delfi.lt
Londone esu diskutavęs su vienu suomiu. Pabaigoje diskusija peraugo į audringą ir nelabai korektišką apsikeitimą nuomonėmis pakeltais balsais. Kategoriškai negalėjau sutikti ir mane žeidė jo teiginiai apie mūsų Nepriklausomybės atkūrimą, Sausio 13-ąją, Vytautą Landsbergį.
Visi argumentai – tarsi šūkiai iš „Jedinstvo“ mitingų. Geroje kompanijoje buvo galima tiesiog numoti ranka, pasukti pokalbį kita linkme, bet man užvirė kraujas ir negalėjau tylėti „neiššovęs“. Kita vertus, visi tie jo nuvalkioti teiginiai – vieni niekai, bet vienas argumentas buvo tarsi smūgis žeberklu į nugarkaulį: „O 1940-aisiais jūs net neiššovėt!”
Taip, skirtingai nei suomiai, mes neiššovėm. Neiššovė Lietuvos valstybė. Turbūt tai yra vienas iš sudėtingiausių ir juodžiausių mūsų istorijos puslapių, kuris buvo padėties ir galimų padarinių nesuvokimo, politinės išminties stygiaus, bailumo, naivių iliuzijų, valios bei ryžto stygiaus ir kitų aplinkybių kombinacija. Tačiau 1944–1953 m. Lietuvos kaimuose ir miškuose aidėjo šūviai. Tūkstančiai vyrų ir moterų stojo į nelygią kovą ir ryžosi tam, kam nepasiryžo valstybės vadovai ir kariuomenės vadai.
Tačiau grįžkime į dabartį. Ar išmokome istorijos pamokas? Ar iššautumėm dabar? Tikrai nesiruošiu pilstyti iš tuščio į kiaurą ir svarstyti, kas būtų, jei būtų. Visiškai pasitikiu mūsų kariuomene, kuri, mano nuomone, yra viena iš kelių normaliai ir efektyviai funkcionuojančių valstybės struktūrų. Be to, dar yra Lietuvos šaulių sąjunga.
Taigi, nesvarstykime hipotetinio „karšto“ konflikto, bet atidžiau pažvelkime į kelis „šaltus“ – didžiausius pastarojo meto mūsų užsienio politikos iššūkius, kurie yra tiesiogiai susiję su mūsų nacionaliniu saugumu. Jie yra gera iliustracija to, kaip mes tvarkomės su didžiausiomis grėsmėmis.
Taigi, klausimas tas pats – ar lemiamais XXI a. momentais Lietuvos valstybė iššovė? Ne, mes ir vėl pralaimime karus neiššovę.
Šiuo atveju šūvis yra nuosekli ir iki galo principinga laikysena, labai aiškiai suformuluota ir garsiai – visai Europai ir pasauliui – reiškiama nuomonė. Reikalui esant – bekompromisė pozicija, netradiciniai ir oponentams netikėti diplomatiniai manevrai. Jei nelygioje diplomatinėje kovoje ir lemta pralaimėti, tai su aukštai iškelta galva ir ramia sąžine, o ne taip, kaip dabar – užsičiaupę, nusižeminę ir be jokios savigarbos.
O tokių šūvių būta. 1990 m. po V. Landsbergio pasisakymų iš gėdos raudonavo ir viešai aiškinosi pasaulio galingieji – Margaret Thatcher ir George‘as W. Bushas. Tuomet atkurtos Lietuvos valstybės vadovas kreipėsi į demokratinį pasaulį ir paklausė garsiai bei aiškiai: „Ar demokratinės valstybės vėl nori parduoti Lietuvą Sovietų Sąjungai?“
Neseniai mano akis buvo užkliuvusi už vieno teksto 1990-ųjų Londono „The Times“ nuomonių skiltyje. Ten žinoma to laikmečio veikėja rašė, kad „aš nesu vienintelė, kuriai gėda dėl to“. Tačiau dabar – kiti laikai, principingos, sąžiningos ir aiškiomis vertybėmis grįstos politikos nebėra, Europoje liko tik klaidinančios partijų iškabos ir menkystiška, siaurais interesais grįsta bei amorali realpolitik. Ar nereikėtų minėtojo klausimo iš aukščiausių ES tribūnų viešai pateikti, pavyzdžiui, Angelai Merkel?
Vakarų Europos politikai savo oponentams dažniausiai klijuoja „populistų“ etiketes. Tai dažnai daro ir visą Europą po savo padu laikanti A. Merkel, tačiau ir ji pati pataikauja miniai. Štai pernai, po Šv. Gretos „atšilistų“ apeigų Berlyne kanclerė, siekdama įsiteikti sveiką protą praradusiai miniai, spaudos konferencijoje kalbėjo, kad „Greta Thunberg paskatino mus veikti greičiau“.
Kaip tokiais atvejais veikia vyriausybės? Schema tradicinė ir labai paprasta – norint užčiaupti arba įsiteikti miniai, reikia duoti pinigų. Beje, tų pačių mokesčių mokėtojų suneštų. Ir štai Vokietija bei ES skelbia ambicingus kovos su klimato kaita planus. Briuselis tuos planus „nuleidžia“ visoms narėms. Kaip visa tai atrodys Lietuvoje?
Vyriausybė pritarė atnaujintam nacionaliniam energetikos ir klimato srities veiksmų planui 2021–2030 metams. Europos Komisija iki šių metų birželio turėtų pateikti nacionalinių planų vertinimą. Vyriausybės parengtame plane numatoma, kad šioms priemonėms įgyvendinti Lietuva turės skirti nei daug, nei mažai – apie 14 mlrd. eurų.
Tokia yra dalyvavimo šiame absurdo festivalyje kaina. Kai kitą kartą kivirčysitės dėl skurdo lygio ir pensijų, mokytojų, gydytojų ir ugniagesių atlyginimų bei svaičiosite apie gerovės valstybę, prisiminkite šį skaičių.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA