Bernardinai.lt
Tęsiame TV laidų ciklą „Būti piliečiu: laisvė ir atsakomybė.“
Lietuvių kalbos institute, Vilniuje, gegužės 15 dieną vyko partijos „Lietuvos Sąrašas“ organizuotas forumas „Lietuvos Sąjūdis: pasakojimą tęsiame?“ Jame kalbėjo ir Mykolo Romerio universiteto profesorius, ilgametis „Laisvosios Europos“ žurnalistas, knygų, analizuojančių žiniasklaidą, autorius Gintaras Aleknonis. Jis siūlė įdėmiau pažvelgti į tai, kaip per pastaruosius 25-erius metus keitėsi žiniasklaidos, žurnalisto, skaitytojo bei viešosios erdvės sąvokos.
Kalbėsiu apie penkis raktinius žodžius ir jų transformaciją per pastaruosius 25-erius metus: žurnalistas, žiniasklaida, skaitytojas ir viešoji erdvė. Skamba paradoksaliai, tačiau prieš 25-erius metus net trijų iš šių žodžių Lietuvoje nebuvo. Pavyzdžiui, sąvoka „viešoji erdvė“ yra palyginti nauja, į aktyvią vartoseną ją įtraukė vokiečių mąstytojas Jurgenas Habermasas. Sąvoka išpopuliarėjo tik 1989 metais, kai jo darbai buvo išversti į anglų kalbą. Taip pat ir „žiniasklaidos“ sąvoka yra nauja, Sąjūdžio gimimo laikais tokio žodžio Lietuvoje nebuvo. Beje, Lietuvoje nauji yra net ir patys žurnalai bei laikraščiai, nes sovietmečiu absoliuti dauguma leidinių buvo kurios nors institucijos „organai“. Iš esmės tik „žurnalisto“ ir „skaitytojo“ sąvokos jau buvo ir anuomet.
Kokių pokyčių vyko per pastaruosius 25-erius metus?
Pirmiausia verta akcentuoti pasitikėjimo žiniasklaida mažėjimą. Kai tik buvo pradėti vykdyti sociologiniai tyrimai, buvo konstatuota, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių labai pasitiki žiniasklaida. Per pastaruosius dešimtmečius pasitikėjimo kreivė smunka, ir šiandien žiniasklaida pasitiki apie 30 procentų žmonių. Ar tai gerai, ar blogai? Tai daugmaž europietiškas vidurkis. Šia prasme tapome europietiška valstybe.
Tiesa, žiniasklaida Lietuvoje vis dar pasitikima kur kas labiau nei valdžia, ir tai nėra gerai, nes turtingose demokratinėse valstybėse yra kitaip.
Keitėsi ir skaitytojai. Tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Palyginkime, koks buvo „Komjaunimo tiesos“ tiražas sovietmečiu ir ją pratęsusio „Lietuvos ryto“ šiandien. Tiražas sumažėjo 4–5 kartus. Tai liudija ne tiek apie tai, kad mažiau žmonių vartoja žiniasklaidos priemones, bet veikiau apie tai, kad šiandien auditorija yra suskilusi į atskirus fragmentus. Anuomet buvo galima manyti, kad visi skaitome tą patį laikraštį, o šiandien gyvuoja LRT, LNK, TV3 ar „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovų auditorijos, kurios gyvena gerokai besiskiriančioje informacinėje erdvėje, joms pateikiamos specifinės politinio gyvenimo interpretacijos. Kai pradedi kalbėti su žmogumi apie politiką šiandien, netrukus tampa aišku, kokią žiniasklaidos priemonę jis labiausiai vertina.
Viena vertus, auditorijos susisluoksniavimas yra geras dalykas, kita vertus, fragmentuota auditorija yra labiau pažeidžiama propagandos, ja lengviau manipuliuoti, parenkant kiekvienai savitą poveikio būdą.
Kalbant apie pokyčius žurnalisto profesijoje, tenka paminėti asmenybės nuvertėjimą. Žurnalistus, kaip asmenybes, keičia ekrano žvaigždės, kurioms svarbiausia kažkuo išsiskirti. Taip pat išsiplauna etiniai dalykai, nyksta žurnalisto garbės samprata. Dar prieš kelis dešimtmečius žymus ir save gerbiantis žurnalistas nebūtų ryžęsis filmuotis reklamoje.
