Pro Patria
Tekstas rašytas dar 2020-ųjų gruodį. Nuo tada COVID-19 sergamumo statistika Lietuvoje rodo mažėjimo tendenciją.
Lietuvoje pavėluotai kovojant su antrąja COVID-19 ligos banga, nepaisant suvaržymų nemažėja sergančiųjų ir mirštančiųjų nuo koronaviruso skaičiai. Prisidengdama tuo faktu naujoji valdžia vis dažniau viešai (vadinasi, ir privačiai) pasvarsto mintį Lietuvoje įvesti nepaprastąją padėtį. Sveikatos apsaugos ministras žadėjo prie šio klausimo grįžti po Trijų Karalių šventės. Viešai tokius planus įvardijo ir valdančiųjų lyderis G. Landsbergis, premjerė I. Šimonytė ir kiti politikai. Tuo tarpu žiniasklaidoje pasirodė tekstai, akivaizdžiai skirti paruošti visuomenę ramiai priimti tokį sprendimą.
Nepaprastosios padėties įvedimas dabar valdančiuosius, o tada dar opozicinius konservatorius viliojo dar pavasarį, kai naujasis virusas buvo visiškai nepažįstamas. TS-LKD tada jautėsi nustumti nuo sprendimų priėmimo ir siūlė nepaprastąją padėtį, kurią įvesti ir dėl kurios diskutuoti turėtų Seimas. Bet valdantieji pavasarį į tokias kalbas nesileido ir su viruso sklaida susitvarkė pavyzdingai – susirgimų ir mirčių turėjome vieni mažiausiai Europoje. Dabar pagal susirgimus pirmaujame, o valdantieji vėl kalba apie nepaprastosios padėties įvedimą.
Nors susirgimų skaičius nemažėja, per trumpą laiką, praėjusį nuo griežtų ribojimų įvedimo, jis ir negalėjo sumažėti. Bet kuris specialistas paaiškins, kad apčiuopiamam sergamumo mažėjimui reikia bent mėnesio. Todėl ir toks ilgas įvestų ribojimų laikas. Tačiau norint greitų rezultatų, o ir pajutus pirmąkart turimą valdžią, gundomasi visuomenės gyvenimą suvaržyti dar labiau. Šįkart – peržengiant visas ribas.
Visuomenė jokiu būdu neturėtų sutikti su nepaprastosios padėties įvedimu, o Seimas – tam pritarti. Kiek netikėtai, pati Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska viešai ir sąžiningai įvardijo, kokio masto tai būtų suvaržymas. „[…] Įvedus tokią padėtį, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas“, – DELFI sakė ji, pridurdama, kad to daryti nėra poreikio. Bet kiti valdantieji politikai vis grįžta prie tokios galimybės.
Iš tiesų nepaprastoji padėtis yra absoliučiai kraštutinė priemonė, kuriai pandemija nėra tinkamas pagrindas. Ją įvedus, visoje Lietuvos teritorijoje nustos veikti įprastas šalies valdymas: jį kontroliuos institucija, atsakinga už ekstremalios situacijos ar krizės valdymą, viešosios tvarkos apsaugos komendantūros ir savivaldybių administracijų direktoriai. Prireikus bus galima pasitelkti kariuomenės mobilizacinį rezervą (Įstatymo 7 ir 12 str.).
Tarnybos įgytų teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be teismo sprendimo ir be asmens sutikimo (20 str.). Būtų tikrinamos transporto priemonės, asmenys ir jų bagažas. Esant nepaprastajai padėčiai nustatomas ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas). Nekontroliuojamai vykdoma asmens pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra ir paėmimas. Esant nepaprastajai padėčiai nebus paisoma susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptumo (28 str.), taip pat bus suvaržytos kitos konstitucinės teisės ir laisvės.
Iš Nepaprastosios padėties įstatymo turinio aišku, kad naujoji valdžia jos įvedimu siektų kitokių nei pandemijos suvaldymas tikslų, kurie iš esmės reiškia vienintelį siekį su pandemijos priedanga įtvirtinti politinės valdančiosios daugumos diktatūrą, uždraudus bet kokį pilietinį pasipriešinimą (pagal nepaprastosios padėties įstatymą, būtų draudžiama piliečių pažiūrų reiškimo, žodžio, susirinkimų ir kitos laisvės).
Nepaprastosios padėties įvedimo šalininkai jau aiškina, kad nebijotume, nes esą ją įvedus nebūtina priimti visų nepaprastosios padėties sąlygomis numatytų apribojimų. Suvaržant judėjimo laisvę, galima nesuvaržyti susirašinėjimų ar nuosavybės neliečiamumo. Tačiau kartą įvedus nepaprastąją padėtį, tikslius suvaržymus ir sąlygas jos metu Lietuvoje nustatytų jau nebe Seimas, o faktinę valdžią perimanti, už ekstremalios situaciją valdymą atsakinga ir specialiai tam suformuojama institucija. Įstatymas numato galimybę prireikus Seimui sudaryti specialią kontrolės komisiją – Seimo stebėtojus. Tačiau tas „prireikus“ yra labai abstraktus ir turėtų sulaukti Seimo daugumos pritarimo, kad būtų realizuotas. Realybėje Seimas nei praktiškai, nei teoriškai negali atsakyti už būsimus nepaprastosios padėties valdytojų sprendimus.
Visa tai jokia prasme nėra reikalinga pandemijos suvaldymui. To gali reikėti nebent liguistoms valdžios ambicijoms. Gal net patiems nesuprantant, tai būtų žingsnis nuo demokratijos link diktatūros. Tyrimai rodo, kad pati demokratija tikrai nėra svarbiausia vertybė Lietuvos visuomenei. Tačiau kasdienės teisės ir laisvės, privatumas ir nuosavybės neliečiamumas tikrai yra. Kai žiniose išgirsite svarstant nepaprastąją padėtį, prisiminkite, ką ji reiškia iš tikrųjų. Ir būkime pasiruošę tam prieštarauti. Kol dar galima.