Sveiki sulaukę 2018-ųjų metų! Prasmingų darbų Lietuvai Naujaisiais!
Palydėdami 2017-uosius kviečiame Tiesos.lt bendratikslius pasidairyti po praėjusius metus – kas buvo juose svarbiausia, žvilgelėti ir į ateinančiuosius – kas kelia nerimą, o kas – stiprina viltį?
Skelbdami pirmuosius pasidalijimus kviečiame atsiliepti ir savo skaitytojus.
Dalius Stancikas. „Lietuvai tai buvo tušti metai“
2017-ieji Lietuvai buvo tušti metai – žmonės toliau bėgo iš savo valstybės (namų), o valdžios toliau apsimetė, kad viskas gerėja.
2017 metų valstybingumo simbolis – nepaliaujamai slenkantis Gedimino kalnas, kurio gelbėjimo darbus atlieka atestatą praradęs konstruktorius, pagarsėjęs dviem griuvusiais pastatais, ir darbų projektuotojas, pagarsėjęs brangiausiai valstybei kainavusiomis statybomis.
2017 metų demokratijos simbolis – konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje. Kuo garsiau valdžios (centrinė ir miesto) triūbijo, kad pagrindinį valstybės paminklą turi parinkti visi piliečiai, tuo atkakliau darė viską, kad ta piliečių nuomonė būtų paneigta.
2017 metų frazė – „Lietuvos pozicija – neturėti pozicijos“ (prof. Vytautas Radžvilas).
2017 metų vilties ženklas – palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas, komunistinis kankinys Teofilis Matulionis.
2017 metų reikšmingiausi Europos įvykiai, lemsiantys tolesnę Europos raidą:
Lenkijos tapatybės iškilimas virš Europos imperijos (ES byla prieš Lenkiją);
Katalonijos tapatybės iškilimas virš Ispanijos imperijos (Katalonijos nepriklausomybės paskelbimas);
Stiprėjanti priešprieša Rusijoje (per vienerius metus opozicijos lyderis A. Navalnas subūrė piliečių judėjimą, pajėgų konkuruoti su valdančiąja V. Putino partija).
Liudvikas Jakimavičius: „Tamsumos – kaip ant delno, tik ar pakaks valios ir jėgų jas prašalinti?“
Ką galima būtų pasakyti apie 2017-uosius, ką jie su manim padarė?
Metų pradžioj buvo atsiradę šiek tiek optimizmo. Nauja valdžia. Buvo ir visai priimtinų pasižadėjimų bei laikysenų mūsų perpuvusio politinio isteblišmento atžvilgiu. Bet kortų namelis subyrėjo bematant, svarbiausias Valstybės ministerijas (nežinia kodėl, turint tokią daugumą), perleidžiant Daukanto kosmopolitizmo „technologams“. Vyriausybei liko ūkvedžio vaidmuo su ūkvedžiu policininku, o didžiąją valstybės politiką į rankas suėmė Daukanto aikštė su visais reikalingais „tarnybų“ ir Vyriausybės gabalais. Kitaip tariant, Prezidentūra užvaldė valstybę. Ir anksčiau buvo užvaldžiusi su konservatorių ir VSD pažymų pagalba, bet dabar pasirodė, koks bejėgis yra Seimas ir jo daugumos, „padarytos“ rinkimų spektakliuose. Net tada, kai padaryti nesiseka.
Ir man visiškai buvo neįdomus tarppartinis konservatorių talžymasis su valstiečiais žiniasklaidos delfinariumuose, kuriuose ilgainiui užterštas vanduo virto atmatomis. Ne kitoks ir anksčiau buvo.
Eilinį kartą tą supratęs, riebiai nusispjoviau į parapijinę daukantynės riebuilių ir gyslų lietuviškąją žiniasklaidą ir išjungiau iš rozetės štepselį.
O pasaulyje dėjosi įdomūs dalykai. Brexitas, Amerikos ir Europos rinkimai perstumdė lentoj figūras ir galėjome pradėti reflektuoti, kur iš tikro gyvename ir kokie veideliai slepiasi už mūsų viršininkų – ES protekcionistų kaukių. Kas įdėmiau stebėjo Brexito derybas, turėjo suprasti, į kokią klampią dervą esam įklimpę. Patys vieni niekaip neišklamposim, o ir niekas neleis, nes mūsų Daukantynė su visu apstojusiu elitu tiesiog nenustygsta vietoje, kaip tik greičiau ir giliau į tą akivarą niurktelti. Savotiškas Lietuvos destrukcijos ir naikinimo instinktas yra užvaldęs visą valdžių piramidę. Nėra valdžios ar partijos, kuri šitoms beatodairiškoms tendencijoms imtų ir kietai pasipriešintų. Nėra drąsios žiniasklaidos, nepriklausomų žurnalistų, akademinė bendruomenė krūmuose, kai politiškai susidorojama su kolegomis. Beviltiškės, atrodo, atėjo broliai ir seserys 2017-aisiais, sulaukus Valstybės šimtmečio. A. Rusteika apie tai rašo. Pasiskaitykit – teisingai mąsto žmogus, bet niekam nuo to ne geriau.
