respublika.lt
Feministinio lingvistinio aktyvizmo padaras
Klasikinio feminizmo pagrindinis teiginys – lyčių lygybė. Idėja graži, pamatuota, bet jos įgyvendinimas yra virtęs sumaištimi, neretai – absurdu. Ypač sutelktomis pajėgomis reikėtų stabdyti vieną feminizmo apraišką – jo brovimąsi į kalbą, t. y. feministinį lingvistinį aktyvizmą, užsimotą lietuvių kalbos vartosenos pertvarką. Tas aktyvizmas Lietuvoje akivaizdžiau reiškiasi jau antras dešimtmetis (žr. jo apžvalgą Reginos Kvašytės, Džiuljetos Maskuliūnienės ir Kazimiero Župerkos mokslo populiarinimo studijoje „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota”. Vilnius: „Žuvėdra”, 2021).
„Iškiliausias”, tarsi apibendrinantis vieną nueitą veiklos tarpsnį, lingvistinio feminizmo padaras yra 2020 metais Vilniaus universiteto senato priimtos „Lyčiai jautrios kalbos gairės” (toliau – „Gairės”). Viešojoje erdvėje jas neigiamai įvertino ne vienas filosofų, kalbininkų, rašytojų, vertėjų, žurnalistų luomo atstovas. Reaguodama į „Gairių” įtvirtinimą universitete, pareiškimą „Dėl mokslo ir studijų ideologizavimo aukštosiose mokyklose” paskelbė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, spaudoje pasirodė nemažas „Gairėms” nepritariančiųjų sąrašas.
Publikacijose „Gairės” apibūdinamos, pavyzdžiui, tokiais teiginiais: kalba aukojama lytinei beprotystei; remiantis genderizmo ideologija siekiama iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją; tai neomarksistinės diktatūros apraiška. Matant, kas dėl panašaus aktyvizmo atsitiko Vakaruose, skelbiama liūdna prognozė: tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti universitetą smegenų plovykla; kol kas regim gana švelnią totalitarizmo apraišką, bet akivaizdu, kad nebus sustota – „Gairių” rekomendacijos bus pradėtos diegti masiškai ir ilgainiui taps reikalavimais.
Man rūpėtų išsamiau aptarti įvairių autorių tekstuose mažiau kliudytus arba ir visai nekibintus kalbos dalykus, t. y. apžvelgti „Gairėse” teikiamus lietuvių kalbos vartosenos keitimus, kuriamos naujakalbės raiškos elementus, taip pat pasiaiškinti, ko verti „Gairių” kūrėjų, konsultantų, užtarėjų lingvistiniai argumentai, pasirodę reaguojant į viešą kritiką ir teisinant dokumento užmojus.
Akstinas šį rašinį paleisti į viešumą buvo ir profesorės Jūratės Laučiūtės, kalbinamos „Respublikoje”, priekaištas lituanistams: „Stebina kolegų kalbininkų tylėjimas matant, kaip darkoma lietuvių kalba”.
Trys kalbos „jautrinimo” „strategijos”
Lingvistinio feminizmo aktyvistės pabrėžia, kad kalba yra pilna seksizmo, todėl esą būtina ją pakeisti neseksistine kalba. Vienas tokio kalbos „išseksinimo” pavyzdys Lietuvoje yra šis: viešoji įstaiga „Įvairovės ir edukacijos namai” 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, jose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogų Nr. 1″ ir „Žmogų Nr. 2″.
„Gairėse” rekomenduojamos trys kalbinės jautrumo lyčiai strategijos: 1) lytis žymima nuosekliai, 2) vartojama moteriškoji giminė, kur įprasta apibendrinamoji vyriškoji, 3) lytį žymėti vengiama.
1) Kai kurie „nuoseklaus” lyties žymėjimo pavyzdžiai „Gairėse” yra savaime suprantami, jie mūsų kalboje gyvuoja iš seno, sakysim, kreipiniai „Gerbiamos kolegės ir gerbiami kolegos!”; „Mieli studentai ir (mielos) studentės!”.
