Siūlome keleto aktyvių klaipėdiečių, grįžusių iš pažintinės kelionės į Švedijos termofikacines jėgaines, deginančias ir atliekas, pasvarstymus, kas ir kodėl Lietuvoje darytina kitaip.
Daugiau apie šią kelionę siūlome skaityti čia.
Jonas Dirginčius, klaipėdietis
Jei vienu sakiniu: švedams labai pasisekė dėl to, kad per visą šalies naujausių laikų istoriją valdžioje nebuvo nė karto liberalų, o konservatoriai buvo tiek trumpai, kad nespėjo nieko prichvatizuoti ar kitaip pakenkti.
Atliekas tvarko ir jas degina iš esmės valstybės kontroliuojamos įmonės ir jų tikslas – ne pelnas, kaip pas mus „Fortum“ ar UAB „KRATC“ atveju, o būtent atliekų tvarkymas, bei visuomenės gerovė. Tai yra esminis sisteminis skirtumas nuo to, ką liberalai bando „prastumti“ pas mus, ignoruojant visuomenės nuomonę, o dažnai socialinį teisingumą, aplinkosaugą. Ir dar neaišku, kas labiau įtakoja kruopštų švedų rūšiavimą – ar patogi ir skatinanti rūšiuoti antrinių žaliavų surinkimo sistema, nes konteinerių ir pavojingų atliekų surinkimo tinklas puikiai išvystytas, ar konkreti finansinė nauda, nes užstato sistema išvystyta labai plačiai, bei švedai moka būtent už nerūšiuotas atliekas pagal svorį, o ne už kvadratinius metrus, kaip liberalai nustatė pas mus.
Nuvažiavę į Stokholmą pamatėme, kad sutvarkyti atliekas tikrai galima, galima įpratinti gyventojus atsakingai rūšiuoti sukuriant jiems labai konkrečią finansinę naudą, bei apskritai propaguojant socialinį teisingumą ir solidarumą. Deja… Lietuvoje atliekų surinkimu, rūšiavimu ir perdirbimu užsiima labai įtakingos politinės verslo grupuotės, ir akivaizdu kad jiems nenaudinga, kad gyventojai patys išrūšiuotų, atimdami iš jų milijoninius pelnus. Ir tai yra natūralu, nes mūsų miestą valdo liberalai – politinį verslo partija, kurios klasikinis tikslas yra sukurti rinką, varomą pelno siekimu. O pažiūrėjus, kaip savivaldybę įžūliai elgiasi, bei atvirai tyčiojasi iš miestiečių, apie kažkokį socialinį teisingumą, ar politikų solidarumą galima nebent pasvajoti.
Todėl mano nuomone, deginimas – pati pavojingiausia atliekų tvarkymo grandis, kurią galima leisti tik tuo atveju, jei puikiai veikia visos kitos pradinės grandys – užstato sistema, bei konkreti finansinė motyvacija išrūšiuoti atliekas. Dar turėtų visą tai kontroliuoti sąžiningi politikai ir valstybės tarnautojai. Bet mūsų liberalioje savivaldybėje tai sunkiai įsivaizduoju. Nebent … gal išties lietuviai turėtų paskelbti karą Švedijai, greitai pasiduoti ir tikėtis kad pastarieji okupuos? Atsiųs čia savo valstybės tarnautojus su jiems būdingu sąžiningumu, mokėsim švediškus mokesčius, gausim švediškas socialines garantijas ir pensijas, ir mokėsim tik už nerūšiuotas atliekas pagal svorį. Juokas juokais, bet pasižiūrėjus į tai, ką pridarė mūsų liberalai, ši absurdiška mintis atrodo visai patraukli…
Jolanta Uktverytė, EKO klubas „Žvejonė“
Į „Fortum“ jėgainę Hogdalen vykau norėdama sužinoti, kaip kontroliuojama atliekų deginimo įmonė aukštais ekologiniais standartais garsėjančioje šalyje. Pasirodo, taršos monitoringas yra faktiškai patikėtas pačiai atliekų deginimo įmonei, tačiau, kaip pripažino pats savivaldybės atstovas, jie negali pasakyti, ar padidėjusių CO2 išmetimų atvejų buvo 525 ar 530 per metus. Nors švedai giriasi dideliu išrūšiavimu, tačiau, kaip teko pamatyti atliekų maišymo bunkeryje ir buvo pristatyta „Fortum“ atstovo, vidutiniškai po gyventojų išrūšiavimo atliekose vis dar yra 39 % popieriaus, 30 % maisto atliekų, 9 % plastiko ir 7 % stiklo. Didžiąją dalį jų galima perdirbti. Visi sutikti jėgainių atstovai patvirtino, jog tvarkant atliekas reikia taikyti atliekų atsisakymo, mažinimo, panaudojimo dar kartą, rūšiavimo ir perdirbimo sistemą. Tokią sistemą, manau, būtina pradėti kurti Klaipėdoje.
Ligita Girskienė, Bandužių seniūnaitė, DNSB „Bandužiai“ valdybos pirmininkė
Kadangi pati gyvenu UAB „Fortum Heat Lietuva“ kaimynystėje ir vadovauju vienai didžiausių Klaipėdos daugiabučių namų savininkų bendrijų, man aktualu, kaip tvarkomasi su atliekomis Klaipėdoje ir kaip atpiginti šilumos energiją daugiabučių namų gyventojams.
Man asmeniškai nesuprantama, kodėl Klaipėda atliekų tvarkymo srityje „žygiuoja“ priešinga kryptimi nei daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių. Kodėl gyventojai nėra skatinami kuo daugiau atliekų išrūšiuoti jų susidarymo vietoje, kodėl nėra gerinama atliekų surinkimo infrastruktūra, nevykdomos edukacinės programos. Bent jau man apie jas neteko girdėti, esu mačiusi tik lankstinuką. Būtina motyvuoti gyventojus rūšiuoti, o pats geriausias motyvas – mokesti už atliekas pagal svorį. Nors mūsų miesto adminsitracijos atstovai teigė, kad nėra įmanoma pasverti atliekų, pasirodo, jog tai daryti galima ir be didelio vargo. Reikia tik investuoti į techniką ir šiek tiek pakoreguoti įstatyminę bazę. Atliekų deginimas yra paskutinėje vietoje, kai jau nieko kito sugalvoti nebegalima. Bet Klaipėdoje kažkaip viskas vyksta aukštyn kojom: pirma kažkas nusprendžia ir leidžia statyti gyvenamojo rajono pašonėje atliekų deginimo jėgainę, pradeda deginti nerūšiuotas atliekas, po keleto metų pastatysime atliekų rūšiavimo liniją ir tada pradėsime skatinti gyventojus rūšiuoti. Būsime iššvaistę milijonus požeminiams konteineriams ir dar bala žino kam, o rezultato nematysime…
Atliekų tvarkymo procesas yra ypač brangus ir kiekvienas išleistas litas turi būti panaudotas tikslingai. Svarbiausia, kad žmonės nori žinoti, iš ko susideda mokestis už atliekas ir kur tie pinigai nukeliauja. Atsakymą kol kas gauti labai sudėtinga, nes besidomintiems KRATC durys uždaros.