kursas“ (1916 m. paskelbta jo mokinių) vertimo į lietuvių kalbą rengėjas akademikas Bonifacas Stundžia pavadino lyg ir XX a. kalbotyros biblija, paveikusia praėjusio amžiaus bemaž visas kalbotyros kryptis ir nenustojusia reikšmės ir mūsų laikais.
Apie kalbotyros teoriją ir šios srities pasaulinę garsenybę F. De Sosiūrą visuomenei skirtame rašinyje užsimename todėl, kad šio genealaus šveicaro ne kartą remtasi ir lietuvių kalba, išlaikiusia gal pusantro tūkstančio metų savo seną savitą kalbos sistemą, o raštą įgijusią apie XVI a. vidurį. Be to, šis mokslininkas dar 1894 m. nustatė ir po dvejų metų paskelbė svarbųjį lietuvių kalbai dėsnį, kurį maždaug tuo pačiu metu atrado ir rusų kalbininkas Filipas Fortunatovas (1848–1914), tad tas dėsnis vadinamas Sosiūro-Fortunatovo dėsniu. Pagal jį lietuvių kalba reikalauja ir mūsų minėtą pavardę kirčiuoti Renatà Cytackà.
Dabartiniams mūsų politikams, svarstantiems skolintinių asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių ATD-se, tartis visai nerūpi.
Ir dar. Kas turėtų lemti, kai iškyla sunkumų dėl rašybos? Čia jau pacituosime vieną iš F. De Sosiūro išvadų: „…Pagaliau, su neatitikimais tarp kalbos [kalbėjimo garsais] ir rašybos šį konfliktą visuomet sunku išspręsti kam nors kitam nei lingvistams. Bet kadangi sprendžiant tokius klausimus jie neturi balso, rašytinė forma neišvengiamai nugali, mat priimti ja pagrįstą sprendimą kur kas lengviau. Taigi raštas įgyja svarbą, kurios nėra vertas“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, 2014, p. 57).
Įsidrąsinę dar prigretinsime XIX a. viduryje pasirodžiusios pirmosios mokslinės gramatikos autoriaus Augusto Šleicherio (August Schleicher, 1821–1868 m.) nuostatą. Jo vokiečių kalba parašytoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ („Litauishe Grammatik“, 1856 m. išleista Prahoje) pirmiausia aprašoma lietuvių kalbos garsų tartis, tik po to pateikiama abėcėlė. Šiandien mums itin aktuali A. Šleicherio pastaba dėl priebalsio, kuris esąs tariamas kaip ir vokiečių w (dviguboji w). Tą raidę autorius esąs matęs daugelyje vokiečių kalba rašytų lietuvių kalbos darbų. Tačiau, kai lietuvių kalboje neesama kitokio garso nei tas, kurį žymi vokiečių w, tai ši raidė lietuvių kalbai esanti nereikalinga (žr. „Lituanistinis Augusto Šleicherio palikimas“ II t, Vilnius, 2008, p. 44–45).
Prieš keletą metų amžinybėn iškeliavęs prof. Vincas Urbutis visai sosiūriškai į kalbą žiūrėjęs kaip į savitos tvarkos sistemą, o į skolinius – kaip į tos sistemos dalį savo knygelėje „Pavardžių pradžiamokslis“ rašybos klausimą nukėlė po skolintinių pavardžių tarties, darybos ir gramatinimo aprašo (žr. Vincas Urbutis. Pavardžių pradžiamokslis. (Vilnius, p. 25–28).
Prof. V. Urbutis griežtai laikęsis nuostatos, kad pasiskolintos iš kitos tautos pavardės, kaip ir bendrinės kalbos skolinys, privalo būti rašoma pasiskolinusios kalbos rašmenimis pagal tai, kaip ją taria šios kalbos vartotojai ir kaip nustato jos bendrinės kalbos tartis ir rašybos taisyklės. Kaip jau minėta, įžvelgdami ypatingą asmenvardžio vaidmenį ATD-e, iš jį išduodančios valstybinės institucijos laukiame turinčios konstitucinį statusą pavyzdingos valstybinės lietuvių kalbos laikymosi, tad manome, kad apie asmenvardžių rašybą ATD-uose galima kalbėti ir skyrium. Tokio požiūrio laikosi ir akademikas Zigmas Zinkevičius, profesorius Vytautas Ambrazas, profesorė Danguolė Mikulėnienė.