Pažymėtina, kad ir viena iš „Gairių” autorių, profesorė Loreta Vaicekauskienė, imdamasi dokumento tekstą teisinti, pasitelkia analogišką pavyzdį: esą galima kreiptis „Žiūrovai ir žiūrovės!” Tarsi viešajame gyvenime bent šiek tiek dalyvaujantis lietuvis šito nežinotų arba kas nors tokią raišką šoktų kritikuoti. Tokiai šnekos (kalbėsenos) kultūros normai pripažinti ar diegti nereikia jokių „jautrių” gairių. Bet va: Europos Komisija neseniai parengė rekomendacijas, kuriose, be kita ko, siūloma riboti tiesioginių nuorodų į lytį vartojimą, pavyzdžiui, atsisakyti kreipinio „Ponios ir ponai!”, jį keisti į „Brangūs kolegos!” Dėl nepalankios reakcijos Komisija rekomendacijas kol kas atšaukė, dokumentas būsiąs tobulinamas…
Bet ką daryti lietuvių kalbos feminizavimo aktyvistėms (su vienu kitu aktyvistu) ir Universiteto senatui – juk šiuo, pirmuoju, „Gairių” rekomenduojamų strategijų punktu kaip tik įtvirtinama tiesioginė nuoroda į lytį?! Kaip spėti šokinėti pagal progresyviąją Briuselio dūdelės muziką? O ką darysim su „brangiais kolegomis” (nežinia, kaip kreipinys atrodė rekomendacijų originalo kalboje)? Juk čia vėl toji apibendrinamoji vyriškoji giminė! Beje, be tokios „diskriminacinės” gramatikos neišsiverčia ir „Gairių” rašytojai: teiginys „Nuoseklus dviejų giminių žymėjimas visais atvejais visose giminę turinčiose kalbos dalyse” jų iliustruotas sakiniu „Kiekviena ir kiekvienas iš mūsų, būdami unikalūs…”. Paspendė nesąmonių spąstus ir patys į juos įkliuvo…
Didelių abejonių kyla dėl siūlomo grafinio abiejų giminių žymėjimo: „žiūrov(i)ų apklausa”; „respondentų_čių pasiskirstymas”, „darbuotojas/us pakviesime”, „kiekviena (-as) narė (-ys)…” Nežinia, kaip tuos „jautrius” variantus reikia garsiai perskaityti. Užsiminta apie „perskaitymo alternatyvas”, bet tų alternatyvų pavyzdžio – nė vieno. Taigi, vienaip rašysim, kitaip tarsim – tai bus patogumo patogumėlio…
Jau dabar mažaraščių nors vežimu vežk. Ir dar – grafinį lyčių raiškos variantą siūloma rinktis pagal individualų skonį. Ar šitoks įvairumas, margumas šiuo atveju, ypač dalykiniame tekste, netrukdys komunikuoti (dabar toks madingas viešosios kalbos žodis vietoj bendrauti, kalbėtis, šnekėtis, palaikyti ryšį… )? Pagrindinė kalbos funkcija vis dėlto yra komunikacinė, o ne individualybės demonstravimo, žaidimų, kvailiojimo.
2) Lietuvių genderistinės naujakalbės kūrėjos ir kūrėjai skrupulingai kopijuoja anglų, vokiečių, prancūzų kalbų politinio korektiškumo dirbinius. Sakysim, vokiečių teisės kalboje apibendrinamosioms „darbdavio”, „savininko” sąvokoms reikšti vartojami vyriškosios giminės žodžiai. O Vokietijos teisingumo ministerija neseniai parengė įstatymo projektą, kuriame panašioms sąvokoms reikšti pridėtos moteriškosios giminės galūnės. Įprastą žodį Arbeitnehmer (darbuotojai) projekte keičia Arbeitnehmerinnen (darbuotojos).
Tokiai „inovacijai” pasipriešino ne tik Vokiečių kalbos draugija, bet ir Vidaus reikalų ministerija: juk gali atrodyti, kad įstatymas taikomas tik moterims. O štai „Gairėse” kaip niekur nieko teikiamas (atseit sektinas) pavyzdys „Partijos paskelbė savo ministrių kabinetus”. Laimantas Jonušys, ironiškai „sekdamas” rekomendacija apibendrinamąja reikšme imti vartoti moteriškąją giminę, pasiūlo tokį sakinį: „Nežinomos nusikaltėlės naktį apiplėšė kaimo parduotuvę…” (laikantis „Gairių” peršamos lietuvių kalbos ateities moteriškoji giminė čia lyties nerodys).
Kiek procentų lietuviškai kalbančių abiejų lyčių žmonių pamanys, kad vagilės buvo ne vien moterys? Kita vertus, o kur čia jautrumas vyriškajai lyčiai, jeigu visais apibendrinimo atvejais ją išstumia moteriškoji giminė? Vyriškosios giminės apibendrinamąją reikšmę įtvirtino šimtmečių tradicija, jos diskriminacinę paskirtį ir prasmę gali įžiūrėti tik ta linkme dresiruojamas žmogus.
3) Keistoka, kad lyčiai jautrios kalbos raiškai priskiriama ir „strategija” lyties nežymėti. Kaip pavyzdys pateikiamas kontekstas su sutrumpinimu: „Visų stud. pažymiai…” Ar kalboje, ypač dalykinėje, administracinėje, informacinėje, panašūs trumpinimai nesukels painiavos? Juk įvairūs raštininkai žodžius gali trumpinti skirtingai – nesusikalbėsim. Gal „Gairės” turės priedą – tokių (akademiniame gyvenime dažniausių) trumpinimų sąrašą? O kaip tą trumpinimą perskaityti?
Skaitytojui teks nustatinėti formos nerodančio trumpinimo skaičių, giminę, linksnį… Apskritai – ar pagalvota apie stilių įvairovę, rašytinės ir sakytinės kalbos ryšius? Taigi – propaguojama kalbos anarchija, svarbu tik ištikimybė ideologinėms nuostatoms. Netgi pasakyta: gali būti ir griozdiška, nepatogu, svarbiausia, kad būtų „jautru”.
2008 metais Europos Parlamentas yra priėmęs dokumentą „Lyčių požiūriu neutrali kalba”, šis turi priedą „Specialiosios lietuvių kalbos gairės”. 2018 metais, Parlamente minint to dokumento 10-ąsias metines, tas pats tekstas lietuvių kalba yra pakartotas su tuo pačiu priedu. Graudu darosi sugretinus anas lietuvių kalbos gaires su priimtomis VU senato, prabėgus vos porai metų nuo pakartotinio anų paskelbimo.
Ten pripažįstama apibendrinamoji vyriškosios giminės forma (jei asmens lytis būna žinoma, aišku, siūloma vartoti atitinkamai vyriškosios arba moteriškosios giminės formą). Anos gairės remiasi „Kalbos patarimais”, aukštųjų mokyklų bendrinės kalbos vadovėliais, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banku.
O kuo remiasi šios, vietinės, „Gairės”, kurie lietuvių bendrinės kalbos veikalai yra jų atrama? Ogi reikšmingosios šių rekomendacijų ištakos – paskutinius keliolika metų internete skelbtų Daivos Repečkaitės (sociologės, žurnalistės, baigusios VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą) ir Natalijos Arlauskaitės (to paties instituto profesorės, diplomuotos rusistės, feminizmo teorijos dėstytojos, vienos iš „Gairių” autorių) skelbiniai.
2012 m. D. Repečkaitė feisbuke pasisakė apverčianti bendrinės lietuvių kalbos taisyklę: žodžiai gyventojos, giminaitės, premjerės, sutuoktinės, užsienietės, verslininkės ir pan. jos „apverstoje” kalboje reiškia ir vyrus, ir moteris. Ši „strategija”, kaip jau matėm, yra antrasis „Gairių” teikiamų kalbos „jautrinimo” variantas. 2017-aisiais apibendrinamąja reikšme vartojamą vyriškąją giminę galios diskursu apskelbė N. Arlauskaitė, reikšdama pasipiktinimą reklamos tekstu, kuriame kalbama apie studentų, doktorantų, mokslininkų darbo sąlygas – juk taip esą ignoruojamas moterų vaidmuo „mokslo ir akademinio pasaulio trajektorijose”.
Vietoj žodžio žmogus (vyriškoji giminė!) akademinei bendruomenei „Gairėse” peršamas „lyčiai jautrus” žodis žmoga. Tai irgi D. Repečkaitės naujadaras, jos pasiūlytas dar 2008 m. kaip bendrosios giminės daiktavardis: turėtume, pavyzdžiui, sakyti ir rašyti įdomi žmoga, įdomus žmoga. Tąkart atrodė lyg pajuokavimas. Juo labiau, kad ir pati žodžio kūrėja sakėsi padariusi tą žodį „pagal analogiškus lietuviškus žodžius neklaužada, pikčiurna, vėpla, pirdyla…” (beje, lingvistiniu požiūriu toks aiškinimas nepamatuotas, tų žodžių daryba visai kita). Tai bent „žmogaus” sąvoką žyminčio žodžio draugija!
