DELFI.lt
Pasaulio valstybes sieja daug įvairių sutarčių. Vieni susitarimai pasiekiami lengviau, kiti sunkiau, tačiau derybos dėl prekybos sutarties tarp dviejų kaimynių – Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės buvo neregėtas argumentų kaktomušos, nuožmaus raudonųjų linijų gynimo, nervų karo, blefavimo, aštrių savitarpio kaltinimų, atviro šantažo ir dezinformacijos viešojoje erdvėje maratonas. Tokią įvykių eigą lėmė svarbi aplinkybė: abi pusės siekė susitarimo, tačiau ne bet kokia kaina.
Lapkritį ir gruodį derybos atrodė kaip pavojingas žaidimas, kuris angliškai vadinamas „game of chicken“, kai du vairuotojai nukreipia automobilius vienas į kitą ir pralaimi tas, kurio nervai neišlaiko ir paskutinę akimirką pasuka į šalį. Abi pusės, pasiekusios pakutinę kritinę ribą, „kalė“ per stabdžius. Be jokios abejonės, ši daugiaserijinė drama, formaliai prasidėjusi kovo 2 d. ir su pertraukomis vykusi iki pat gruodžio 24 dienos, įeis į diplomatijos istoriją.
2020 m. sausio 31 d. Britanija oficialiai išstojo iš ES. Prie derybų stalo sėdo nepriklausoma valstybė ir Briuselio derybininkų atstovaujama 27 šalių bendrija. Abi puses tebesiejo anksčiau nustatyti prekybiniai ir ekonominiai santykiai, kuriuos reikėjo iš naujo apibrėžti, nes gruodžio 31 d. turėjo baigtis pereinamasis laikotarpis.
Nesigilinsiu į sutarties punktus, o pažvelgsiu į derybų atmosferą ir pozicijas, kurios puikiai atskleidžia abiejų pusių mąstymą bei mentalitetą. Kokie buvo Londono tikslai prie derybų stalo? Premjeras Borisas Johnsonas, kalbėdamas apie prekybą su ES po „Brexito“, sakė: „Mes norime visapusiško laisvosios prekybos susitarimo, panašaus į Kanados“. ES ir Kanados sutartis trumpai vadinama „Ceta“. Ši sutartis nenumato nei visuotinių nulinių tarifų, nei nekontroliuojamų kvotų.
Pagal ją, nebelieka daugelio, bet ne visų importo mokesčių, o muitai taikomi, pavyzdžiui, paukštienai, mėsai ir kiaušiniams. Sutartis numato didesnes importo kvotas, tačiau visiškai jų neatsisakoma. Pavyzdžiui, pasirašius sutartį, ES sūrio eksporto į Kanadą kvotos padidėjo nuo 18 500 tonų iki 31 972 tonų per metus. Tačiau „Ceta“ praktiškai neaptaria prekybos paslaugomis ir ypač finansinėmis.
Pradinis ES pasiūlymas britams – nuliniai tarifai, laisvos prekybos sutartis be jokių kvotų, bet mainais Britanija privalo įsipareigoti laikytis esminių ES standartų darbuotojų ir vartotojų teisių, aplinkosaugos srityse, valstybė taip pat negali taikyti „negarbingo“ verslo subsidijavimo. ES laivynas taip turi išlaikyti teisę dar kelis dešimtmečius žvejoti britų vandenyse ir naudotis jų žuvies ištekliais. Be to, sprendžiant galimus ginčus, britai turi pripažinti ES Teisingumo teismo (ESTT) jurisdikciją.
Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tokios derybinės pozicijos, jei jų būtų laikomasi be kompromisų – praktiškai neįveikiamas minų laukas. Pavyzdžiui, britų darbo rinkos santykiai ar aplinkosaugos standartai niekuo nenusileidžia ES. Verslo subsidijavimas – taip pat nėra problema, nes Vokietijos vyriausybė tai daro daug platesniu mastu, o Briuselis tyli. Didžiausia kliūtis buvo ta, kad britai nebedalyvauja Europos įstatymų leidybos procese, bet pagal Briuselio sumanymą turėjo paklusti ES teisei ir ESTT sprendimams. Taigi, Briuselis nuo pat derybų pradžios užsibrėžė raudonąsias linijas ir tikslą išlaikyti Britaniją savo įtakos sferoje bei pasilikti svertus,
kuriuos galėtų naudoti kaip politinio ir ekonominio spaudimo priemones.
ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier ilgą laiką kėlė Britanijai reikalavimus kaip eilinei ES narei ir kartojo, kad norėdama pasirašyti prekybos susitarimą, Britanija ir toliau turės likti ES reguliavimų ir standartų sferoje, nors tai netaikoma kitoms šalims, turinčioms prekybos sutartis su ES, pavyzdžiui, Kanadai. Britus tai siutino ir tokie demaršai buvo laikomi žeminančiais ir nesuderinamais su nepriklausomos valstybės statusu, o kai kas tai vadino „neokolonializmu“.
Britanijos užsienio reikalų ministras Dominicas Raabas pasisakė aiškiai: Jungtinė Karalystė nesiderins prie ES taisyklių, nes tai pamintų „Brexito“ esmę. Jis akcentavo, kad derinimasis prie ES taisyklių „nėra raudona linija, tai – net ne derybų objektas“.
