Dar niekada nebuvo taip, kad įžengiu į Naujus metus ir neturiu jokio konkretaus plano, tikslo… Planas – gyventi pagal sąžinę ir širdį ir daryti viską, ką tik manysiu esant teisinga ir reikalinga.
Paskutinę anų metų dieną skambinau Prezidento patarėjai. Šįkart atsiliepė. Išgirdau, kad mūsų atsiųsti teisiniai argumentai buvo perskaityti, bet juos aptarti plačiau, „kol kas nėra prasmės“.
Tik priminsiu, kad susitikimo su Prezidentu Basos mamos pasiekė tikrai nelengvai – net 4 kartus stovėdamos basos prie Prezidentūros. Susitikimo metu pavyko sutarti, kad bus atsiųsti ir aptarti teisiniai argumentai. Ačiū teisininkams, kurie juos parengė. Nusiuntėme juos iškart po Kalėdų. Tačiau nors buvo žadėta aptarti gyvai, Prezidentas ir jo patarėjai susitikimą atšaukė. Ir iškart po susitikimo su žmonėmis, kurie pristatė peticiją prieš gp, viešai pranešė, kad į Konstitucinį teismą nesikreips.
Mums beliko, kaip ir jums, tik išgirsti šį verdiktą. Nepaisant jo, Prezidentas lyg ir paliko mažą viltį, „kad stebės, kaip vyksta vaikų testavimas“. Neskamba man čia nei patraukliai, nei viltingai, bet suprantu, kad politiškai jam reikėjo taip pasakyti.
O mes tuo tarpu jau tarpušvenčiu sulaukėme žinučių apie paauglius, kurie grasina nusižudyti, nes „draugai pasiskiepijo, noriu ir aš, kad galėčiau su jais susitikti“. Apie vaikus, kurių neįleido nusipirkti žaislų į parduotuvę ir jie prašinėjo prie įėjimo suaugusių, kad šie nupirktų. Apie mergaitę, kuri negalėjo nueiti į koncertą su tėvais, nes bilietai buvo pirkti iš anksto, kai dar nebuvo vaikiško (ne) galimybių paso.
Prezidentui visa tai neatrodo problemos? Susitikimo metu man jis papasakojo istoriją, kad jo tėvas būdamas 14 metų lageryje valgė žiurkes. Todėl Prezidentui nesuprantama, kad kažkam gali trukdyti tokios smulkmenos kaip gp.
Išvada – ką gali planuoti, kai gyveni valstybėje, kur valdžioje nulis empatijos, nulis realybės suvokimo?
Patarimas visiems valdžiažmogiams, jei norite suprasti, kaip gyvena tauta, nuvažiuokite į kaimą neįspėję, užeikite į paprastą mokyklą, aplankykite senelių namus, užsukite į vaikų globos įstaigas, paklauskite, ką apie jūsų politiką mano kaimo felčerė, pensininkė Onutė ir penkių vaikų mama Rima. O tada jau spręskite.
Nes visi pasipuošę ir jums žemai besilankstantys veikėjai, su kuriais jūs susitinkate, tikrai neperduoda nei realios nuotaikos, nei skausmo.
P.S. Geriau basas, bet su sąžine.