2018 m. pradžioje pasirodė knyga „Nepasmerkti: apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę“. Ją bendrai išleido bendruomenė „Aš esu“ ir VŠĮ Aštuntoji diena. Knygą turi net tris sudarytojus-palydėtojus: kunigą Kęstutį Dvarecką, psichologę Justiną Kymantienę ir Andrių Navicką, kuris nuo žurnalistikos ir akademinio gyvenimo nuvairavo į politiką. Trumpai pakalbinome visus šiuos sudarytojus aiškindamiesi, kokiai auditorijai skirta ši knyga ir kuo ji ypatinga?
Kodėl nusprendėte, kad tokios knygos šiandien reikia?
Kun. K. Dvareckas. Jau dešimtmetį stengiuosi padėti nuo įvairių priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Bendravau su šimtais alkoholikų, narkomanų, lošėjų ir galiu tvirtai pasakyti, nors kiekvienas žmogus unikalus ir visos mūsų gyvenimas nepakartojamas, tačiau kai susiduriame su priklausomybės liga, susidaro įspūdis, kad visi pradedame dalyvauti toje pačioje tragedijoje. Tai ryšku sveikstančių priklausomų žmonių liudijimuose – kai juos skaito kiti priklausomi žmonėms, pradžioje net sutrinka, nes jiems atrodo, kad tai pasakojama būtent apie jų gyvenimą.
Deja, vis dar yra mitų, kurie trukdo priimti tikrovę. Pavyzdžiui, kad priklausomybė – ne liga, bet valios trūkumas ar apsileidimas, kad ji gresia tik socialiniuose paribiuose gyvenantiems žmonėms, kad pakanka griežtai riboti alkoholio prieinamumą, ir viskas susitvarkys. Knygoje mes griauname mitus, kurie apsunkina sveikimo kelio paieškas, ir taip pat norime aiškiai pasakyti tiek priklausomam žmogui, tiek jo artimiesiems, tiek kiekvienam visuomenės nariui, kad priklausomybė yra sunki liga, bet ne mirties nuosprendis, ne gėdos žymė, kurią derėtų slėpti, – visada yra kelias į kitokį, tikresnį gyvenimą. Knyga „Nepasmerkti“ yra tarsi dvasinis, psichologinis gidas. Neabejoju, kad skaitydamas šią knygą, daug ką svarbaus apie save, santykius ir dvasinę ekologiją sužinos kiekvienas skaitytojas.
Kuo ši knyga svarbi priklausomų asmenų artimiesiems?
J. Kymantienė. Ne vienerius metus daug tenka bendrauti su žmonėmis, kurie, regis, tiesiogiai nepaliesti priklausomybių, bet dėl jų kenčia net daugiau nei kiti. Moksliškai pagrįstas faktas, kad kai į žmogaus gyvenimą pasibeldžia priklausomybės liga, pasikeičia ir visos šeimos, visos aplinkos gyvenimas.
Kalbant apie artimuosius, svarbūs du aspektai. Pirmiausia, dažnai artimųjų elgesys skatina ne sveikti priklausomą žmogų, bet ilgiau daugiau mažiau patogiai jaustis pasinėrus į ligą. Todėl knygoje keliame klausimą – kada artimieji tikrai padeda, o kada jų elgesys tik pablogina situaciją? Kitas svarbus dalykas – pagalba reikalinga patiems artimiesiems, kurie tampa tik „priklausomybės teatro statistais“. Apie tai knygoje kalba ne tik specialistai, bet ir patys priklausomų asmenų artimieji, kurie lanko savipagalbos grupes, mokosi gyventi autentiškiau.
Mano galva, labai svarbu, kad knygą sudaro trys dalys: specialistų tekstai, priklausomų asmenų ir jų artimųjų autentiški liudijimai, taip pat įvairių specialistų atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus, susijusius su priklausomybėmis.
Kaip susibūrė būtent tokia knygos sudarytojų kompanija?