Vieno mūsų dienų rašmenų posūkio negalėjo numatyti ir genialusis XX a. pradžios naujų kalbotyros pamatų klojėjas F. De Sosiūras. Rašmenų ir rašytinio žodžio lyginamąjį svorį ypač aukštai iškėlė šių laikų elektroninės technologijos, sukūrusios internetą, elektroninį paštą, trumpąsias žinutes mobiliaisiais telefonais ir kt. Tai atsiranda galimybė bendrauti ir be sakytinių žodžių, tokiais atvejais ir skolintinių pavardžių lietuviškai bendraujant galime perskaityti. Tačiau naujo teksto kūrėjas, gerbdamas savo skaitytojus ir jausdamas atsakomybę už savo vartojamąją kalbą, neturi pamiršti sosiūriško požiūrio į sakytinio žodžio vaidmenį kalboje ir stengtis skolintinę pavardę pateikti pirmiausia pagal tos kalbos skaitymo reikalavimus. Dabar pravartu jau papildomai parodyti ir originaliąją pavardės rašybą. Ypač tai svarbu ATD-ų sudarytojams.
Dėl pavardžių darybos ir gramatinimo ATD-uose
Svarstomuose naujai pateikiamuose dokumentų projektuose apie skolintinių pavardžių gramatinį pavidalą kalbama tik apgraibomis. Kartais teikiama rinktis arba lietuviškus rašmenis, arba gramatinę formą. Kalbotyroje tokia alternatyva nepateisinama.
Gerbiamiems skaitytojams norėtume priminti, kaip panašūs pavardžių pateikimo reikalai lietuviškuose pasuose buvo sprendžiami Lietuvai ypač sunkiais metais 1939–1940 metais atgavus Vilniaus krašto didžiąją dalį. Tvenkiantis Lietuvos padangėje juodiems audros debesims, jos vyriausybė nusprendė dirbti tai, kas būtina lietuvybei įtvirtinti. Pirmiausia į lietuviškų pasų Vilniaus krašte parengiamąjį darbą įtraukė būrelį stipriausių kalbininkų. Jų užduotis buvo aplankyti to krašto valsčius, miestelius ir juose surinkti lenkiškus tų apylinkių žinomų pavardžių sąrašus, tada tas pavardes palyginti jau su mokslo įstaigose turimomis kartotekomis ir, dar paklausinėjus vietos gyventojus, sudaryti visų to krašto pavardžių sąrašą ir parengti projektą, kaip jos pateiktinos lietuviškuose pasuose. Viskas buvo atlikta ir lietuviški pasai per nepilnus devynis mėnesius, kurie tebuvo likę nepriklausomai Lietuvai gyventi, Vilniaus krašte spėta išduoti.
Kaip praktiškai tvarkytasi su kebliomis, daugiausia lenkiškai užrašytomis lietuvių ir nelietuvių pavardėmis, aprašyta tam būreliui vadovavusio įžymaus lietuvių kalbos dialektologijos, fonetikos, kalbos kultūros ir vardyno specialisto, kadaise dirbusio Vytauto Didžiojo universitete, vėliau Vilniaus universiteto profesoriumi, vėliau nujautusio, koks tragiškas likimas jį gali ištikti 1944 m. atgriuvus į Lietuvą bolševikinei santvarkai ir pasitraukusio į Vakarus Antano Salio (1902–1972). Jo bendradarbio Petro Joniko parengtų A. Salio „Raštų“ II tomą su pavadinimo paantrašte „Tikriniai vardai“, 1983 m. Romoje išleido Lietuvos katalikų mokslų akademija. Deja, ši knyga, regis, nepatekusi į internetą ir daug kam likusi nežinoma. O joje apie 180 puslapių paskelbtame darbe „Vilniaus krašto pavardės“ tomo rengėjas aprašęs ir visų tų pavardžių rinkimo ir pateikimo pasuose sudarytą projektą.
A. Salio su talkininkais sudarytame kelių dešimčių tūkstančių sąraše parodyta, kaip slaviškas priesagas –ovič, –evič, –ski tiktų pakeisti vienu iš keliolikos variantų lietuviško pavidalo pavardžių, o kartais keičiant ir visą šaknį, pvz.: Zabalocki – Užbalis, Užubalis, Ažubalis ir pan. Kitoms pavardėms siūloma pridėti ar keisti galūnę, pvz.: Akut – Akutis, Alechno – Alekna, Ambros – Ambrasas. Įsidėmėtina pastaba: „O ir nekeičiamos pavardės lenkiškoji rašyba pakeičiama lietuviškąja, pvz.: Matejunas, Meiszelis keičiama į Motiejūnas, Meišelis“. (Salys. Raštai. T. 2, p. 306). Iš pavyzdžių matome ir atstatinėjamą lietuvišką tarimą, ir priesagas. O be lietuviškos galūnės neteikiama nė viena pavardė. Juk mūsų linksniuojamų žodžių galūnės labai artimos sanskrito, senosios graikų ir lotynų kalbos galūnėms.