Vis dėlto derybos vyko, nors, nepaisant pavienių optimizmo blyksnių abiejose Lamanšo pusėse, didelės pažangos nesimatė. Viena iš paskutinių datų buvo spalio 15 d., kai Briuselyje vyko ES viršūnių susitikimas. Daugelyje tarptautinių reikalų nesusigaudanti mūsų žiniasklaida raportavo, kad per tą viršūnių susitikimą „britai buvo pastatyti į vietą“. Tačiau iš tiesų įvyko visiškai priešingas dalykas. Britų, kurie tuo metu jau buvo praktiškai susitaikę mintimi, kad sutarties nebus, kantrybės taurė buvo perpildyta, o paskutinis lašas buvo per viršūnių susitikimą duotas vienas Angelos Merkel interviu, kuriame, kalbėdama apie ES ir JK derybas, ji pasakė tiesiai šviesiai: „Mes taip pat pripažįstame, kad Jungtinė Karalystė norėtų turėti tam tikrą nepriklausomybę“.
Ta proga Britanijoje vėl buvo cituojama buvusi premjerė Margaret Thatcher: „Mes stojome į Europą ne tam, kad mus prarytų kažkoks biurokratinis konglomeratas, kuriame euro šis, euro tas ir pamirštama, kad yra britai ar prancūzai, italai ar ispanai“.
Kitą dieną premjeras B. Johnsonas paskelbė pranešimą, kuriame be kita ko akcentavo, kad Britanija nenori nieko sudėtingesnio už ES–Kanados stiliaus santykius, kurie yra pagrįsti „draugyste ir laisva prekyba“.
„Jie nori turėti galimybę ir toliau kontroliuoti mūsų įstatymų leidybos laisvę ir žuvininkystę tokiu būdu, kuris yra akivaizdžiai nepriimtinas nepriklausomai šaliai“, – kalbėjo B. Johnsonas ir pareiškė nusistebėjimą, kad po 45 metų narystės Briuselis nenori pasiūlyti britams tokių pačių sąlygų, kaip Kanadai. Nors premjeras pripažino, kad buvo pasiekta didelė pažanga socialinės apsaugos, aviacijos, branduolinio bendradarbiavimo ir kitose srityse, bet konstatavo, kad šalis turi ruoštis tam, kad sutarties nebus ir nuo sausio 1 d. prekyba su ES vyks remiantis paprastais pasaulinės laisvosios prekybos principais.
Tai buvo aiškus signalas, kad Britanija traukiasi iš derybų. Briuselis nesuprato arba apsimetė, kad nesuprato šio signalo prasmės ir, regis, priėmė tai tik kaip derybinę poziciją stiprinantį pareiškimą prieš eilinį raundą, kuris turėjo prasidėti už kelių dienų. Tada premjero biuras pasisakė aiškiau: M. Barnier buvo pasiųsta žinia, rekomenduota „netrukdyti“ ir spalio 19 d. nevykti į Londoną, nes nebėra apie ką kalbėtis.
Ši žinia Britanijoje didelio įspūdžio nepadarė, nes daugelis jau buvo susitaikę su mintimi, kad sutarties nebus. „Brexito“ šalininkai gyrė B. Johnsoną, kad jis traukiasi iš „sąžiningumo stoka pasižyminčių derybų“, o Britanijos spaudoje sumirguliavo statistikos skaičiai. Jie rodė, kad 99,3 proc. JK įmonių neeksportuoja į ES. BrexitFacts4EU.org nustatė, kad 97,2 proc. iš 1,4 mln. šalies darbdavių neeksportuoja prekių į žemyną. Vis dėlto, bendri skaičiai yra dideli: 2019 m. JK eksportas į ES sudarė 300 mlrd. svarų (43 proc. viso eksporto), o šalies importas iš ES buvo 372 mlrd. svarų (51 proc. viso importo). Daugiau nei 70 Britanijos verslo grupių, atstovaujančių daugiau nei 7 mln. darbuotojų, pabandė paskutinį kartą įtikinti politikus kitą savaitę grįžti prie derybų stalo ir sudaryti prekybos susitarimą.
Tuo tarpu Briuselio kuluaruose kilo lengva panika, o Europos Parlamento narys iš Estijos Jaakas Madisonas spalio 21 d. vykusiuose debatuose šiuo klausimu pasakė: „ES bando elgtis kaip kietas vyrukas, bet nesugeba pasiekti jokios normalios sutarties“.
Tą pačią dieną Europos Parlamente kalbėjęs M. Barnier akcentavo, kad sutartis turi būti abipusiai naudinga „atsižvelgiant į abiejų pusių autonomiją ir suverenitetą“. Londonas tai įvertino kaip „esminius ES pozicijos pokyčius“ ir po kelių dienų grįžo prie derybų stalo.
Teigti, kad derybose su britais aktyviai dalyvavo 27 ES šalys būtų netikslu. Techniškai, derybininkai turėjo jų įgaliojimus, ES šalių ambasadoriams Briuselyje reguliariai buvo rengiami brifingai, bet akivaizdu, kad nemažai grupei šalių jos nebuvo labai įdomios, kitos buvo tik pasyvios stebėtojos, tarp jų – ir Lietuva. Realiai viskam vadovavo ir savų tikslų aktyviausiai siekė Prancūzija ir Vokietija, taip pat Nyderlandai bei Belgija, kurioms buvo labai aktualus žvejybos britų vandenyse klausimas, ir Airija, kuriai svarbiausias buvo sienos su Šiaurės Airija klausimas. Londone net buvo juokaujama, kad derybos yra trišalės – ES, Prancūzija ir Britanija.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.