Sako, į mūsų tolimus ramius kraštus atėjo maras: krenta nuo jo devyniasdešimtmečiai senoliai, o užkrečia juos jauni – jiems tai kas, jie jauni, jei suserga, tai beveik visada pasveiksta, bet devyniasdešimtmečiai tai miršta.
Laimei, laikai dabar šviesūs, žmonės išsilavinę, solidarūs, o ir valdžia nebedespotiška, su Mokslu išvien, o Mokslas pluša neregėtais tempais – jau ir mixturam habemus. Padės gal keliems mėnesiams, gal ir ilgiau – niekas nežino, bet, sako, padės. Nejauniems – niekas nežino, ar, bet gerti reikia. Kai išgeri – jau tikrai sergi, bet trumpai, kokią parą ar dvi, o paskui gal ir nebesusirgsi, bet gal ir susirgsi, gal neužkrėsi, o gal ir užkrėsi. Su jaunais – kas kita, išbandyta: dabar patikimai pasirgs, bet paskui gal ir nesusirgs, o gal ir susirgs, gal neužkrės, o gal ir užkrės, gal net numirs nuo mikstūros (yra atvejų ir blogų šalių, kurios jais tiki), bet gal visai ne nuo mikstūros, gal sutapimas, pažangios šalys tokiomis paskalomis netiki.
Na, tiki kai kas ir pas mus – naivūs neisšsilavinę provincialai, o aukštos erudicijos žmonės protingi, supranta padėties rimtumą: krykštaudami priims bet kurią Mokslo dovaną, nuramins mažiau protingus, bet vis dar protingus aplinkinius stojiškais reportažais apie sėkmingai iškentėtas patirtis, o visai neprotingiems rūpestinga valdžia efektyviai apribos navigacijos po socialines ir geografines platumas galimybes (ir gerai – nėra čia ko vaikščioti ir kalbėti, jei nesi protingas; dabar juk visi užrakinti sėdime – išgersime viską, kad tik paleistų, o kas negers – pats kaltas, tokį būtina užrakinti). Tiesa, ateina naujos maro formos – nuo jų, sako, nepadės.
Bet bus naujų Mokslo dovanų – Mokslas gi nestovi vietoje.