Gali būti įvairių variantų, bet šįkart siūlyčiau padiskutuoti du.
Būtų galima iškart pasirinkti tiesioginę demokratiją ir tai, beje, nereikštų, kad būtų panaikinta atstovaujamoji demokratija. Valstybės gyvenimą, jos raidą turi lemti pati tauta, jos sprendimai bei pasirinkimai, o ne jos atstovai. Žinoma, valstybinio lygio atstovaujamoji demokratija yra reikalinga, pavyzdžiui, įstatymams rengti, tačiau greta būtinai turi būti sudarytos sąlygos ir aktyvioms piliečių įstatymų iniciatyvoms. O savivaldos lygiu sprendimas turėti ar ne atstovus, priklausytų nuo pačių savivaldos gyventojų sąmoningumo ir noro. Pati savivalda gali tvarkytis ir be deputatų – savivaldos gyventojai rinktų administracijos vadovus, policijos vadovus ir pan., juos patys ir kontroliuotų. Patys gyventojai elektroniniu būdu balsuotų tokiais pat klausimais, kaip kad dabar balsuoja deputatai.
Kitas kelias – jį būtų galima vadinti pereinamuoju iš atstovaujamosios į tiesioginę demokratiją – palengvinti sąlygas surengti referendumą, Konstitucijoje įteisinti vietos referendumą, suteikti didesnės teisinės gãlios piliečių iniciatyvoms: peticijoms, įstatymų leidybos ir pan.
Svarstant dėl to, koks turėtų būti parašų skaičius referendumui inicijuoti – 100 tūkst. ar kitoks, būtų galima laikytis tokios nuostatos: kuo mažiau reikalinga parašų, tuo daugiau demokratijos.
Palyginkime su Šveicarija:
– konstituciniam referendumui paskelbti reikia 100 tūkst. rinkėjų parašų,
– kitiems referendumams paskelbti reikia 50 tūkst. parašų.
Šveicarijoje gyvena 7 639 961 gyventojų (2011 m.), registruotų rinkėjų 5 139 055 (2012 m.).
Kiek gyventojų gyvena Lietuvoje, deja, niekas tiksliai nežino, kaip nežinomas ir tikras rinkėjų skaičius. Kaip parodė paskutiniai rinkimai: spalio 14 d. rinkėjų buvo 2 588 418, o po kelių savaičių beveik 150 tūkstančių rinkėjų kažkur išgaravo ir liko 2 438 641.
Jeigu perimtume Šveicarijos proporcijas, Lietuvoje turėtų būti taip (sakykime, kad Lietuvos rinkėjų yra 2 438 641):
– konstituciniam referendumui paskelbti reikėtų 47,5 tūkst. rinkėjų parašų,
– kitiems referendumams paskelbti reikėtų 23,7 tūkst. parašų.
Tokie skaičiai, aišku, dar svarstytini, bet žinant dabartinius reikalavimus – išties įdomūs.
Kai kas mažo parašų skaičiaus bijo dėl to, kad tuo gali pasinaudoti neigiamos jėgos. Bet neigiamiems poveikiams užkirsti yra įstatymų normos. Lietuvos Referendumo įstatymas nuo kai kurių valstybių įstatymų skiriasi tuo, kad yra labai liberalus: pagal jį piliečiai gali inicijuoti bet kokį klausimą. Nors, turint omeny, reikalaujamą surinkti parašų skaičių, realiai piliečiai inicijuoti negali nieko. Kai kurių valstybių referendumų įstatymuose būna nurodyta, kokiais klausimais negalima skelbti referendumo. Pavyzdžiui, Šveicarijoje ne visose teritorijose piliečiai gali balsuoti dėl finansų. Tačiau atlikti tyrimai parodė, kad tose teritorijose, kuriose šis referendumas yra, išlaidaujama mažiau: vien šio referendumo egzistavimas politikus priverčia taupiau naudoti pinigus – jiems tai yra kaip tramdomoji priemonė. Tad jei ir Lietuvos Referendumo įstatyme būtų nurodyti klausimai, kuriais negalima rengti referendumo, pavyzdžiui, klausimai, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybės teritorijos vientisumą, valstybinę kalbą ir pan., kitų saugiklių ir nebereikėtų.
Beje, vietos referendumo įteisinimas Konstitucijoje yra gal net svarbiau nei referendumo parašų kvotos sumažinimas. Kažkodėl apie tai beveik nekalbama. O juk tik tiesioginės demokratijos instrumento – referendumo nebuvimas savivaldose leidžia tarybų deputatams priimti sprendimus ne visada atsižvelgiant į gyventojų interesus. Gerai žinoma, kad ten, kur gyventojai neturi teisės spręsti valstybės ar vietos klausimų, yra visos sąlygos be jokių kliūčių veikti stambaus kapitalo grupėms ir įtakoti joms palankius deputatų sprendimus.
Kitas klausimas: kaip vieną ar kitą variantą įgyvendinti.
Visų pirma, reikia, kad patys žmonės to norėtų – jeigu nėra noro, supratimo apie tiesioginės demokratijos naudą, ypač tarp visuomenės lyderių, autoritetų, kurie lengviausia galėtų šias idėjas skleisti bei padaryti jas priimtinas, tai mažos dalies žmonių noras to niekaip neįgyvendins.
Reikalingas daugelio organizacijų ir žmonių vieningumas tuo klausimu – tik taip galima būtų pabandyti ar paspausti Seimą, ar inicijuoti referendumą šiuo klausimu – surinkti per 300 tūkst. parašų gal ir pavyktų tik susivienijus daugumai organizacijų. Žinoma, apie tokį referendumą reikėtų kalbėti ne mažiau metus. Per parengiamąjį etapą visomis įmanomomis priemonėmis reikėtų išaiškinti visuomenei, kokia yra siūlomų pataisų esmė, kaip keistųsi piliečių padėtis ir galimybės veikti, ir tik tada jį inicijuoti. Tokiai plačiai ir ilgalaikei informavimo programai, žinoma, reikėtų surinkti lėšų. Trečias dalykas, į referendumo klausimus vertėtų įtraukti ne tik klausimą apie parašų skaičių sumažinimą norint inicijuoti referendumą, bet ir kitus šiuo metu labai aktualius visuomenei klausimus, pavyzdžiui, dėl partijų finansavimo iš valstybės biudžeto uždraudimo.
Tiesos.lt skaitytoja Emilija