balsas.lt
Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Generalinė prokuratūra (GP), kaip ir jas kontroliuojančios politinės institucijos galėtų po vieno 2013 metų gegužės mėnesio 30 dienos Vilniaus apygardos teismo verdikto kokius metus neimti atlyginimo už darbą. Tai būtų pats minimumas to, ką ten dirbantys niekšai ir bergždūnai (tikrai ne visi tokie) liko skolingi.
Eglė Kusaitė – paprasta pajūrio mergina – nuteista dešimčiai mėnesių, bet į kalėjimą jos nebesodins, kadangi jau buvo pasodinę, išsityčioję ir viešai apšmeižę. Ar tai sistemos malonė? Ar taikos sutarties projektas, po to, kai Urbi et Orbi aukščiausio lygio saugumiečiai ir prokurorai prisigyrė pagavę tarptautinės teroristinės organizacijos kūrėją? Po to, kai savo šalies pilietę įskundė Lubiankai, kankinusiai ir šaudžiusiai mūsų pokario partizanus. Po to, kai užnuodijo žmogui jaunystę. Po to, kai keršijo idiotiškais, mano privačia ir galbūt neteisinga nuomone, kaltinimais dėl grasinimų nužudyti ir įžeisti visokius ten, atseit, iškilius, atseit, prokurorus. Po to, kai vienai mergaitei sutriuškinti buvo sutelktos beprotiškos pajėgos, kai darbo ne vienerius metus turėjo visi: VSD slaptieji bendradarbiai, kadriniai kontoros cerberiai, prokurorai, teisėjai, policininkai, saugumiečius aptarnaujantys „žurnalistai“…
Vadinasi, tai viskas, ką sugebėta išspausti iš „didingos“ bylos, kurios aidu Rusijoje nusiritusi „bendrininkų“ – Apti ir Aišat Magmadovų – byla irgi suniokojo dviejų jaunuolių gyvenimus? Juos nuteisė kaip tarptautinės E. Kusaitės neva organizuotos teroristų grupuotės narius, o grupuotės, kaip ir buvo aišku nuo pat pradžių, niekas jokios nekūrė. Iškilių saugumiečių ir prokurorų (narkotinėse?) fantazijose apie ordinus išsigalvotos vizijos nepraėjo be padarinių konkretiems žmonėms.
E. Kusaitės asmeniškai paklausiau: ar skųs šį sprendimą. Ji atsakė, kad nežino. Nežinočiau ir aš. Neturiu menkiausio supratimo kaip jausčiausi tokioje situacijoje. Visiems, kurie amsi ir kriuksi apie merginos „nesveiką žvilgsnį“ ir „aiškų neadekvatumą“, galiu prisiekti, kad tikrai neatsakyčiau už savo socialinį įvaizdį, jei mane devynis mėnesius išsigalvotu pretekstu palaikytų belangėje be kontakto su išore.
Ar keliauti toliau per teismų pakopas, pasiekti Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre ir įrodinėti, kad karvės neskraido, o plytos būna sunkiai kramtomos? Ar tiesiog susitaikyti su jos didenybe sistema, kuri taip ilgai ir tragikomiškai ieškojo, ką gi čia padarius su mergina, kurios nebebuvo kur dėti? Juk ir rusams nebus ką pasakyti, jei visai išteisinsi, kai pats užvirei košę, nei sveikos nuovokos turinčių žmonių kompanijoje rimta veido išraiška seksi pasakas apie tarptautinio terorizmo smegenų centrą.
Eglės mamai ir tetai iškilūs teisėsaugos sutvėrimai jau pačioje pradžioje siūlė: lai paguli merga „durnyne“ kurį laiką ir viską pamiršime (tik ordinus ir premijas pasiimsime). Jei ta Eglė net išties būtų visiška psichė (kaip tai primena 1972 metų vieną aktualiją ir primetinėtas diagnozes), tai ją išnaudoti savo premijoms ir karjeroms būtų tik dar milijardą kartų labiau… šlykštu ir žema.
E. Kusaitės moralinė pergalė prieš ypatingai iškilių dūduojančių laucių, vaidinančių prokurorus, kompaniją jau dabar yra akivaizdi. Klausimas – ką ji darys toliau? Dabar jau jai spręsti, ar toliau sekinti save psichologiškai ir finansiškai, statant į vietą neva nepajudinamą šnipelių-teisininkų mafiją, kurios metų metais baidosi demokratiškai renkami bailūs politiniai gyvuliukai? Ar tiesiog ramiai pasitraukti iš viso šito absurdiško reikalo, idant nuo jos tiesiog ši oficialiai įgaliota gauja atsiknistų?