Prieš 24 metus balandžio 9 dieną centrinėje Tbilisio aikštėje priešais Parlamento rūmus sovietų desantininkai, neva remdamiesi Sovietų Sąjungos įstatymais, smurtu susidorojo su taikia gruzinų demonstracija.
Smurtą Gruzijoje, kurį Sovietų Sąjungos politikai mėgino paaiškinti kaip teisėtą sovietų teisėsaugos veiksmą, tuo metu pasmerkė Lietuvos Sąjūdis ir jos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.
2012 gegužės 17-ąją Lietuvos valdžios įvykdyto smurto buvę Sąjūdžio žmonės Lietuvos Seime – Andrius Kubilius, Vytenis Povilas Andriukaitis, Eugenijus Gentvilas, Rasa Juknevičienė bei kiti – pasmerkti jau nebeišdrįso.
Tiesos.lt redakcija primena Gruzijos tragediją ir skelbia portalo tiesiaisviesiai.lt prieš dvejus metus parengtą publikaciją.
Tbilisio nakčiai – 22 metai
Balandžio 9 dieną prieš 22 metus įvyko tai, ką vėliau istorikai pavadins dar vienu žingsniu kruvinosios imperijos, vardu SSSR, subyrėjimo link. O viskas prasidėjo labai gražiai – 1989 metais gruzinų tauta centrinėje Tbilisio aikštėje susirinko reikalauti tai, kas šventa ir ko trokšta kiekviena tauta – Laisvės ir Nepriklausomybės.
Į tai komunistai atsakė kaip įprasta jiems – sadistiškai, žiauriai ir negailestingai. Slopinti savo paties liaudies jie pasiuntė kariuomenę. Žmonės buvo ne mušami, o kapojami pėstininkų kastuvėliais. Dar E.M.Remarkas savo „Vakarų fronte nieko naujo“ rašė, kad gerai pagaląstu kastuvėliu žmogų galima perkirsti pusiau. Tūkstantinę žmonių minią apsupę kareiviai kapojo kastuvėliais. Žuvo 20 nekaltų ir taikių žmonių. Šimtai liko suluošinti – nukapotais pirštais, randais nuo kastuvėlių kirčių ant galvų, nugarų ir pečių.
Sovietinė propagandos mašina, kaip užsikirtusi plokštelė kartojo tą pačią giesmę: „taikius sovietų desantininkus užpuolė laukinių gruzinų minia. Sovietiniai desantininkai, kurie visai netyčia važiavo pro šalį, buvo priversti gintis. Susidariusioje spūstyje PATYS GRUZINAI MINDĖ VIENI KITUS“. Tą pačią giesmę sovietų trubadūrai kartojo ir po 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje.
Komunistų logika buvo geležinė – kuo kruvinesnis ir žiauresnis bus susidorojimas su protestuotojais, tuo jie greičiau išsiskirstys po namus. Tiesioginė kaltė čia krenta ant tuomečio SSSR prezidento, Nobelio Taikos premijos laureato Michailo Gorbačiovo galvos. Be jo leidimo ir įsakymo imperijoje niekas negalėjo vykti. Ir tokius įsakymus jis laimino asmeniškai.
Žinomas ir to nusikaltimo vykdytojas – Užkaukazės karinės apygardos vadas generolas Radionovas, už tą įvykdytą nusikaltimą jo pareigos buvo paaukštintos: perkeltas vadovauti SSSR generalinio štabo akademijai vėliau tapęs Rusijos gynybos ministru. Dabar jis – Rusijos Dūmos deputatas. Nepasiekiamas Gruzijos pareigūnams. Kaip ir Sausio įvykių Lietuvoje vykdytojai bei organizatoriai.
Baku, Tbilisio, Vilniaus, Rygos tragedijas jungia viena – sovietų aukomis tapo išimtinai taikūs gyventojai, kurie nebenorėjo ir nebegalėjo gyventi sovietinėje beprotybėje ir kuriems žodis LAISVĖ buvo svarbiau už pigų benziną, paskyrą „žiguliams“ ar už iš karvių tešmenų pagamintą „šlapianką“.
Ta proga ir pristatome puikų režisieriaus J.Chaščevatskio filmą „Lobotomija“.