Žurnalistai Lietuvoje, regis, tapo viešosios erdvės laisvės iliuzijos aukomis. Tai derėtų sieti su jų socialine padėtimi. Prieš 25-erius metus žurnalisto profesija buvo labai prestižinė ir gerai mokama, o paskui situacija keitėsi, ir žurnalistas tapo vis labiau socialiai nesaugus ir priklausomas nuo redaktoriaus bei darbdavio. Visos pastangos užtikrinti žurnalisto socialines garantijas ilgą laiką atsimušdavo į argumentą, kad valstybė esą bando kištis į laisvo žodžio erdvę. Socialinis nesaugumas neišvengiamai demoralizuoja žurnalistą. Gal skamba paradoksaliai, bet laisvei reikia saugumo. Lietuvos žurnalistai, deja, jaučiasi labai socialiai pažeidžiami.
Deja, Lietuvoje liko neišspręsta redaktoriaus ir savininko aiškaus atskyrimo užduotis. Čia būtų galima pasimokyti iš stipriausių pasaulio bankų, kurie po didžiosios finansų krizės priėmė svarbų sprendimą griežtai atskirti tuos, kurie pateikia rinkos analizę, ir tuos, kurie pardavinėja akcijas. Analogiškas atskyrimas labai svarbus ir žiniasklaidoje. Tai leistų žiniasklaidai labiau orientuotis į visuomenės, o ne į savininko poreikius. Kokybiškai žiniasklaidai būtina pusiausvyra tarp keturių dėmenų: savininkas – redaktorius – žurnalistas – skaitytojas.
Galima pasidžiaugti, kad „organai“ tapo laikraščiais ir žurnalais, teisiškai nutrauktos sąsajos tarp partijų ir žiniasklaidos priemonių. Tačiau sovietmečio palikimas vis dar veikia.
Vladimiras Leninas teigė, kad laikraštis turi būti agitatorius, propagandininkas ir organizatorius. Deja, bet Lietuvoje žiniasklaidos priemonės vis dar išlieka organizatorėmis. Ne tik aprašo, analizuoja, bet ir organizuoja atskirus įvykius. Kodėl tai nėra gerai? Gal ir atrodo kilnu, kai žiniasklaidos priemonė organizuoja labdaros akciją. Tačiau kyla klausimas: o ką daryti, jei iškyla abejonių, kad viskas toje akcijoje skaidru? Ar ši žiniasklaidos priemonė gali sąžiningai ir nešališkai analizuoti situaciją? Tikrai ne.
Taip, „Sąjūdžio žinios“ kadaise suvaidino labai svarbų organizacinį vaidmenį. Tačiau tai nebuvo normalios sąlygos, ir tai turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. Deja, šiandien politinės partijos ne tik pamėgo modernią vadybą savo viduje, bet ir ją bando taikyti santykiuose su žiniasklaida, susiduriame su situacija, kai tam tikros žiniasklaidos priemonės yra tapusios politinių partijų subrangovais. Panašiai, kaip egzistuoja statybos firmos, kurios neturi nė vieno statybininko, bet daug subrangovų, taip ir Lietuvos politinės partijos neretai bando žurnalistus samdyti kaip subrangovus. Nejučia grįžtame prie tos situacijos, kai sovietmečiu turėjome tik partinę spaudą.
Dar vienas dalykas – žiniasklaidos koncentracija. Pradžioje tai buvo natūralus ir sveikintinas procesas, tačiau bėda, kai žiniasklaida pradeda su visuomene bendrauti iš galios pozicijų ir atvirai pareiškia, jog ji ne daugiau kaip verslas. Tai kelia grėsmę pačios žiniasklaidos priemonės tapatybei – kas ji yra ir ko iš tiesų siekia?
Kalbėdami apie žiniasklaidą, turime nepamiršti, kad joje yra ne vienas, bet bent trys sluoksniai, kurie tapo vienodai svarbūs. Turiu galvoje žinių, pramogų ir reklamos sluoksnį. Tad šiandien turėtume ne tiek piktintis, kad dėmesys teikiamas ne tik informacijai, bet ir pramogai, reklamai, kiek žiniasklaidos priemonė sugeba išlaikyti šių sluoksnių pusiausvyrą. Lietuviška žiniasklaida, deja, tai sugeba ne visada.
