Lietuvos viešoji, o neretai ir akademinė erdvė vis tampa diletantų ir šarlatanų siautėjimo vieta. Tobulas to pavyzdys yra veikėjai, laikas nuo laiko susirengiantys aiškinti visuomenei, kad nacionalizmas yra giminingas ar net tapatus nacizmui, kad nacionalistai yra tik nedrąsūs atsiskleisti naciai.
Taip aiškinantys žmonės (Lietuvoje tą daryti ypatingai mėgsta Naujojo Židinio-Aidų ratelio atstovai) dažniausiai neturi nieko bendra su politine filosofija, jokio išsilavinimo šioje srityje ir tiesiog meluoja nuo pradžios iki galo, nes tarp nacionalizmo ir nacizmo yra kuo giliausias prieštaravimas ir jokios (išskyrus pavadinimo) giminystės.
Kad yra būtent taip įsitikinti padeda viena iškiliausių XX amžiaus politikos filosofių Hannad Arendt. Savo fundamentaliausiame (mano kuklia nuomone) veikale „Totalitarizmo ištakos“ ji rašo:
„Pagal vieną tokių skubotų aiškinimų antisemitizmas yra tas pat, kas ir karingasis nacionalizmas bei ksenofobiniai jo protrūkiai. Nelaimei, faktas yra tas, kad modernusis antisemitizmas stiprėjo proporcingai tradicinio nacionalizmo silpnėjimui ir savo zenitą pasiekė kaip tik tą akimirką, kai Europos nacionalinių valstybių sistema ir su ja susijusi trapi jėgų pusiausvyra sužlugo.
Jau buvo pažymėta, kad naciai nebuvo paprasčiausi nacionalistai. Jų nacionalistinė propaganda buvo skirta bendrakeleiviams, o ne įsitikinusiems jų bendražygiams; priešingai, pastariesiems niekada nebuvo leidžiama išleisti iš akių nuosekliai antnacionalinio politikos supratimo. Nacių „nacionalizmas“ ne vienu aspektu panašus į dabartinę propagandą Tarybų Sąjungoje, kuria ten irgi naudojamasi tik todėl, kad būtų palaikomi masių prietarai. Naciai jautė nuoširdžią ir niekada neišnykusią panieką nacionalizmo siaurakaktiškumui, nacionalinės valstybės provincialumui ir tarpais kartodavo, kad jų „sąjūdis“, savo tikslais toks pat tarptautinis kaip ir bolševikų sąjūdis, jiems svarbesnis už bet kokią valstybę, kuri neišvengiamai susijusi su tam tikrai konkrečia teritorija.“
Mokytis niekada ne vėlu.
Šaltinis: Hannah Arendt, „Totalitarizmo ištakos“ (vertė Arvydas Šliogeris), Vilnius: Tyto Alba, 2001, p. 39.