Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė ir bendradarbė Saulė Matulevičienė po gegužės 17-osios valdžios smurtavimo Garliavoje kalbino Europos Parlamento narį profesorių Vytautą Landsbergį. Išsamus pokalbis su profesoriumi buvo paskelbtas portale Tiesos.lt „Vytautas Landsbergis: Reikia išsiaiškinti, kas esame“.
Šiandien publikuojame tąsyk dėl per didelės apimties nepaskelbtą, tačiau aktualumo nepraradusią pašnekesio atkarpą.
Garliavos istorija išties labai skausminga.
Ta šeima irgi yra labai sudėtinga. Jei jūs garbinate šeimą, tai tada…
Ne, Profesoriau, mes garbiname ne šeimą. Mes smerkiame smurtą.
Lygiai taip pat ir aš. O visada girdėdavau: tu ką – pritari Kedžio darbams?
Aš net nežinau, kokie jo veiksmai buvo. Bet ir tai, kas yra žinoma, rodo, kad jo veiksmai nebuvo blizgantys. Tačiau miręs žmogus yra miręs. Aš manau, kad jis užmuštas. Man nėra jokių abejonių. Ir tai, kad jo mirtis buvo taip patraktuota – kaip pajuokai. Ar jis tikrai kažką nušovė prieš mirtį? Ar kam nors reikėjo juos nušauti ir suversti jam? Tie dalykai labai lengvai daromi, labai lengvai daromi. Bet tai nereiškia, kad jis yra herojus, kuriam reikia altorius statyti – ir dar vadinti jo vardu partiją. Suprantat?
Profesoriau, mums norisi ne apie tą partiją pakalbėti. Mums norisi kalbėti apie tai, koks valdžios vaidmuo toje istorijoje. Juk viskas prasidėjo prieš ketverius metus – neištirtos bylos, visos tos žūtys – netiriamos metų metus. Propagandinė mašina sukasi visu greičiu. Ir iki šiol viskas tęsiasi.
Mes čia kalbame vienodai galvodami. Nors dabar jau taip persuktos rodyklės, kad, atrodo, jei kas galvoja apie pedofilų interesus, tai jam jau protas netvarkoj.
Aš matau, kiek tų pedofilų visose šalyse yra ir kokie jie yra įtakingi. Ir nemanau, kad Lietuva yra išimtis. Ir labai gali būti, kad slopinimas tų tyrimų, bylų, vengimas atsakyti nebuvo visiškai be suinteresuotumo ar be įtakojimo iš nešvarių žmonių, esančių kad ir toj pačioj teisėsaugoj.
Jeigu ima kyšius, jeigu daro sąmokslus teisinės sistemos viduje, tai ar negali būti kitų blogybių? Ištvirkavimų ar iškrypusio ištvirkavimo blogybių? Bet tada reikia tirti, reikia tirti. O jei netiriama, tada iš karto kyla minčių.
Gal vienintelis pozityvas visoj šioj skaudžioj istorijoje, kuri dar nebaigta, yra tas, kad šis Seimas baigdamas darbą, vis dėlto ratifikavo Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų seksualinio išnaudojimo.
Duok Dieve, kad ta mergaitė kaip nors gyventų pakankamai ramiai. Tada ir paaiškės.
Bet kodėl tiek metų Seimas šią konvenciją atidėliojo?
Kažkodėl daug metų. Gal net buvo reikalinga tokia auka, kad nors tai padarytume? Suprantat?
Ir jokio pasipriešinimo, vilkinimo, skandinimo nebebuvo. Jau būtų per daug skandalinga, jei kokie nors veikėjai išeitų į tribūną ir sakytų: argi čia svarbus klausimas, kodėl mes turime skubėti – penkis metus neratifikavome, galim atidėti dar kitai sesijai.
Tokie kalbėtojai būtų nušvilpti net to paties Seimo. Suprantat, kokia kondicija jau pasiekta?
Matot, kaip sunkiai kai kurie dalykai juda. Dėl to, kad tokie žmonės esam, tokius išsirenkam.
Daugiau apie Konvencijos ratifikavimo Lietuvoje aplinkybes skaitykite čia.