Ne savo noru atsidūrusio emigracijoje ir ten dirbusio lietuvių kalbos ir lietuvybės labui požiūrio į pavardes lietuviškuose pasuose turbūt niekas neišdrįs pavadinti apneštomis sovietmečio dulkėmis.
Tiesa, kai kurioms pavardėms, patenkančioms ir į mūsų ATD-us, gramatinimo išimčių neišvengsime ir jas turėsime pakęsti nekaitomas lietuviškame tekste. Tokiomis pavardėmis kol kas pripažįstame tas, kurios baigiasi kirčiuota galūne –o, plg.: Hugo, –ù (Kamiu, pranc. Camius), –ey ir pan.
Išimčių gausą labai padidina šiais laikais ištekėjusių už kitakalbių vyrų ir sutuoktinio pavardę priėmusių lietuvių moterų pavardės. Su žodžio gale turinčios priebalsį -n, -k, -č ir pan., pvz.: Nicholson, Griščiuk, Alper, Tiškevič (ypač dažnas žodžio baigmuo slaviškose pavardėse, kurių vyrų -evič, -ovič, -ič pavardėse galima įžvelgti nulinę galūnę, nes jos turi kitų linksnių galūnes. Kai išimtys užgožia bendrąją taisyklę, ši ima siūbuoti.
Verta pasvarstyti, ar tokioms moterų pavardėms netiktų jau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įteisinta, anksčiau joms nebūdinga lyties neskirianti galūnė -ė (plg.: Gruodė, Mašalė, Petrauskė ir kt.). Pridurtume, jog lygiai tuo pačiu pagrindu čia galėtų būti pasirenkama ir galūnė -a, plg. moterų vardus Albina, Antanė, Petronė, Vincė ir Joana, Pranciška, ir pan. Tad lietuvių kalbos gramatikai būtų naudinga ir Nicholsona/Nicholsonė, Griščiukė/Griščiuka, Alperė ir kt.
Visų su asmenvardžių pateikimu ATD-uose čia neaprėpiame. Laikas sustoti ir šį bei tą apibendrinti.
1. Kelionės dokumentams taikomose „ICAO taisyklėse“, skirtose mašinoms, asmenvardžiai įrašyti ir mūsų ATD-ų pridėtinėje juostoje, pateikiami rašytinio žodžio standartizuotą pavidalą parodančiais rašmenimis, sutampančiais su anglų kalbos raidėmis, tačiau šios taisyklės nereguliuoja viršutinėje ATD-o dalyje pateikiamų asmenvardžių bei vietovardžių pagrindinių įrašų ir galimo gramatinio pavidalo.
2. Šių dienų technologijų iškelta rašytinio žodžio raiška sudaro prielaidą, reikalui esant, kaip papildomą informaciją ATD-o atskiroje vietoje pateikti ir įvardijamos kitos kalbos rašyba ir jos gramatinio pavidalo.
3. Pagal konstitucinį statusą turinčius valstybinės lietuvių kalbos reikalavimus Lietuvos piliečiams Lietuvoje išduodamuose dokumentuose pagrindinis asmenvardžio įrašas turi būti pateikiamas pagal bendrinės lietuvių kalbos tartį atitinkančiais lietuviškais rašmenimis ir (su retomis išimtimis) asmenvardį sudarantiems žodžiams suteikiant gramatinį šiai kalbai būdingą pavidalą.
4. Dokumento šaltiniu laikytinas tik tam pačiam asmeniui išduotas naujausias oficialus dokumentas. Jeigu jis išduotas užsienio valstybės, tai perrašomas pagal lietuvių kalbai artimiausią tarimą ir paprastai jam suteikiamas lietuviškas gramatinis pavidalas (galimų išimčių kiekis, kiek įmanoma, apibrėžiamas ir neišplečiamas).
5. Pateiktųjų Seimui svarstyti projektų neįmanoma sujungti dėl skirtingo požiūrio į pagrindinį ATD-o įrašą. Projektas XII-535 tikriausiai neatitinka mūsų Konstitucijos.
6. Moterų, ištekėjusių už kitakalbių asmenų, asmenvardžių pateikimo ATD-uose ir kiti kebliausi šių asmenvardžių reikalai neturėtų būti sprendžiami be aukščiausios kvalifikacijos kalbininkų balso.