Čia būtina pasakyti, kad D. Repečkaitė (jau kuris laikas gyvenanti Maltoje) lietuvių kalba skelbiamuose straipsniuose vartoja žodį žmogus (kalbėdama apie moterį ar vyrą), o ne žmoga, vyriškąją giminę – apibendrinamąja reikšme (N. Arlauskaitė žurnalistei turėtų priekaištauti, kad mokslininkai jos tekstuose žymi vyrus ir moteris, atseit ji nepaiso pastarųjų nuopelnų mokslo „trajektorijose”). Gabios, kūrybingos žurnalistės raštai yra atvejis, įtikinamai rodantis, kad kalbiniai pakvailiojimai tinka gal tik privačioje erdvėje ir humoro žanruose.
…O aukštos kvalifikacijos lituanistų pėdsakų „Gairėse” įžiūrėti nelengva.
Teisinimas(is) = tolesnis kvailinimas(is)
Į kritiką, teisindama „Gairių” rekomenduojamą „lingvistiką”, 15min.lt atsakė Loreta Vaicekauskienė (savo darbą prie to dokumento rengimo apibūdinusi ne kaip (bendra)autorystę, o kaip konsultavimą): atseit „Gairėmis” nekeičiama gramatika, tai kultūros klausimas, o „kultūrines normas kuriame patys”. Kas tie „patys”? VU Bendruomenės vystymo (?) skyrius su universiteto mokslininkų grupele? Kaip niekur nieko, kraipoma tiesa – tarsi „kultūrinės” kalbinės raiškos normos nebūtų susijusios su kalbos leksika, fonetika ir gramatika. Ar giminės formos vartosenos (taigi ir reikšmės) keitimas nėra gramatikos keitimas?
Dėl žodžio žmoga profesorė lituanistė sako: „Kur bėda? Gali būti, kad kam nors tai pasirodys visai geras variantas”. Paironizuosiu: pavyzdžiui, „geras variantas” pasirodys ikimokyklinukės ar pradinuko mamai ir ši įdiegs tą žmogą į savo vaiko kalbą. O jeigu tai bus darželio auklėtoja, mokytoja? Įpirš 10-čiai, 20-čiai…
Ar kalba yra bendravimo priemonė? Panašius žodžius galima „išradinėti” kaip okazinius (individualius, stilistinius) naujadarus, juokaujant, kvailiojant (taip televizijos „Dviračio žinių” „pelės” vietoj žmonės pasako žmogai), bet piršti juos normaliai gimtosios kalbos vartosenai..?!
Tą naujadarą L. Vaicekauskienė remia dar vienu „argumentu”: jos močiutė vartojusi tarmišką žodį žmogystė – tarmė esą neapibendrindavo žmonių vien vyriška forma. Beje, žmogystė yra bendrinės kalbos žodžio, bendrosios giminės daiktavardžio žmogystà „žmogus, asmuo be lyties skirtumo” tarminis variantas. Tegul lyčių jautruolės ir jautruoliai šį gyvų gyviausią žodį vartoja į valias. Bet ar žmogystė, žmogysta pateisina menkinamai, ironiškai skambantį naujadarą žmoga?
Galiausiai štai toks „Gairių” teikinių teisinimo „argumentas”: „Kai konsultavau dėl šių gairių, pamačiau, kad ir pati pradėjau, rašydama studentams, žaisti [!] – rašyti tai moterišką, tai vyrišką formą, kad būtų įdomiau, įvairiau ir galbūt teisingiau [?]”.
Skaitydamas šį pasipasakojimą prisiminiau prieš kurį laiką „Šiaurės Atėnuose” skaitytą Gintaro Dautarto prisipažinimą susižavėjus štai tokia „giminės dekonstrukcija”: „Kiekvienas gali jaustis laisvai reikšdama savo lytinę ir seksualinę tapatybę”, „Mūsų tikslas – kurti visuomenę, kurioje būtų gerbiama kiekvienas žmogus„.
Tiesa, autorius (beje, filologas klasikas) manąs, kad toks kalbėjimas neturėtų tapti norminės kalbos dalimi, jis turįs likti paraštinis, „partizaninis”, išlaikyti „radikalų maištą”. O profesorė kalbininkė, rodos, bus bemananti, kad dėstytojui su studentais kaip tik ir dera bendrauti paraštine, „partizanine”, „radikalaus maišto” (prieš norminę kalbą) gramatika, jaunajai inteligentų kartai diegiant tokios naujakalbės „kultūrinę normą”?
Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė (irgi 15min.lt) savo teiginį, kad dalis visuomenės (kuri dalis?) atmetusi vyriškąją giminę kaip neutralią, remia tokiu faktu: „Nesu girdėjusi nė vienos studentės, kuri studijas baigė per pastaruosius 10-15 metų, sakant „aš esu istorikas, IT inžinierius, matematikas ar lietuvių kalbos mokytojas”.
Betgi tokie pasakymai jau per visą sovietmetį kalbininkų buvo taisomi; jie buvo paplitę bene labiausiai dėl rusų kalbos poveikio (rusų kalba tų žodžių neturi moteriškosios giminės gretybių, išskyrus gal tik žodį учительница „mokytoja”). Maža vyrų esą sutiktų būti apibūdinami moteriškąja gimine „aš esu fizikė, pardavėja”. O juk „Gairėse” vienas iš naujakalbės variantų yra moteriškosios giminės žodžiais vadinti ir vyrus! Tad ką J. Juškaitė teisina?
Kalba yra kur kas įvairesnė, lankstesnė, paslankesnė negu ją mato „jautrios kalbos” kūrėjos ir kūrėjai. Tik reikia gebėti ją kūrybiškai vartoti ir neprasimanyti tų neigiamų, menkinamųjų prasmių ir nuostatų ten, kur jų nėra. Šviesiausioms mūsų tautos moterims (tarp jų ne viena – iškili feministė, lygių teisių siekėja) – Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Meilei Lukšienei, Vandai Zaborskaitei, dabar Viktorijai Daujotytei – vyriškoji žodžių giminė, tam tikrais atvejais vartojama apibendrinamąja abiejų lyčių reikšme, nekliuvo.
Nekliūva tūkstančiams lietuvių moterų. Kliūva toms, kurias apsėdo madinga ideologija. Vieną iš seno gyvą lietuvių kalbos ypatybę lygių galimybių veikėjos „atranda” tarsi iki šiol nepripažintą naujovę ir pateikia ją kaip kalbos feminizavimo argumentą. Toji ypatybė – tai vienodą sąvoką reiškiančių vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių paralelės.
Jau pačioje Atgimimo pradžioje jomis yra džiaugusis literatūros profesorė V. Daujotytė: „Daug ką apie seniausią moters padėtį dar sako mūsų kalba. Kalboje moteris ir vyras lygūs. Senuosiuose raštuose žmonės yra moteriškosios giminės. Aiškios paralelės: draugas ir draugė, bičiulis-bičiulė, profesorius-profesorė. Ne visose kalbose taip yra”. Tikrai. Vokiečių ir prancūzų lingvistinio feminizmo aktyvistės jau kuris laikas vargsta stengdamosi kurti analogiškas giminių gretybes.
Skaitant „Gairių” užtariamuosius „argumentus”, iš atminties iškilo prieš pusšimtį metų Vilniaus universitete („Tauro” bendrabutyje) išgirstas pasakymas: „Ar Jūs durną mane matot?” Šitaip dėl kažko priešgyniaudamas disertacijos vadovei pasakęs mano kambario bičiulis, anuomet pedagogikos aspirantas Stasys Vinikevičius. Tąsyk mane be galo nudžiugino karštuolio dzūko varėniškio frazės dvejybinis galininkas (mane durną). Jame barbarizmas, bet šis čia kaip tik.
Dabar aną, jaunystės dienų Universitete nuskambėjusį pasakymą (kas šiandien taip pasakys?!) „aktualizavau” šio rašinio antraštėje. Ar ne kvailiu „Gairių” adresatą laiko tie, kurie užsimojo ideologiškai savaip pertvarkyti lietuvių kalbos vartoseną? Kad kvailinamoji kalbos funkcija yra neatskiriama reklamos ir dvaro žiniasklaidos ypatybė, seniai žinoma. O kad pagarbus vaidmuo tai funkcijai būtų suteiktas aukštosios mokyklos dokumente? Universiteto, kuriuo visada didžiavomės ir didžiuojamės, kurio senumu pučiamės prieš visą Europą! Absurdas apvelkamas „jautrios kalbos” drabužiu ir pateikiamas kaip itin šiuolaikiškas, progresyvus, humaniškas.