Jos prasidėjo ir ima įsibėgėti, nors pandemijos pabaiga nelabai šviečiasi tunelio gale. Du procesai – pandemijos stabdymas ir rinkimų įsivažiavimas – vienu metu sklandžiai vykti negali, nes visuomenės dėmesys nėra skaidus vienetas. Negali vienu metu per vieną televizorių žiūrėti krepšinį ir dailųjį čiuožimą.
Tokiomis aplinkybėmis, kad rinkimai bent kažkiek atitiktų visuomenės nuomonę ir lūkesčius, matau tokią perspektyvą. Rinkimams į bendrus sąrašus turėtų burtis trys blokai: Pozicijos, Opozicijos ir Nesisteminių-neparlamentinių partijų bei nepartinių blokas. Partijos, norinčios veikti ne koalicijose, galės pasitikrinti savo pajėgumą eidamos vienos, bet jų šansai dėl Pandemijos sąlygų ir mizeriško matomumo yra utopiniai.
Partijos, kurios eis į koalicijas ir deleguos į sąrašus savo žmones, turės daug didesnes galimybes turėti savo atstovus Parlamente nei tos, kurios savo jėgomis mėgins peršokti rinkiminę kartelę.
Koalicijas sudarinėti reikėtų prieš rinkimus, o ne po to, kai partnerių ieškoma iš politinių palovių, kad tik sukrapštytum daugumą.
Suprantu, kad tokiam modeliui tuoj pat kils „mažiukų“ pasipriešinimo banga: „O kaip bus su mūsų tyrosiomis ideologijomis, nes juk mes su nieku negalim jungtis ir vienytis, nes mūsų programos skirtingos?“
Kas negali, tegul ir nesijungia.