Gerą pusmetį galvojau, už ką balsuoti, kai žmogui su mano pažiūromis, kurias Mažvydas Jastramskis įvardija amerikietiškomis respublikoniškomis, nėra už ką balsuoti. Tai, beje, liudija ir Mano Balsas testas, kuriame mano vieta atsidūrė Lietuvos politinio lauko dykroje.
Pirmą kartą rimtai susimąsčiau: gal reikėtų sąmoningai nebalsuoti?
Vis dėlto užgraužė prisiminimai apie tuos laikus, kai rinkimų dieną reikėdavo dirbti iki paryčių, o balsuoti iš anksto paštu būdavo galima tik pagal gyvenamąją vietą, tad yra tekę žiemą naktį belstis iš Vilniaus į Kauną, nes tenai geležinkelio stotyje paštas dirbdavo iki 24 valandos ir mano balsas galėjo būti įskaitytas. Lygiai, kaip ir balsavimo dieną skambinėti į VRK, kad jos pirmininkas, legendinis Zenonas Vaigauskas, duotų nurodymą nesupratingai Juragių apylinkei priimti mano balsą.
Grįžtant prie reikalo. Per pastaruosius tris dešimtmečius esu balsavęs už tik už dvi politines jėgas – liberalus ir konservatorius. Pirma – tik už liberalus, paskui pradėjau dalinti savo balsus daugiamandatėje už liberalus, vienmandatėje už konservatorių, galiausiai vien už konservatorius.
O paskui visi išsigimė – vieni virto į politinių užsakymų stalą, kuriame prekinosi nuo Gazpromo iki MG Baltic’ų, kiti nutarė prisiderinti prie Stribašiaus, Raudonosios Aušrinės ir Aušros Maldeikienės, dergiančių Lietuvą ir jos didvyrius vienu balsu su Vanagaite-Dušanskiene. Kuo jie geresni už poną Waldemarą ar draugus Titovą ir Rozovą, na, niekaip nesuprantu.
Šiame fone buvusių konservatorių pažadai laimėjus rinkimus pakelti mokesčius savarankiškai dirbantiems pagal marksistinio veidmainio Kuodžio klejones apie „Gyvulių ūkį“ atrodo kone smulkmena. Bet visiškai nepriimtina.
Kas man beliko? Nacionalinis Susivienijimas. Vytauto Radžvilo patirtis ir Vytauto Sinicos energija.
Sakysit: Bačiuli, tu durnas? Tu ką, nematai ir nesupranti, kas ten? Nea, aš, kaip visada protingas, viską matau ir suprantu geriau už daugelį.
Paeiliui:
a) Ten RADŽVILAS! Aaaaaa!!!
Kas yra Radžvilas, aš žinau geriau už jus visus kartu paėmus. Pirmą kartą ilgą kontaktą su juo turėjau 1991 vasarą, kai su keliais bendraminčiais liberalais iš Kauno atvažiavau kalbėti pas jį dėl būsimos Lietuvos Konstitucijos. Padarė įspūdį, kad vienas tuometinių Sąjūdžio legendų be jokio susireikšminimo bendravo su, iš šių dienų objektyviai žiūrint, provincijos naivuoliais.
Geriau už jus žinau ir apie Radžvilo proto skaidrumo sinusoidę, ir apie katastrofizmą, ir apie šiaip jau pelnytos didybės manijos apraiškas. Patyriau asmeniškai.
Šalia to – greta Vytauto Landsbergio ir a.a. Tėtušio Romualdo Ozolo, tai vienas iš trijų Lietuvos valstybingumo išminčių, kurių dar prieš tris dešimtmečius darytos įžvalgos nesensta iki šiol. Įdomus faktas – mano žurnalistinėje partirtyje Radžvilas yra vienintelis pašnekovas, kurio interviu nereikėdavo šifruoti – tik užrašyti, nes jis kalbėdamas net kablelius sudėliodavo.
Radžvilas Seime – tai skvarbaus analitinio valstybinio mąstymo įskiepa, kurios po Ozolo ir Landsbergio pasitraukimo Lietuvai gyvybiškai reikia.
b) Kas tas pacanas Sinica?!
Sinicą pastebėjau gana seniai, kai jis, pirma, Propatria, paskui DELFI pradėjo rašyti ne pagal amžių brandžius straipsnius. Na, bet rašyti daug kas gali.
Rimtai į jį pažvelgiau, kai ėmėsi versti ir leisti konservatyvių autorių knygas, kurių vertimo ir leidybos niekada joks Soroso ar Europos Komisijos fondas nefinansuos. Pamačiau vaikiną, kuris tiek tiki savo idealais, kad vardan jų sklaidos pasirengęs investuoti savo laiką nesitikėdamas apčiuopiamos finansinės grąžos.
Lūžis buvo tada, kai Sinica su bendraminčiais pagamino ir atgal ant Vrublevskių bibliotekos sienos pakabino Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą. Tai buvo pirmas kartas nuo audringų Atgimimo laikų, kai kažkas nutarė ne plepėti ar skundus valdžiai rašyti, bet imti ir daryti. Veikti, nekreipiant dėmesio į formalius draudimus ar apribojimus. Tai tikro politiko, ne šiandien madingo politiką vaizduojančio eurobiurokrato, poelgis.
c) Taigi jie nepraeis į Seimą!
Jei nebalsuosit už juos, tai ir nepraeis. Jei balsuosit – praeis. Turėkite galvoje, kad naujai susikūrusiai partijai net 2 proc. balsų yra didelis dalykas, nes kituose savivaldybių rinkimuose suteiks teisę gauti valstybės finansinę paramą lygiai su senbuvėmis.
O aš pats, kaip jau minėjau, esu pratęs nors ir dešimtmetį balsuoti už į Seimą žinomai nepraeinančią, bet mano pažiūras atitinkančią partiją. Nes jei aš už ją nebalsuosiu, tai jos niekada Seime ir nebus.
d) Tau tikrai patinka viskas, ką jie sako?
Žinoma, ne. Pavyzdžiui, pavardžių rašybos klausimu buvau, esu ir liksiu liberalas: vardas ir pavardė – tai asmens privati nuosavybė ir valdžia neturi jokios teisės ją keisti. Nebent tai komunistinė valdžia, okupacijos metais perrašinėjusi lietuvių sportininkų pavardes į nesuvokiamą abrakadabrą.
Bet tai antraeilis dalykas, nekeičiantis mano apsisprendimo.
Vis dėlto balsuosit už Tėvynės Sąjungą?
Aš jums ilgai aiškinau, kodėl doram dešiniųjų, valstybinių, nacionalistinių pažiūrų lietuviui nedera to daryti.
Jūs nutarėt, kad vis dėlto nekeisit bėriuko vidury vagos, tačiau gausiai klausiat manęs, ką iš toje partijoje dar likusių konservatorių reitinguoti, kad Seime būtų geriau?
Žinokit, pasirinkimas nedidelis.
Pagal eilę rinkimų sąraše:
3. Laurynas KASČIŪNAS
5. Paulius SAUDARGAS
6. Arvydas ANUŠAUSKAS
8. Audronius AŽUBALIS
14. Dainius KREIVYS
24. Paulė KUZMICKIENĖ
28. Andrius KUPČINSKAS
29. Liudvika POCIŪNIENĖ
32. Vilija ALEKNAITĖ ABRAMIKIENĖ
42. Valdas RAKUTIS
Politinė reklama, platinama neatlygintinai.