Sausio 18 dieną, rytoj, Seimas balsuos dėl asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba projekto ir beveik neabejotinai jį priims. Atšaukti galės ir turės Konstitucinis Teismas, bent kelis kartus labai aiškiai pasakęs, kad tai prieštarauja Konstitucijai, bet kaip visi žinome, galintis bet kada persigalvoti dėl politinių priežasčių.
Ne visiems suprantama, tačiau man pačiam šis įstatymas dėl savo motyvų ir simbolinės vertės yra vienas svarbiausių. Sunku išvardyti viską, ką jis pažeidžia, o sudėjus viską į visumą nepamatyti, kad tai makabriško Lietuvos išprievartavimo įstatymas. Prievartavimas truko bene 10 metų, pasikeisdami tą daryti stojo tomaševskininkai, socdemai su Kubilium, Skvernelis, o galiausiai viską užbaigs konservatoriai. Jų prispausta valstybinė kalba ir Konstitucija bent tam kartui nuleidžia rankas.
Kodėl tai taip baisu? Kalbos pasuose klausimas unikaliai suvienija ypatingą Lietuvos politikų servilizmą, norą pataikauti išoriniam spaudimui, ir progresyvumą, norą kurti multikultūrinę visuomenę visur, kur tik įmanoma „išspausti“ teisinę įvairovę ir mažumų privilegijas vietoje visų piliečių lygybės prieš įstatymą. Kuriuo kampu bežiūrėsi, tokio sprendimo priėmimas būtų Lietuvos pažeminimas – ne kokio pikto kaimyno, o savo pačių rankomis.
Kodėl visgi neteisinga ir nereikia jo priimti?
1) įstatymas sukurs diskriminaciją pasuose – atsiras bent keturios skirtingos kalbinės-tautinės grupės, turinčios skirtingas teises savo kaip Lietuvos piliečių pasuose. Šiandien visi piliečiai šiuo požiūriu yra visiškai lygūs prieš įstatymą – rašomi valstybine kalba;
2) Įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ką Konstitucinis teismas išaiškino bent kelis kartus, tada 2014 metais perdavė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai teisę numatyti išimtis, kurias Seimas galėtų priimti įstatymu. VLKK dar 2021 m. pabaigoje vėl pakartojo, kad visuotinio leidimo rašyti nevalstybine kalba neleidžia. Valdantieji su gausiu opozicijos palaikymu tai ignoruoja ir daro savaip.
3) Įstatymas netarnauja jokiam bendrojo gėrio tikslui, o yra skirtas vergiškam pataikavimui – išpildyti tikrą ar tariamą Lenkijos norą. Dabartiniai valdantieji vaidina, kad jis reikalingas už užsieniečių ištekėjusioms moterims, tačiau TIK JOMS ir jų šeimos Konstitucija tą leistų. Valdantieji sąmoningai to nesiūlo, siūlo leisti visiems kitataučiams. Tikrasis tikslas yra įtikti Varšuvai, ne vienas politikas prisipažįsta tą be jokių įgaliojimų vergiškai žadėjęs Lenkijos politikams. Lenkijos valdantieji to net nebeprašo, nes supranta, kad geri santykiai svarbiau. Bet mes vis tiek pataikaujam.
4) Dabartinis reguliavimas neprieštarauja Vakarų šalių praktikai (visur brandžiose Vakarų demokratijose rašoma tik valstybine kalba su labai retomis ir siauromis išimtimis), norimas įvesti reguliavimas būdingas tik kelioms posovietinėms šalims.
5) Dabartinis reguliavimas neprieštarauja tarptautinei teisei, priešingai, tiek Lietuva, tiek dar griežčiau reguliuojanti asmenvardžius pasuose Latvija yra laimėjusi ne vieną byla Europos žmogaus teisių teisme. Šis patvirtino, kad asmenvardžiai turi būti rašomi daugumos piliečių patogumui, o ne traktuojami kaip nuosavybė.
6) Dabartinis reguliavimas neprieštarauja 1994 metų Lietuvos-Lenkijos sutarčiai, kur sutarta pasuose rašyti originalią pavardę pagal piliečio šalies valstybinės kalbos rašybą. Lietuva tą ir daro, pavardžių nelietuvina (populiarus mitas teigia priešingai).
7) Teisė rašyti pasuose nevalstybine kalba labai palaikoma ir laukiama Rusijos, kaip pretekstas dėl tos pačios teisės suteikimo spausti kitas Baltijos šalis. Latvijos parlamentarai ir mokslininkai yra viešai kreipęsi dėl šios grėsmės į Lietuvos Seimą.
8) Asmenvardžių nevalstybine kalba rašymas nepriklausomos Lietuvos piliečių pasuose, grindžiant tai ankstesnių (okupacinių) dokumentų šaltiniais, Lietuvoje faktiškai įteisintų okupacijų padarinius. Didžiulė dalis Lietuvos lenkakalbių, nors tai nemalonus faktas, turi pilsudskinės ar sovietinės okupacijos laikotarpiu sulenkintas pavardes. Apie tai ypač plačiai rašė net kelių šalių akademikas Zigmas Zinkevičius knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“, tą liudijo tarpukario vilniečiai, kiti kalbininkai yra surankioję pavyzdžių ir liudijimų, kaip lietuviai ant kapo paminklų įgaudavo lenkiškas pavardes, nes nesutikę nebuvo laidojami.
9) pats tariamas Lietuvos lenkakalbių poreikis yra itin išpūstas prieš dešimtmetį LLRA kuriant dirbtinį politinį konfliktą šiuo pagrindu. 2014 metų tyrimai rodė, kad vos 15 procentų Lietuvos lenkakalbių (tikėtina, daugiausiai intelingentija) laiko paso įrašus ar gatvių lenteles tarp svarbiausių klausimų Lietuvos lenkams. Švietimą lenkų kalba, priešingai, laikė ypač svarbiu.
10) Kol buvusi Lenkijos valdžia reikalavo šio pasų liberalizavimo, ji tą darė išimtinai tik Lietuvos adresu. Tiek Baltarusijai, tiek Latvijai, tiek kitoms šalims su lenkų diaspora, Lenkija neturėjo jokių priekaištų, nors kalbinės teisės ten tokios pat kaip ir Lietuvoje. Tai fenomenas, kurio čia nesiimsiu aiškinti, tačiau kuris negali nekelti klausimų. Lenkija, kaip ir Vengrija ar Rusija, oficialiai turi savo „kresų“ politiką, kurios tikslas stiprinti kaimyninėse šalyse gyvenančių lenkakalbių lenkiškąją tapatybę ir ryšį su Lenkija. Neįtikėtina, kad būtent šiai politikai norėjome įtikti dovanomis.
Neaišku, ko tikimės tuo pasiekti? Visa politikos istorija moko, kad nuolaidžiavimo politika niekada nelaimi, nuolaidžiavimo niekada negana. LLRA atstovai Seime jau spėjo užregistruoti pataisas, kuriomis reikalauja diakritinių ženklų įteisinimo. Jų rinkimų programoje buvo gana aiškiai įrašytas tautinės autonomijos (iki šiol kartais juokingai vadinamos „išsigalvotu baubu“) reikalavimas. Jeigu Lietuvą valdytų kas kitas, sakyčiau, kad neįtikėtina, jog eitume tokiu kvailu ir neperspektyviu keliu. Dabar nesakau nieko.
Kas turi proto ir sąžinės, kviečiu balsuoti prieš šią Konstitucijos, kalbos ir nacionalinės savigarbos išdavystę. Padarę priešingai niekada nekalbėkite apie jokias tautines vertybes.