A. Navickas. Mano supratimu, esame idealiai vienas kitą papildanti trijulė. Jau prieš beveik dešimt metų su kunigu Kęstučiu pradėjome glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje. Kun. Kęstučiui postūmį davė sveikimas nuo narkotikų ir supratimas, kad net kunigystė neapsaugo nuo priklausomybės. Man svarbi buvo bičiulystė su kun. Kęstučiu ir noras padėti, kita vertus, daug metų labai domiuosi psichologijos ir psichoterapijos temomis, taip pat tuo metu dirbau žurnalistinį darbą ir man atrodė labai svarbu garsiai kalbėti apie nepatogią priklausomybių temą.
Bendradarbiaudami su kun. Kęstučiu, išleidome dvi knygas, parengėme keliolika laidų priklausomybių temomis. Dabar gi norėjosi apibendrinti sukauptą patirtį, be to, tenka reaguoti į tai, kad sparčiai populiarėjau naujos priklausomybės. Knygą pradėjome rengti dar iki tol, kol tapau Seimo nariu. Tai, kad Seime priklausau Priklausomybių prevencijos komisijai, tapo impulsu analizuoti, kiek veiksminga politinių institucijų veikla šioje srityje. Deja, turiu pripažinti, kad didelė problema yra tai, jog tikrovė, kurią pažįstu bendradarbiaudamas su kun. Kęstučiu, padėdamas jo bendruomenei, ir tas vaizdinys, kurį galima susidaryti iš valstybės institucijų ataskaitų, sunkiai suderinami dalykai. Noriu tikėti, kad knyga „Nepasmerkti“ taps iššūkiu ir visų lygmenų politikams giliau susimąstyti apie priklausomybių ligų problemą.
Na, o tai, kad psichologė, mokslų daktarė Justina atsiliepė į mūsų raginimą įsijungti į sudarytojų gretas, yra didžiulis laimėjimas, nes labai reikėjo jos patirties, kiek kitokio žvilgsnio. Sudarant knygą, sunkiausia buvo apsispręsti dėl jos struktūros ir tekstų atrankos. Būtent apie tai daugiausia laiko ir diskutavome mes, sudarytojai. Kadangi esame geri bičiuliai, tai tikiu, kad mūsų tarpusavio bendrystės dvasia jaučiama ir knygoje.
Kaip įsigyti knygą „Nepasmerkti“?
Kun. K. Dvareckas. Norėjome, kad knyga būtų pretekstu pokalbiui, diskusijai, todėl esame apsisprendę, kad pagrindinis knygos platinimo mechanizmas – susitikimai su žmonėmis įvairiose Lietuvos vietose. Stengiamės atrasti galimybę atvažiuoti visur, kur tik mus kviečia ir mūsų laukia. Taip pat knygą galima įsigyti katalikiškose knygynuose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Manau, kad vaisinga būtų, jei atsirastų aktyvistų parapijose, kurie tarpininkautų, jog knygos pasiektų žmones, kuriems labai jos reikia.
Taip pat yra dar vienas paprastas būdas įsigyti knygą – 8dienos interneto knygyne, www.8diena/knygynas.
A. Navickas. Sakoma, jei priklausomas žmogus bent dešimtadalį energijos, kurią seniau išvaistydavo kvaišalams ar kompulsyviam elgesiui, skirtų sveikimui, niekas negalėtų sutrukdyti grįžti į gyvenimą. Manau, kad leidėjai teisingai pasirinko, jog, įsigyjant knygą, reikia ir tam tikros būsimo skaitytojo iniciatyvos. Taip pat tikiu ir solidarumo, bendrystės galia. Tikiu, kad atsiras tokių žmonių, kurie, supratę šios knygos svarbą, taps naujaisiais knygnešiais ir dovanos knygas mokykloms, bibliotekoms ir t.t.
J. Kymantienė. Jau įvyko kelios labai įdomios diskusijos. Važiavome į Dzūkiją, Kauną, Kėdainius. Man labai patiko bendražygio A. Navicko žodžiai: „Tokios įgalinančios, dvasios ekologiją puoselėjančios diskusijos ir yra labai svarbus mūsų valstybės kūrimo aspektas, gydantis sužeistus bendrystės ryšius.“ Nors gali atrodyti, kad knyga „Nepasmerkti“ – labai rūsti ir rimta, bet iš tiesų tai vilties knyga, kurią skaitant akyse turėtų tapti šviesiau.
Kalbino L. Preikšas.