Tarp visų metų įvykių šiandien išskirčiau vieną, tiesiog faktą – akivazdybę. Tai Lietuvos balsavimas Jungtinėse Tautose dėl JAV Jeruzalės pripažinimo Izraelio sostine. Plačiau nekomentuodamas pasakysiu – tai viena šlykščiausių valstybės interesų išdavysčių per visą mūsų atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir vardan ko? Vardan karjeros. Tokių dalykų nesiryžo daryti net komunistas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Taigi, praėję metai pagaliau parodė, kur gyvename ir su kuo turime reikalą. Tikėkimės, kad Lietuvos žmonės pagaliau praregės. O vilties yra. Europa ima susigaudyti protekcionistų manipuliacijose ir demagogijoje. Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimas, nors ir kaip stengiamasi jo nepastebėti, neabejotinai skverbsis į dienos šviesą ir į Europos žmonių protus. Tai vilties teikiantis dokumentas, kuriame kalbama iš esmės apie Europos Sąjungos klystkelį ir pražūtingas klaidas.
Didieji įvykiai prasidės ne čia, veidmainystės provincijoje. Europa stovi ties išlikimo riba: ARBA – ARBA. Ir turiu tokią nuojautą, kad šiais metais įsiplieks labai didelis mūšis: kas ką?
Tamsumos – kaip ant delno, tik ar pakaks valios ir jėgų jas prašalinti?
Andrius Švarplys: „Deja, praleista dar viena proveržio galimybė“
Praėję 2017-ieji Lietuvos politikoje išsiskyrė pirmiausia tuo, kad tai buvo pirmieji metai, kai realiai veikė nauja Vyriausybė, suformuota po 2016 metų rinkimų į Seimą. Tiek patys rinkimai, tiek nauja Vyriausybė buvo siejami su didžiuliais lūkesčiais pagaliau Lietuvoje išvysti apčiuopiamas permainas, ypač socialinio teisingumo, skurdo, atskirties srityse.
Kaimyninėms valstybėms, pirmiausia – Lenkijai ir Estijai, sėkmingai einant proveržio kryptimi, natūraliai ir Lietuvoje buvo susiformavęs atitinkamas lūkestis. Neretai susidarydavo įspūdis, kad valstybė apleido savo pozicijas laisvos rinkos receptų miražo naudai rizikuodama virsti ne piliečių, bet verslo-politinės nomenklatūros respublika. Jau ištisi viešojo sektoriaus segmentai, gyvybiškai būtini normaliam valstybės ir visuomenės funkcionavimui, yra atsidūrę ant kolapso ribos dėl atsainaus politinės valdžios dėmesio: gydytojai ir sveikatos sistema, mokslininkai-dėstytojai ir aukštojo mokslo sistema, mokytojai, policininkai, gaisrininkai, galiausiai ir pati valstybės tarnyba.
Deja, bet pirmi naujos Vyriausybės metai pasižymėjo ne kryptingomis reformomis, bet įvairiausiais antrarūšiais skandalais. To priežastys yra dvi. Pirma, pasirodė, kad naujoji valdžia neturi ir neieško jokio ryšio su pilietine visuomene su visais tais sektoriais, kurie yra nuskurdinti ir atsidūrę ant moralinio ir ekonominio bankroto slenksčio. Naujoji valdžia pradėjo elgtis taip, kaip ir jos pirmtakai: iš kabineto nuleidinėti „reformų planus“, užuot ėję konsultacijų ir paramos į pačią visuomenę. To rezultatas – sukiršinta ir streikų kalba reaguojanti visuomenė, biurokratinis valdžios stilius, žlugęs pasitikėjimas reformomis.
Antra priežastis, žiniasklaidos subulvarėjimas ir hiperkritiškumas naujos valdžios atžvilgiu. Viešosios nuomonės formuotojai ir didžioji žiniasklaidos dalis sukūrė tokią niekinimo, nepasitikėjimo, negatyvumo atmosferą, kad jokia reforma dabar praktiškai negali būti normaliai išdiskutuota ir realizuota viešoje erdvėje. Užuot atlikusi „sarginio šuns“ funkciją išviešinti apleistus valstybės sektorius ir atskleisti monopolinius interesus, žiniasklaida pasirinko status quo gynimą. To kulminacija buvo „alkoholio akcija“, kuri parodė, kad laisvė gerti lietuvių visuomenei yra žymiai svarbesnė nei solidarumas su vos išgyvenančia didžiąja visuomenės dalimi. O dėmesys kailiniams, džipams ir asmeninėms Seimo narių istorijoms galutinai paskandino Lietuvos žiniasklaidą į geltonąją jūrą. Prie to prisidėjo ir naujos valdžios keliamos periferinės pseudo problemos, kaip tautinis kostiumas, kurios rodė, kad valdžia neturi jokio rimto plano ar vizijos.
