Kodėl pastaruoju metu socialinis dialogas ar rimtų klausimų kėlimas viešojoje erdvėje virsta ar verčiamas viešųjų ryšių akcijomis, ko gero, galima atsakyti per daug nė nespėliojant: jos daugiau mažiau estetinės, sukuria žaidimo įspūdį, atsiranda galimybė ir sudalyvauti, ir nesusitapatinti…
Kad toks būdas išsakyti savo reikalavimus ar poziciją kai kam gali pasirodyti kur kas patrauklesnis ir daugiau kam priimtinesnis, nestebina. Visų pirma, tai tiesiog saugu – bet kada nuo tokių akcijų gali atsiriboti: tai juk nerimta, pažaidėm, ir tiek. Kad jos tą pačią akimirką tampa ir savitikslės, taigi ir bedantės – jas aptarinėdami bendrapiliečiai kur kas daugiau dėmesio skiria estetikai nei keliamai problemai – atrodo, niekas nė nesuka galvos: akcija įvyko, buvo smagu. Ir puiku. Nuotraukos ar video netrukus atsiduria socialiniuose tinkluose – jomis dalijamasi, visi spaudžia patiktukus….
Štai ir Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas, patogiai įsitaisęs priešais kamerą, dar gruodžio vidury kvietė studentus rašyti laiškus… ne Kalėdų seneliui, o Vyriausybei bei Seimui ir priminti jiems apie žadėtas didesnes stipendijas. Kad būtų paveikiau [?] dar ragino į siunčiamą laišką įdėti ir centų, o paraginęs tarsi patikino: dabar tai jau tikrai kitąmet kils stipendijos…
Žinoma, kai prisimeni, kad trys iš penkių jaunuolių išvis nesidomi politika, tokia situacija neatrodo vienareikšmiška. Tai, kad net Lietuvos studentų sąjunga, jos vadovybė teišgali tik tiek – paraginti vieni kitus siuntinėti centus Vyriausybei – ir tik taip – laiško Kalėdų seneliui stiliumi – išsakyti savo lūkesčius, tik patvirtina: nepriklausomos Lietuvos pirmoji karta sėkmingai nupolitinta ir infantilizuota. Ir pasakyti, kad tai glumina, – maža: juk tie, kurių politikos vaisius dabar skiname, net labai gerai suprato, ką darė ir daro.