Neretai žiniasklaidos kritika atremiama teiginiu, jog svarbiausia, kad egzistuotų laisva idėjų rinka, ir tada geros, vertos dėmesio idėjos kokiu nors būdu pasieks skaitytoją. Tiesos tokiame teiginyje yra, tačiau nepamirškime, kad šalia idėjų rinkos dar egzistuoja ir žiniasklaidos rinka, kurioje skaitytojų interesai dažnai nėra svarbiausias paklausos veiksnys. Todėl žiniasklaidos rinka neretai užgožia ir trukdo idėjų rinkai. Žiniasklaidos priemonės tampa kiek keistu būdu veikiančiu idėjų filtru.
Viešoji erdvė. Pagal Jurgeną Habermasą, kuris įtraukė į apyvartą šią sąvoką, Vakaruose viešoji erdvė atsiranda XVIII amžiaus Londono arbatinėse, kur susitikdavo pirkliai iš įvairių valstybių ir keisdavosi informacija. Galime sakyti, kad sovietmečiu viešoji erdvė buvo susitraukusi iki virtuvių, kur įsiliepsnodavo nevaržomi pokalbiai. O kaip yra dabar, kiek mes esame pažengę nuo arbatinių viešosios erdvės?
Sąjūdis sukėlė masinės viešosios erdvės iliuziją. Tačiau realistiškai pažvelkime į skaičius. Ryškiausia pilietiškumo išraiška per pastaruosius 25-erius metus buvo Baltijos kelias. Pagal įvairius apskaičiavimus, jame dalyvavo nuo 250 iki 400 tūkstančių žmonių, t. y. 10–15 procentų anuometinės Lietuvos gyventojų. Aišku, tai nepaprastai didelė jėga, prieš kurią šiuolaikinėje valstybėje niekas neatsilaikytų. Kita vertus, net kulminacijos taške įsitraukė tik kas dešimtas žmogus ir, akivaizdu, šis skaičius vėliau dramatiškai mažėjo.
Dar viena kelianti nerimą viešosios erdvės tendencija – vis didėjantis užsisklendimas. Susidomėjimas tuo, kas vyksta už Lietuvos ribų, vis mažėja ir mes tampame vis provincialesni. Tarpukario Lietuvoje neretai buvo išsakomas nuogąstavimas, kad jaunoji karta rusų kalbą jau pamiršo, o vokiečių kalbos dar neišmoko. Mes kol kas dėl rusų televizijų įtakos rusų kalbą šiek tiek prisimename. Tačiau ar pakankamai jau išmokome kitų kalbų?
Jau Gorbačiovo pertvarkos metu, kai dirbau Vilniaus universitete, kartą atėjo vienas iš partijos instruktorių ir išrėžė kalbą, kad esą pertvarka, viešumas – visa tai gerai, tačiau tinka tik Kaukazo ar Vidurinės Azijos respublikoms, nes pas mus esą viskas yra labai gerai.
Tada šie žodžiai kėlė ironiją, toli gražu viskas gerai nėra ir dabar. Kita vertus, negaliu nepripažinti ir to, kad šiandien viešoji erdvė yra kur kas įdomesnė, įvairiapusiškesnė ir kokybiškesnė nei tais laikais, kai laikraščiai ir žurnalai dar buvo „organais“.
Baigti noriu trumpa, bet labai prasminga japonų pasaka.
Senais laikais gyveno karalius, kuris apsirgo keista liga. Visas jo kūnas pamažu tirpo. Nei daktarai, nei vaistai negelbėjo. Jis išleido naują įsakymą: kiekvienas, kas pamatys karalių, bus nubaustas mirtimi. Nors jam ištirpo rankų riešai, kojos iki kelių, tačiau niekas neabejojo, kad didysis valdovas yra sveikas. O liga darė savo, karalius vis tirpo ir netrukus jau nebegalėjo visai judėti. Jis nusprendė prašyti pagalbos, tačiau buvo per vėlu, jo burna jau buvo pradėjusi tirpti. Galiausiai jis visai ištirpo, tačiau niekas neabejojo, kad jis gyvena. Kadangi ištirpęs karalius negalėjo niekam daryti blogo, jis garsėjo kaip išmintingas valdovas ir buvo mylimas pavaldinių.
Pagal pranešimą parengė Andrius Navickas