Žodžiu, Lietuvoje dar kartą buvo sunaikinta proveržio galimybė tiek dėl naujos valdžios oportunizmo, tiek dėl elitų nenoro keisti padėtį, prie kurios jie ir taip labai gerai gyvena. Todėl vietoj rimtų reformų turime politinį spektaklį apie antrarūšes pseudo problemas, reitingus, būsimus Prezidento rinkimus ir pramoginį turinį visiems šaipytis iš visko, tuo metu valstybei tuštėjant su kiekvienu emigracijos lėktuvu.
Iš pozityvesnių naujienų, be abejo, išsiskiria VDU mokslininko Liudo Mažylio atrastas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Jis buvo simboliškas tuo, kad tai buvo be jokio atskiro valstybės dėmesio ir finansavimo, grynai asmeninėmis inciatyvomis grįstas atradimas. Panašiame „inciatyvos“ būvyje be valstybės paramos yra palikti funkcionuoti jau minėti platūs visuomenės segmentai – abiem atvejais lydi tas pats panašus paniekinantis tonas („kas čia per tipas?“).
Dar vienas metų akcentas yra nacionalinio transliuotojo akibrokštas komercine paslaptimi paskelbti sutartis su TV podiuserinėmis įmonėmis. Visuomeninę misiją turintis transliuotojas, gaunantis riebią 36 milijonų eurų biudžetinę paramą, pasirinko ignoruoti Seimo parlamentinę priežiūrą ir slėpti viešuosius pinigus po privačiomis sutartimis, nors yra pagrįstų įtarimų, kad į šio transliuotojo „nepriklausomumą“ įeina ir draugų, krikštatėvių, bendrų įmonių sėkmingai vykdomas pinigų įsisavinimas.
Konkursas dėl Lukiškių aikštės paminklo Lietuvos laisvės kovoms parodė, kad visuomenėje sąlyginai susiformavo dvi stovyklos: viena nori tęsti „laisvės“ būseną, kai kiekvienas vedžioja savo šuniuką, o valstybė yra kažkokiame fone, kurios funkcija yra netrukdyti laisvam individų išsivaikščiojimui; o kita stovykla jau pradeda suvokti valstybės vaidmens poreikį išlikti lietuvybei kaip kultūriniam ir politiniam vienetui, tačiau šiai stovyklai kol kas dar svarbiau paminklai ir simboliai, o ne realios piliečius įgalinančios reformos.
Vytautas Rubavičius: „Reikia gyventi ir dirbti taip, kad lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė gyvuotų per amžius“
Praėję metai Lietuvai buvo labai sunkūs – didžiumą žmonių prislėgė spartus ir niekaip sveiku protu nepaaiškinamas maisto kainų augimas, jau įpratome nekreipti dėmesio į gėdingus Eurostato socialinius duomenis, pagal kuriuos visam laikui įsitvirtinome Europos Sąjungos valstybių uodegoje. Emigracija – regimas lietuvių išgyvenamos egzistencinės dramos pavidalas, kurio jau nebeįmanoma pagražinti jokių švenčių blizgučiais.
Tačiau būta ir nepaprasto džiaugsmo akimirkų – iškilmės skelbiant palaimintuoju didį dvasios vyrą, bebaimų Kristaus karį Teofilių Matulionį. Tad išlieka viltis – gal susikaupsime Lietuvos šimtmečio šventei ir būsim pakylėti vienos paprastos minties, kad reikia gyventi ir dirbti taip, kad lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė gyvuotų per amžius. Estai šitai suvokė, tad sėkmingai kuria bendrą tautos gyvenimą.
Turėtume gyventi taip, kad kaip savaime aiškų dalyką suvoktume – ne tik malonu, bet ir prasminga lietuviams būti kartu šioje Dievo jiems skirtoje žemėje ir valstybėje. O valstybė veiktų ne ardydama socialinius ryšius ir vis didindama nuskriaustųjų ir vargingųjų sluoksnį, o tuos ryšius bei tautos kūrybines galias stiprindama. Šito visiems mums linkiu.
Ir dar vieno dalyko – kad išvedęs mus iš sovietinio lagerio Dievo pirštas nebūtų mums pernelyg rūstus už netalentingai nugyventus tris laisvės dešimtmečius.